– Kada pastebėjote, kad Indrė – išskirtinė asmenybė?

– Nuo mažumės matėme, kad Indrė – nepaprastas vaikas. Kai pradėjo leisti pirmuosius garsus, ji buvo kitokia – linksmesnė, įdomesnė, visur turėjo būti pirma. O nuo kokių 3-4 metų, kaip anais laikais buvo madinga sakyti, visi baliai buvo jos.

– Ar jūs, kaip mama, bandėte Indrę nukreipti kažkuria linkme? O gal kaip daugelis sakėte – įgyk diplomą, o tada jau daryk, ką nori?

– Iš tiesų taip ir buvo. Padarėme didelę klaidą, kad iš pat pradžių trukdėme jai siekti to, ko norėjo. Ji, kaip ir norėjome, mums davė aukštojo mokslo diplomą, paskui vis tiek nuėjo savo keliu. Tai buvo mūsų klaida – neleisti to daryti iškart.

Indrės Stonkuvienės mama Cecilija
Padarėme didelę klaidą, kad iš pat pradžių trukdėme jai siekti to, ko norėjo. Ji, kaip ir norėjome, mums davė aukštojo mokslo diplomą, paskui vis tiek nuėjo savo keliu

– Ar sunki buvo Indrės paauglystė?

– Ji turėjo tvirtą nuomonę, bet nebuvo taip, kad dėl jos reikėtų nerimauti. Žinojau, kad jei ji išėjo, grįš visuomet tada, kada pasakė. Ji viską man pasakojo, labai ja pasitikėjau ir nesuklydau.

– Ar daug buvo bemiegių naktų?

– Ne. Net keista, kad nedaug. Buvo, kad ir sėdėjome, ir laukėme, ir važiavome pasiimti iš kokio nors klubo, bet pasitikėjome ja. Ir ji to pasitikėjimo nesulaužė. Nebuvo nerimo, kad kažkur išvažiavo, kad kažką padarys. Bet buvo tokia taisyklė, kad jei nori eiti – susiplanuok taip, kad galėtum pati nuvažiuoti ir pati parvažiuoti.

Indrė Stonkuvienė

– Šiandien apie Indrę dažnai rašo žiniasklaida. Ar pirma sužinote naujienas, ar pasiskaitote jas internete?

– Ne, sužinau viską pirma. Pamenu, kai dalyvavo pirmame „Ežio“ staže, tuomet pasakė tik, kai jau laimėjo. Nenorėjo kelti įtampos. Tada visi svarstėme, ar važiuoti, ar ne. Bet šiaip ji visada pasakoja, tariasi. Bent jau aš dalyvauju visose jos gyvenimo srityse, kur tik reikia mano nuomonės.

– Ar dabar patariate kažką dėl vaikų auginimo, auklėjimo?

– Kad dabar jau nebegaliu nieko patarti. Jie puikiai patys susitvarko, puikiai auklėja. Galiu tik pasidžiaugti, kad nedaro jokių didelių klaidų. Jei būtų įmanoma, aš irgi norėčiau atsukti laikrodį atgal ir šitaip auginti vaikus.

– Anksčiau buvo sunkiau?

– Žinoma. Buvome labiau kompleksuoti, riboti, įstatyti į tam tikrus rėmus. To negalima buvo, ano negalima. Mums tėvai kalė tą į galvą, ir mes tai perdavėme mergaitėms. Aišku, daug mažiau, daug laisviau jos augo negu mes, bet matydama, kaip dabar dukros augina vaikus, galiu tik džiaugtis ir didžiuotis.

– Gal pamenate iš vaikystės kokį nors išskirtinį įvykį su Indre?

– Nieko labai blogo iškrėtusi ji nebuvo. Gal tik tas jos pomėgis būdavo išeiti iš kiemo. Vis pamiršdavo pasakyti, dingdavo kaip žaibas. Bet dabar užtat pasisako apie viską. Jau mes nuo jos dabar gauname velnių, kai kur nors išvažiuojame ir nepranešame.

– Ar pamenate, kaip pirmą kartą žentą parvedė į namus?

– Labai gerai pamenu. Iki kol mums pristatė, Indrė su Mantu ilgai vaikščiojo. Bet mūsų namuose nebuvo tokio įpročio vedžiotis draugo, vaikino. Tad po kiek laiko pirmiau man parodė, o paskui pristatė ir tėveliui kaip savo širdies draugą.

– Koks buvo pirmas įspūdis?

– Šaunus, simpatiškas, jaunas žmogus. Viską lėmė tai, kad jis patiko Indrei. O mes – jau buvę nebuvę. Ką dukros išsirenka, mums gerai.

Indrės Stonkuvienės mama Cecilija
Galiu namuose didžiuotis ir džiaugtis, kaip jai sekasi, kad ji žinoma. Labai džiaugiuosi, kad tiek sekėjų turi, bet kai išeiname kur nors, mane visa tai trikdo

– Kaip susigyvenote su dukros žinomumu?

