– Papasakokite, kiek ilgai sportavote prieš nėštumą?
– Visą gyvenimą buvau pakankamai aktyvi – iš pradžių domėjausi šokiais, vėliau aktyviai dalyvaudavau aerobikos treniruotėse, galiausiai užsukau ir į sporto salę, kur atradau save. Mokiausi visko nuo A iki Z: pradėjau nuo konsultacijų su treneriais, kasdienio domėjimosi bei sporto su telefonu rankoje, tai yra, prieš atlikdama pratimą triskart pasižiūriu vaizdo įrašą, kaip taisyklingai reikia jį atlikti. Labiausiai mėgstu jėgos treniruotes bei treniruotes su laisvais svoriais. Tuo užsiimu jau trejus metus.
– Kiek svėrėte prieš nėštumą ir kiek kilogramų priaugote per nėštumą?
– Prieš nėštumą svėriau 55,5 kilogramo. Maniau, kad priaugsiu ne daugiau 12 kilogramų: juk daug judėsiu, sportuosiu, sveikai maitinsiuosi. Pasijuokiau iš mamos sužinojusi, kad besilaukdama manęs ji priaugo 20 kilogramų, klausiau, ar paskutinius nėštumo mėnesius buvo stipriai apribojusi judėjimą ir netikėjau jos neigiamu atsakymu. Dabar galiu viešai atsiprašyti mamos už savo tokią reakciją, nes pati priaugau apie 17,5 kilogramo. Tiesa, paskutinę nėštumo savaitę nebebuvau užlipusi ant svarstyklių, o prasidėjus gimdymo veiklai paprasčiausiai pamiršau pasisverti.
– Kaip sportas pakito nėštumo metu? Ką teko keisti, ko atsisakyti?
– Pirmosiomis nėštumo savaitėmis, kol dar nežinojau, kad laukiuosi, kūnas pats davė signalus, jog reikia šiek tiek apriboti sportą: tik pradėjus sportuoti pulsas bene padvigubėdavo, pradėdavo trūkti oro, darydavosi silpna. Natūraliai dėl šios priežasties vieną dieną pavykdavo tinkamai pasportuoti, kitą dieną tekdavo treniruotę praleisti arba nutraukti nepabaigus. Sužinojusi, kad laukiuosi, pradėjau dar daugiau domėtis apie sportą nėštumo metu, bendrauti su gydytojais ir sporto treneriais, valandų valandas naršyti internete. Žinoma, visuomenėje vyrauja nuomonė, kad sportas nėštumo metu turi būti gerokai apribotas. Trenerio sudaryta programa buvo labai lengva ir paprasta. Tad pirmuosius pora mėnesių taip ir sportavau: lengviau, paprasčiau, atsisakiau didelių svorių, be abejo, nedariau jokių pilvo preso ir kitų pratimų, kurių nėštumo metu daryti negalima. Galiausiai pradėjau jausti, kaip kiekvienas atėjimas į sporto salę man nebekelia tiek džiaugsmo, kiek keldavo anksčiau. Prisijungiau prie kelių grupių, klausiau nėščiųjų bei jau pagimdžiusių moterų, ar galima, pavyzdžiui, daryti prisitraukimus nėštumo metu ir kilnoti didesnius svorius. Kaip atsaką gavau daug neigiamų atsakymų ir keletą teigiamų. Tuos pačius klausimus uždaviau ir šeimos gydytojui, ir ginekologei. Gydytojas paklausė, kiek prisitraukimų norėsiu daryti, „ar visus?” ir nusijuokė. Ginekologė taip pat nusijuokė, pasakydama, kad svarbiausia nekabinti užuolaidų (turėta omenyje, jog rankų į viršų negalima būti iškėlusi taip ilgai, kad pradėtų svaigti galva ir neužtektų deguonies pilvelyje augančiam kūdikiui).
Didžiausiu mano įkvėpimu tapo vyro rasta sportuojanti nėščioji, turinti Instagram paskyrą @emilybreeze. Pamačiusi, ką ji geba nėštumo metu, apėmė nemenkas pavydas. O kodėl aš taip negaliu, jei iš tiesų rimtai sportavau, kilnojau didelius svorius prieš pastojant ir pirmąjį nėštumo mėnesį? Taigi neatsisakiau rankų kėlimo į viršų, prisitraukimų, mirties traukos, pritūpimų ir kitų „baugiai” atrodančių pratimų. Be abejo, atsisakiau visų pratimų, kuriuose reikia gulėti ant pilvo, taip pat atsisakiau visiško gulėjimo ant nugaros (tuos pačius pratimus atlikau šiek tiek pakėlusi suoliuko dalį), pilvo preso pratimų ir tų, kuriuose pilvo presas atlieka didelį darbą. Žingsnis po žingsnio grįžau „į vėžias” ir kilnojau bene tuos pačius svorius kaip ir prieš nėštumą. Jaučiau palaimą. Beje, noriu pabrėžti, kad būtina jausti savo kūną. Nedariau nė vieno pratimo, jei jaučiau bent menkiausią diskomfortą, galvos svaigimą ar skausmą pilvo srityje. Viską dariau sveiku protu, atidžiai įsiklausydama ir gerbdama savo kūną bei naujai užsimezgusią gyvybę.
