Anot psichologų, seneliai savo anūkams suteikia kur kas daugiau nei vien tik priežiūrą. Kada šis ryšys duoda daugiau naudos, o kada tampa žalingas tiek seneliams, tiek vaikams, tiek ir tėvams?
Seneliai prižiūri, bet ne ugdo
Anot psichologo Algimanto Smailio, seneliai savo anūkams gali skirti daugiau dėmesio, daugiau laiko, daugiau meilės. „Dažnai seneliai jau nebedirba, jie turi mažiau rūpesčių. Tuo tarpu tėvų gyvenimas yra pakankamai įtemptas – darbas, buitis, nerimas dėl finansų, dėl naujų patirčių. Tą įtampą junta ir vaikai, todėl patys nėra ramūs. Seneliai žino ribas, kurias nustatyti reikia, o kurių - ne. Ramybė ir užtikrintumas – bene svarbiausi dalykai, kuriuos anūkai jaučia iš savo senelių“, - sakė psichologas.
Jis pabrėžė, kad vis dėl to, kad ir kaip gera vaikams būti su seneliais, nereikėtų pamiršti ugdymo įstaigų. „Iki trejų metų vaiką gali prižiūrėti seneliai, bet vėliau, manau, kad reikėtų pagalvoti apie darželį, jei tik yra tokia galimybė. Vis tik senelių vaidmuo yra daugiau pagalbinis – jie prižiūri anūkus per atostogas, kai reikia, bet jų neugdo“, - teigė A.Smailys.
Lepinimas – kada tai privalumas, o kada trūkumas?
Ar tiesa, kad seneliai anūkus lepina labiau nei tėvai? „Dėl lepinimo - būna įvairiai. Visų pirma reikia suprasti, kas yra lepinimas? Kartais tai painiojama su natūraliais vaikų poreikiais, į kuriuos tėvai dažnai neatsižvelgia. Lepinimas yra tuomet, kai vaikai apsaugomi nuo natūralių pasekmių ir jiems nėra nustatomos jokios ribos. Toks lepinimas yra blogai – nesvarbu, ar taip elgiasi seneliai, ar patys tėvai. Kitas dalykas – leisti vaikui pačiam pajusti natūralias savo poelgio pasekmes. Nereikia skubėti ir už vaiką taisyti visų jo klaidų. Tarkime, jei vaikas pametė kokį nors savo žaislą, nepulkite jo ieškoti. Tegu žino, kokios yra pasekmės“, - pasakojo psichologas.
Anot jo, močiutės, kurios dėl perdėtos globos stabdo vaiko vystymąsi, nieko naudingo savo anūkui nesuteikia. „Vaikui reikia sudaryti saugias sąlygas, bet kartu ir padėti vystytis, kad jis taptų savarankiškas. Taigi skirtumas tarp tėvų ir senelių yra tik toks, kad seneliai turi daugiau patirties, bet jie turi mokėti ja naudotis ir sugebėti ją perduoti. Jei taip yra, gerai, jei ne – reikia kažką keisti“, - teigė psichologas.
Kad anūkai netaptų keršto priemone
Psichologė Eglė Pelienė sako, kad anūkų ir senelių santykiuose svarbūs yra du aspektai. „Yra toks senas posakis: jei būčiau žinojęs, kad taip smagu anūkus auginti, būčiau turėjęs daugiau vaikų. Žinoma, taip yra ne visiems ir ne visada. Yra du svarbiausi aspektai – kad anūkai netaptų keršto priemone savo vaikams ir kad santykiams netrukdytų kartų skirtumai“, - sakė psichologė. Anot jos, labai dažnai anūkai tampa neišpildytų svajonių - santykių su vaikais - realizavimo priemone.
Tokiais atvejais seneliai moko tėvus, kaip reikia auginti, ką daryti, o ko – ne. Kita grėsmė – didžiulis kartų skirtumas. „Kartais seneliams susikalbėti su anūkais paaugliais tampa tikru iššūkiu. Seneliai turi būti protingi. Jei ryšys yra stiprus, jis duoda labai daug asmenybės formavimuisi, išmoko pagarbos vyresniam“, - teigė E. Pelienė.
O ką toks santykis duoda seneliams? Anot psichologės, viskas priklauso nuo senelių požiūrio į anūkų priežiūrą. „Jei seneliai yra senyvo amžiaus, ligoti žmonės, jie pavargsta nuo anūkų. Patys tėvai turėtų matyti, kada tas ryšys džiugina, o kada pradeda varginti. Tokiais atvejais santykiai tampa pernelyg griežti, moralizuojantys. Toks ryšys nėra naudingas nei vieniems, nei kitiems“, - sakė pašnekovė.
Aktorė Vaiva Mainelytė: negaliu pasakyti, kad esu labai nuolaidi močiutė
„Turiu keturis anūkus – tris berniukus: Jokūbą, Motiejų ir Kristijoną, ir vieną mergaitę – Ievutę. Su visais praleidžiu nemažai laiko. Man džiugu, kai net mažiausieji skambina ir sako: Vaivute, aš noriu pas tave atvažiuoti. Myliu visus vienodai ir negaliu pasakyti daugiau ar mažiau nei savo pačios dukrą. Gal tik santykis yra kitoks. O skausmas, rūpestis, nerimas yra vienodas dėl kiekvieno. Esu iš tų močiučių, kurios gali ir naktį atsikelti, pabūti su anūkais. Visas mano gyvenimas, visos mintys – čia“, – sako aktorė.
Kaip teigia V. Mainelytė, ji negali pasakyti, kad yra labai nuolaidi močiutė. „Esu reikli. Vaikai su manimi būna kitokie nei namuose. Aš duodu jiems viską pajusti, paliesti, išbandyti, bet paaiškinu, kad žaisti su vienu ar kitu daiktu nereikia. Nelabai vartoju žodžio „negalima“. Mažiukams viskas galima. Tik paskui atsiranda taisyklės. Panašiu principu auginau ir savo Dovilę. Dar mano tėtis buvo paskaitęs, kad iki 5 metų vaikui reikia leisti viską, o tik paskui suimti ir aiškinti griežtai. Taigi Dovilė darė viską, ką nori. Pavyzdžiui, norėdavosi jai paimti lėkštę ir numesti – juk tiek daug „lėkštučių“ pasidarys – imdavo ir mesdavo. Mano tėtis juokdavosi, ji juokdavosi, tada imdavo ir antrą lėkštę mesdavo... Ji pažino viską. Auginau Dovilę be jokio smurto, ir anūkus – taip pat. Bausmės atsirado tik vėliau, kai atėjo paauglystė“, – pasakoja ji.
Įdomūs faktai:
- 2,7 mln. senelių visame pasaulyje augina savo anūkus
- 33 proc. senelių, auginančių anūkus, nebaigė vidurinės mokyklos
- 49 proc. senelių, auginančių anūkus, yra bedarbiai
- Per pastaruosius 40 metų senelių, auginančių savo anūkus, skaičius padvigubėjo
- Vaikai, kuriuos augino seneliai nuo 2 iki 6 metų, turėjo tokį patį emocinį išsivystymą, bet jiems trūko akademinių įgūdžių
- 36 proc. senelių savo anūkus augina daugiau nei 5 metus