– Sunkokai. Anksčiau galėdavome mudvi visur vaikščioti, niekas nekreipdavo dėmesio. O dabar – kitaip. Aš prie to neįpratusi, prie to stebėjimo iš šono. Galiu namuose didžiuotis ir džiaugtis, kaip jai sekasi, kad ji žinoma. Labai džiaugiuosi, kad tiek sekėjų turi, bet kai išeiname kur nors, mane visa tai trikdo.

– Ar skaitote žiniasklaidoje pasirodančius straipsnius apie Indrę?

– Būtinai – visus. Tik komentarų neskaitau. Juos skaityti labai skaudu. Kai žinau, kiek ji įdeda darbo, pastangų, širdies, o paskui kažkas ima ir šitaip rašo. Tai žeidžia.

– Indrė ne vienintelė dukra, kaip sutarė sesės?

– Indrė turi penkeriais metais vyresnę sesę. Žinoma, vaikystėje buvo visko. Jos ir pasitampydavo už plaukų, ir pasipešdavo, bet visada buvo geros draugės, viena už kitą pastovėdavo, tas išliko iki šiol. Dabar šeimomis bendrauja. Teisingai sako, kad jei vyras myli moterį, dovanoja jai dukras.

– Ar matote Indrėje savybes, kurias ji paėmė iš jūsų?

– Ji, matyt, susirinko savybes iš mūsų abiejų. Kantrybę, užuojautą gal ir iš manęs. Tik ji visa tai padvigubino, ar net patrigubino. Pasiėmė darbštumą. O visą kitą susikūrė savo.

– Šiandien Indrė ne tik žinoma moteris, bet ir dviejų vaikų mama. Ar dažnai tenka prižiūrėti anūkus?

– Nelabai. Gal anksčiau dažniau, o dabar jie paaugę, turi savo veiklos. Nebent taip išpuola, kad vieną vakarą turi renginį ir Indrė, ir Mantas, tuomet pagelbėju.

– Indrė savo dukrai davė taip pat Cecilijos vardą. Ar nustebino?

– Taip. Mano šeima iš mamos pusės turi tokią tradiciją dėl šio vardo – mano močiutė ir promočiutė buvo Cecilija. Tik aš buvau tą vardą nutraukusi. Nesitikėjau, kad Indrė su Mantu, tokie šiuolaikiški žmonės, pasirinks tokį vardą. Buvo staigmena. Juk vardas ilgas, neįprastas, sunkiai įsimintinas. Galvojau, kad rinksis kokį šiuolaikišką, trumpą variantą, bet labai didžiuojuosi. Kodėl pas mus kiekvienoje kartoje buvo po vieną Cecilija – nežinau, žinau, kad tėčio giminėje kiekvienoje kartoje būtinai buvo po vieną Joną. Gal čia kokios senovinės tradicijos...

Indrė Stonkuvienė su mama Cecilija

– Kokias pagrindines vertybes diegėte Indrei, kuriomis ji vadovaujasi ir šiandien?

– Manau, kad ji nepamiršo, jog svarbiausia yra šeima, pagarba, pagalba vienas kitam. Kad ir kaip tau besisektų, jei nebus pagrindo, nieko nebus. Be viso šito, bus sunku. Ji tą tęsia. Ir kita dukra – taip pat.

– Kaip Indrei sekėsi mokslai?

– Nors ji nebuvo dešimtukininkė, sekėsi normaliai. Gal dėl to, kad ją mylėjo visi – ir mokytojai, ir mokiniai. Ko nežinojo, mokėjo išrutulioti taip, kad išsisuktų iš situacijos. Gal daugiau streso buvo per egzaminus. Dėl abiejų dukrų sakau taip: labai džiaugiuosi, kad jos baigė mokyklą. Ne dėl to, kad blogai mokėsi, bet dėl streso mokykloje. Dėl nebuvimo tvarkos, pastovumo.

– O darželyje?

– Indrė darželio nelankė. Turėjo daug sveikatos problemų, todėl turėjome rinktis ar visuomet sergantis vaikas ir mano biuletenis, ar aš namuose kartu su ja. Pasirinkome pastarąjį. Gal dėl to ir ryšys tarp mūsų užsimezgė labai stiprus. Pirmi dveji metai buvo mudviejų metai. Gal dėl to ji nėra abejinga kitiems, visuomet ištiesia pagalbos ranką.

– Kokių svajonių vaikystėje turėjo Indrė?

– Tų svajonių pas ją daug buvo: ji norėjo tapti ir princese, ir dainininke... Kad ir ką rinkdavosi, visada turėjo būti lydere, dėmesio centre. Bet švelniai, neignoruojant kitų. Kai sulaukė paauglystės, ji buvo stambesnio sudėjimo, bet dėl to visai nekompleksavo. Ji vadovavo šokių kolektyvui, visur buvo pirma, visi ja didžiavosi. Nežinau, kaip būtų dabar. Ji mokėjo apginti savo nuomonę, buvo drąsi.