– Kaip sutikote žinią, kad sūnus renkasi muzikanto profesiją?
– Pati esu smuikininkė, todėl man tai nebuvo nieko nuostabaus. Nuo pat mažens jis lankė chorą „Ąžuoliukas“, man asmeniškai koncertuodavo nuo mažų dienų, o kai paragindavau jį kur nors dalyvauti, „Dainų dainelėje“ ar kituose konkursuose, sakydavo: mama, jei užrašysi, pati ir dalyvausi. Nuo mažens jis užsispyręs, nedarys nieko, ko pats nenori.
– Ar džiaugiatės tokiu pasirinkimu?
– Negaliu sakyti, kad labai džiaugiuosi, nes muzikos duona yra sudėtinga: vieną dieną tavęs reikia, kitą – tavo muzika gali jau niekam nebepatikti ir gali prireikti ieškoti kito pragyvenimo šaltinio. Todėl pasakyti, kad esu labai laiminga dėl tokio pasirinkimo – negaliu, nes dar nežinau, kaip jis valgys iš to duoną. Jis studijuoja akademijoje ir kol kas pragyvenimui iš muzikos pinigų užsidirba tai vienur, tai kitur, o kaip gyvenime bus toliau – nežinia. Jei pasiseks, bus įdomus, bus gerai. O jei ne, teks kažkaip kitaip užsidirbti duonai.
– Koks Gabrielius buvo vaikystėje?
– Labai juokingas ir su charakteriu. Nuo pat mažens pasakydavo savo nuomonę. Pamenu, kai jam buvo 5-6 metai, lankė darželį, bet eidavo tik tuomet, kai negalėdavau būti namie. Buvo mamyčių šventė. Jis darželio nelankė gal kokį mėnesį, bet į pasirodymą nuėjo. Vaikai buvo paruošę kelias daineles. Jis žodžių nemokėjo. Auklėtoja pastatė Gabrielių iš krašto, kad nesugadintų koncerto, o šis kur buvęs, kur nebuvęs jau pačiame priekyje puikuojasi. Dainavo savo dainas. Žodžiu, buvo cirkas: visi juokėsi, auklėtoja už galvos susiėmusi. Bet paskui mamos ėjo ir klausė, kieno ten tas vaikas, nes jei ne jis, būtų labai nuobodu. Tai Gabrielius visada toks buvo. Pamenu, kai jam buvo 15 metų nuėjo į „Chorų karų“ atranką. Nieko nežinojau. Visą dieną jo nebuvo, jau ir neramu darėsi. Kai vakare parėjo, pasakė, kad jį priėmė.
– Ar skaitote žiniasklaidoje naujienas apie sūnų?
– Kai būna kokie didesni rašiniai, paskaitau. Kai sūnų giria, žinoma, kad malonu, bet kai peikia – nesmagu. Man Gabrielius visada sakydavo – būk gera, mama, neskaityk. Visada yra tie, kurie į viską reaguoja neigiamai. Širdį užspaudžia tuo metu, bet paskui pagalvoji, visi esame skirtingi ir skirtingai reaguojame į kitų sėkmes ar nesėkmes. Kita vertus, neturiu tiek laiko, kad viską skaitinėčiau.
– Ar matote sūnuje savo savybių?
– Jis labai į mane panašus. Negaliu sakyti, kad visiška kopija, bet turime daug bendro. Mes taip gerai vienas su kitu sutariame, kad kartais nereikia ir kalbėti, užtenka pasižiūrėti ir jau suprantame. Bet būna, kad ir susikertame, nes aš irgi tokia su stuburu esu, ypač jei kalba pasisuka apie muziką. Pasakau, kas man nepatinka. Gal ne visada būnu teisi, bet aš labai daug metų dirbu šioje srityje, žinoma, su klasika daugiau, bet aš manau, kad pradmenys eina iš čia ir yra bendros taisyklės, kurių reikia laikytis: nuoseklumas, vystymas, kulminacija. Žinoma, Gabrielius turi savo nuomonę ir ne visada su manimi sutinka, ypač jei kalbėsi apie aprangą. Man tuomet jau neduoda kišti liežuvio. O kas dėl muzikos, pasakau, net jei tai jam labai nepatinka. Jo reikalas – priimti ar ne.
– O jūs ar klausiate Gabrieliaus patarimų?
– Jei dėl stiliaus – kartais taip, o dėl muzikos – nelabai. Dirbu teatre, turime savo vadovą, tai čia jau niekas nepatars. O jei ir ko paklausiu, jis atsako labai tolerantiškai. Aš mažiau tolerantiška. Apskritai Gabrielius yra labai tolerantiškas. Iš jo niekada neišgirsi, kad kažkas blogai. Jis labai atsargiai išsako kritiką.
– Gabrielius turi vyresnį brolį. Kaip jiedu sutaria?
– Nuostabiai. Vaikystėje, žinoma, buvo visko. Gabrielius net turi randą nuo brolio. Tai nutiko per vieną naujametį vakarėlį, kai mūsų su tėčiu nebuvo namuose. Jie buvo vieni. Gabrieliui buvo penkeri, o broliui trylika. Jiedu nusprendė palenktyniauti, kuris pirmas užeis į namus. Pirmas įėjo Osvaldas ir užtrenkė svetainės duris, kurios buvo su stiklu. Galima sakyti, Gabrielius užėjo per stiklą. Jam buvo sužeista ranka, arterija. Visa laimė, kad šalia buvo mano draugė medikė. Ji atskubėjo, sutvarstė ranką. Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne ji. Ji išgelbėjo Gabrielių.
– O kaip Gabrieliaus paauglystė? Ar nebuvo sudėtinga?
– Ne, nebuvo jokių nesusipratimų. Ji praėjo taip, kad aš net nepastebėjau. Kaip tik tuo metu prasidėjo tikslingas ėjimas į muziką. Nebebuvo kada švaistyti laiko paauglystei. Apskritai aš labai džiaugiuosi šiandieniu jaunimu. Matau, kokie jie ambicingi, talentingi ir siekiantys savo tikslų. Yra ko iš jų pasimokyti.