1. Niekas nesakė, kad visi meluos, kiek miega jų mažylis
Kai mano sūnui buvo maždaug šešios savaitės, netikėtai parduotuvėje sutikau seną pažįstamą, kuri atžalos susilaukė savaitę vėliau nei aš. „Jis išmiega aštuonias valandas!“, – pasigyrė ji. To man užteko ašaroti visą kelią namo iš prekybos centro. Kaip tai įmanoma? Kai susitikome po poros mėnesių, ir paklausiau, kaip jos mažasis miega dabar, ji pagaliau pasakė man nepagražintą tiesą: jis VIENĄ KARTĄ išmiegojo neprabudęs septynias su puse valandos. Kitos naktys prilygsta košmarui. Taigi: dauguma moterų nori būti geriausios mamos ir dėl to konkuruoja tarpusavyje, todėl neretai pagražina realybę ir sumenkina blogus dalykus.
2. Niekas nesakė, kad gyvensite nuolat bijodami, jog nutiks kas nors siaubingo
Kartą autorė Elizabeth Stone parašė: „Turėti vaiką – tai sąmoningai apsispręsti leisti savo širdžiai vaikščioti už kūno ribų“. Man šis teiginys pasirodė teisingas nuo pat tos akimirkos, kai pasaulį išvydo mano pirmoji atžala. Ar jis miegodamas nesiliaus kvėpavęs? Ar neuždus nuo vystyklų? Ar gali pro virtuvės langą įlipti pedofilas žudikas ir jį pagrobti, kol maudysiuos duše? Mano galvoje sukosi pačios juodžiausios ir siaubingiausios mintys, ir, nors puikiai supratau, kad tai tikra beprotybė, nesupratau kito dalyko – to, koks normalus dalykas yra paranoja. Tai būsena, pažįstama visoms mamoms be išimties, tiesiog ne visos apie ją kalba – vienos dėl nenoro to pripažinti, kitos baiminasi būti palaikytos beprotėmis. Mano vaikams dabar treji ir vieneri. Norėčiau pasakyti, kad dabar tų baimių turiu mažiau, bet, deja, taip nėra. Jos visada bus su manimi. Tiesiog mano širdis nebepriklauso mano kūnui. Štai ir viskas.
3. Niekas nesakė, kad pasiekimai – nesąmonių nesąmonė, bet vis tiek dėl jų kraustysitės iš proto
Mano sūnus nevaikščiojo iki 18 mėnesių. Dukrai – 11 mėnesių ir ji vaikšto, bet apsiriboja vos keliais žodžiais. Svarbu ne tai. Kaip ir dauguma mamų, perskaičiau daugybę knygų, kaip ir kada viskas turi būti, viską įsiminiau, ir dabar sėkmingai kraustausi iš proto, jei mano mylimiausieji neatitinka kažkokių normų ir terminų. O kad būčiau anksčiau žinojusi, kaip svarbu nekreipti dėmesio į tuos pasiekimus, ir kaip natūralu vaikams neįtilpti į kažkokius primestus rėmus...
4. Niekas nesakė, kad svarbiausia auginant vaikus – intuicija
Galbūt dėl to, kad tiesiog dievinu knygas, kai laukiausi, visi jautė pareigą man brukti knygas: knygas apie žindymą, knygas apie miegą, knygas apie ryšio mezgimą ir taip toliau, ir taip be galo. Ir beveik visos tos knygos buvo vertos mano laiko. Nepaisant naudos, jos padarė ir savotišką meškos paslaugą: tarsi turėjau suprasti, jog būti mama galima išmokti, nors iš tikrųjų viskas ateina natūraliai. Mano kūnas pats puikiai žinojo, kaip laikyti naujagimį. Iš karto atmintis prikėlė visas 30 metų senumo lopšines. Taigi, visi patarimai yra gerai, tačiau geriausia patarėja sau esate jūs pati.
