„Žinau, kad šiaip vaikams visada sunku pasakoti ar aiškinti. Atrodo, kad vaikų protas yra man visiška paslaptis. Nežinai, ką jie žino ir ko ne. Kalbiesi lyg su užsieniečiu“, – šypsosi garsus žurnalistas, rašytojas ir socialinių tinklų žvaigždė.
Ar būna taip, kad pritrūksta žodžių atsakymams? „Ne, nebūna, bet kartais nusileidžia rankos, kai jauti ar matai nesupratimą ir po paaiškinimo. Tada žinai, kad kažką pasakojai ne taip. Jei vaikams kažką sakai ir jie nesupranta, reiškia, blogai aiškini“, – sako Andrius.
Neseniai feisbuke jis sukėlė dar vieną komentarų audrą pareikšdamas, kad tėvai, kurie neturi laiko ir noro vaikams aiškinti jiems įdomių klausimų, verti „ankstyvo vizito iš giltinės“. Ypač tų vizitų nusipelno tėvai, kurie į vaikų klausimus „kodėl?“ atsako „nes baigiasi raide L“.
„Nieko nėra blogesnio, nei sakyti „nežinau“, kai iš tikrųjų žinai, bet nenori, tingi arba nepatogu. Tai blogiausias išsisukinėjimas, koks tik gali būti. Jei tikrai nežinai, tada taip ir sakyk. Vaikams viską reikia pasakoti apie seksą iš karto, kai tik paklausia. Jei tėvai drovūs arba nemoka pasakoti, tegul nusiperka knygučių, ten parašyta suprantamai. Dar svarbiau leisti suprasti, kad čia tik tavo ir tavo mylimojo arba mylimosios reikalas, ir nors viskas yra aišku, bet santykiai nėra skirti viešam aptarimui. Negėda apie tai kalbėti, nepadoru į kitų gyvenimus lįsti. Iš tokių apmeluotų vaikų paskui išauga bobos, kurios vaizduoja labai drovias, bet be jokios sąžinės graužaties pletkina, kas su kuo gyvena ir miega, ir net vaikšto į TV laidas apie tai paskalambyti. Iš apmeluotų vaikų užauga mamos, kurios ir būdamos trisdešimties rašo apie „myliuką“, kurį turėjo su savo vyru. Vyras tikrai su tokia žmona turi myliuką, o dulkina meilužę“, – sarkazmo negaili rašytojas.
Tad DELFI metė jam iššūkį – kaip Andriui Užkalniui seksis pačiam atsakyti į vaikų užduotus klausimus?
– Kuo žmogus tampa, kai numiršta?
– Labai norėčiau, kad niekuo netaptų, tik dulkėmis. Kai kas mano, kad mūsų siela pereina į kitus žmones. To labai nenorėčiau. Baisu būtų, jei po mirties gyvenčiau kaip koks Indijos valstietis, renkantis karvių mėšlą.
– Kodėl kūdikiai atrodo tokie negražūs?
– Juos ir taip labai daug mamos ir tetos maigo ir bučiuoja. Jei būtų mieli ir gražūs, tai prie jų dar daugiau lįstų.
– Kokio dydžio yra didelė problema ir kaip žinoti, kad ji tikrai didelė?
– Jeigu daugiau apie nieką negali galvoti, tik apie tą bėdą, tai reiškia, problema tikrai didelė. Ji yra viso tavo proto dydžio, niekam daugiau vietos nepalieka.
– Ar pagadinus orą gali nuvysti gėlytės?
– Augalai bezdalams nėra labai jautrūs, jie tik pagelsta. Jei paperdi ir nuo to kambaryje atsilupa tapetai, reiškia, valgai per daug žirnių ir kopūstų.
– Kuo jūrų liūtas skiriasi nuo ruonio?
– Jūrų liūtai, kai pasikelia ant pelekų, atrodo kaip šuniukai, o ruoniai tokie labiau kaip dešrelės.
– Kodėl už pinigus negalima nusipirkti daugiau pinigų?
– Galima! Tik juos duos ne iš karto. Pinigai rytoj yra kitokie, negu pinigai dabar. Jei bankui duosi šimtą eurų, jis tau atiduos po metų daugiau, negu davei.