– Ar jus prižiūrinti gydytoja neprieštaravo, kad toliau sportuosite?
– Neprieštaravo. Mane prižiūrintys gydytojai turėjo gerą humoro jausmą. Tiesa, juos atradau ne iš karto. Anksčiau mane prižiūrėjusi gydytoja, neatlikusi jokių tyrimų ir nekreipusi dėmesio į sklandų nėštumą, ne tik uždraudė sportuoti, bet ir apskritai pakankamai judėti, vaikščioti ir net mylėtis su vyru.
– Iki kelintos savaitės sportavote?
– Turėjau svajonę sportuoti iki pat paskutinių nėštumo dienų. Paskutinė diena sporto salėje buvo birželio 19 diena (keturiasdešimta nėštumo savaitė), tačiau įpusėjus treniruotę vyras jos net neleido pabaigti: pasidarė neįprastai silpna. Kitą dieną jaučiausi geriau, tačiau apsiribojome pasivaikščiojimu – su vyru nuėjome dešimt kilometrų pėsčiomis. Pasibaigus vakariniam pasivaikščiojimui po kelių valandų išvykau gimdyti.
– Dažnai nėščiosioms paskutiniosiomis savaitėmis sunku net iki antro aukšto užlipti, kas jus motyvavo sportuoti? Ar palaikė vyras?
– Mano vyras yra mano didžiausias įkvėpimas ir motyvacija. Kol nebuvau jo sutikusi, net nežinojau, kad gebu tiek daug sporto salėje. Tiek prieš nėštumą, tiek nėštumo metu sportavome kartu, atlikdami tuos pačius pratimus (mus galite rasti mėgėjiškose Instagram paskyrose @fitmomkristina ir @fitdadkestutis). Be to, jis ne tik mane motyvavo ir palaikė, tačiau kartu ir labai saugojo. Nuolat klausdavo kaip jaučiuosi, ar nieko neskauda, ar nereikia pailsėti. Atliekant sunkesnius pratimus visada prižiūrėjo. Paskutiniais nėštumo mėnesiais visus sunkesnius svorius atnešdavo iki pratimo atlikimo vietos, kad nereikėtų be reikalo nešioti svorių, o galėčiau susikaupti ir susikoncentruoti į taisyklingą pratimo atlikimą. Esu jam dėkinga visa širdimi. Be jo nebūčiau tokia stipri.
– Ar gera fizinė forma padėjo gimdant? Ar dėl to gimdymas galėjo būti lengvesnis?
– Manau, kad taip. Mano gimdymas buvo labai greitas (truko apie 3,5 valandos), labai skausmingas (gimdžiau be nuskausminamųjų, o gimdos kaklelis vėrėsi žaibišku greičiu) ir su nedidelėmis pasekmėmis (buvau kirpta). Gera fizinė forma galbūt padėjo stūmimo metu ir be jokių abejonių padėjo po gimdymo. Bene visos mano pažįstamos gimdžiusios moterys perspėjo, kad atslūgus adrenalinui, po paros ar dviejų, pradėsiu jausti skausmą, silpnumą, raumenų tempimą, tačiau nieko panašaus nejutau. Pirmą dieną natūraliai jaučiau nuovargį, tačiau ties tuo viskas ir pasibaigė. Jau po poros dienų jaučiausi kaip negimdžiusi ir juokavau, kad norėčiau dar vieno vaikučio. Be to, gera fizinė forma padėjo ne tik gimdant, tačiau ir pačio nėštumo metu: manęs nevargino didžiuliai skausmai, kojų tinimas ir panašiai.
– Ar po gimdymo jau sportuojate?
– Su gydytojų rekomendacijomis ir papildomomis konsultacijomis, man buvo leista pradėti rimtai sportuoti po trijų savaičių. Po gimdymo nuo pirmos dienos stengiuosi kuo daugiau vaikščioti, o po dviejų savaičių pirmąkart visa šeima (aš, vyras ir dukrytė) važiavome lengvai sportuoti į gamtą. Pradėjome nuo viso kūno treniruotės: lengvi atsispaudimai, bandymai padaryti prisitraukimus, pratimai su savo kūno svoriu bei gumomis.
Norėčiau padrąsinti visas moteris, kurios nori, tačiau nedrįsta sportuoti nėštumo metu. Iš pradžių ir aš buvau nedrąsi, vis jaudindavausi, kad nepakenkčiau kūdikiui, reagavau į neigiamas (ypač vyrų!) replikas sporto salėje, kol galiausiai, įgavusi daugiau žinių ir įsiklausiusi savo kūno, gebėjau pasiekti visus savo tikslus ir net juos viršyti. Žinoma, tai galioja sklandaus nėštumo metu. Tad, mielos moterys, jei buvote aktyvios iki nėštumo, nepasiduokite ir pamatysite, kad tai gerina tiek fizinę, tiek emocinę nėščiosios būklę.