– Kas yra panponas (tamponas)?
– Kai moteris serga, ji kraujuoja, tai tamponu užsikemša, kad kraujas neišbėgtų. Kai pirštą įsipjauni, irgi užsiklijuoji, kad nebėgtų kraujas.
– Kodėl vaikų galvos mažesnės ir kojos trumpesnės?
– Kai vaikas gimsta, jis turi būti kuo mažesnis, kad mamai būtų lengviau. Paskui jau jį galima užauginti. Juk kai pripučiamą valtį veža prie ežero, ji irgi turi būti kuo mažesnė, kad patogiau būtų vežioti, o paskui galima pripūsti.
– Kodėl knygose ir filmukuose gėris nugali blogį, o gyvenime atvirkščiai?
– Gyvenime būna visaip. Kai kada tu laimi, kai kada – pralaimi. Tik knygas ir filmus dažniausiai baigia toje vietoje, kuri skaitytojui ar žiūrėtojui maloniausia, o jam maloniausia, kai blogus žmones nubaudžia, o geri laimi.
– Kodėl sako, kad žmogus sėdės iki gyvos galvos, jei tada, kada jis baigs sėdėti, jo galva nebebus gyva?
– Tai jau tada, kai nebebus gyva, bus paguldytas ir nebesėdės. Čia vienas iš posakių, kuris yra kvailas ir neprasmingas. Panašiai, kaip sakoma „jam bėga nosis“, nors ji niekur nebėga.
– Ar galima gyvenimą apversti aukštyn kojomis? Kur jo kojos?
– Gyvenimo kojos, kaip ir visų, yra ant žemės. Tai kiekvienos dienos darbai, maistas, prausimasis, skaitymas, lakstymas. Visi normalūs dalykai. Jei gyvenime pasidaro daug keistų dalykų, pavyzdžiui, jei tave nuolatos sulaiko policija, arba jeigu pabundi ne namie, o ligoninėje, tada, reiškia, gyvenimas apvirto.
– Kodėl senelis kalbasi su televizoriumi, jei jame jo niekas negirdi?
– Seneliui nesvarbu ar jį girdi. Jam svarbu kalbėti ir malonu tai daryti. Gal jo niekas daugiau nenori klausyti.
– Kaip išmokti keiktis mandagiai, kad mama man netrukdytų keiktis?
– Mandagiai keiktis neįdomu ir neprasminga. Reikia keiktis ten, kur mama negirdi.
– Kaip suaugusieji prieina prie išvados?
– Jeigu jie taip sako, jie tiesiog išsidirbinėja. Kai sako „priėjau prie išvados“, tai reiškia tiesiog „sugalvojau“. Jie prie niekur neina ir nevaikšto.
– Kodėl tos senatvinės mašinos taip garsiai burzgia?
– Kad mašina važiuotų, variklyje turi sprogti kuras. Daug sprogimų sudaro burzgimą. Senose mašinose žmonės nebuvo sugalvoję, kaip tą burzgimą užtildyti.
– Kokio mažumo yra žmonės, kurie veda laidas televizoriuje?
– Jie tokie, kaip ir mes, tik mes televizoriuje matome jų atvaizdus. Ten tik judantys piešinukai.
– Ar kai žiovaujame galime praryti liežuvį?
– Nepavyks, jis taip pritaisytas, kad visą laiką būtų atsuktas į lauką.
– Kaip suprasti, kad aš myliu?
– Įsijungi radiją. Sulauki dainos apie meilę. Jei viskas, ką ten dainuoja, atrodo protinga, tada, reiškia, kažką myli.
– Ar akli kurmiai naudojasi navigacija?
– Ne, jie tiesiog rausia, kur papuola, todėl jų takeliai tokie kreivi ir be tvarkos.
– Kodėl mes einam į mokyklą kaip ir tėvai į darbą, o už tai negaunam nė cento?
– Tėvų darbui reikia, kad jie eitų ten ir dirbtų, todėl tėvams moka. Mokyklai nereikia, kad tu ten eitum – tai tau reikia mokyklos. Todėl tau ir nemoka, ir dar tėvai turi mokėti mokyklai, kad tave ten kenčia ir priima.
