Gegužės 6 dieną konferencijoje apie sąmoningą motinystę „Sveika ir laiminga mama“ Foreli Kramarik kalbėjo vaikų ugdymo ir jų talentų atskleidimo temomis. Moteris pasakojo apie savo patirtį auginant penkis išskirtiniais gabumais pasižyminčius vaikus.
– Foreli, esate penkių ypač talentingų vaikų mama. Papasakokite, kokiais pagrindiniais principais rėmėtės augindama savo vaikus.
– Aš manau, kad pagrindinis principas buvo neskubėjimas, išklausymas vaikų, davimas labai daug laisvės, pasitikėjimas vaikais ir tada vaikai pasitiki tavim, kaip mama. Ir sudarymas tiek daug aplinkybių, kad vaikas galėtų pasireikšti. Tu gali matyti, kaip jisai vystosi. Suteikti jam kuo daugiau įdomesnių aplinkybių. Tai nėra lengvos aplinkybės. Kartais labai sudėtingose aplinkybėse ypatingai pasireiškia veržlumas, drąsa, imlumas, protas. Tai ir yra ta programa, lanksti, judri, ne kaip dėžutė, kurioje vaikas būtų uždarytas.
– Pakalbėkime apie skirtingas ugdymo programas. Kuo vaiko mokymas namuose skiriasi nuo valstybinėmis švietimo sistemomis paremto mokymo?
– Visų pirma, kai tu mokai vaikus namuose, vaikai gali labai daug išmokti iš tėvų. Mokykloje vaikai mokosi iš savo bendraamžių ir mokytojų. Bet tėvai negali perteikti savo sukauptų žinių, išmonės, ką mes norėtume perteikti. Kai vaikas eina į mokyklą, jį matai tik kokią valandą, nes jis dar turi ruošti pamokas. Ir irgi įdomi kita sistema. Man patinka, kad kiti vaikai gali eiti į mokyklą. Kai kuriose šeimose, kai kuriems vaikams, kai kuriais atvejais yra tinkama labiau namų mokykla. Yra didesnė įvairovė, gali daugiau pasirinkti, gali sustoti, kai reikia, gali nieko nedaryti, gali žvejoti visą mėnesį. Ir tada per tą visą žvejybą sužinoti visas zoologijos žinias apie žuvis. Gali studijuoti vieną dieną architektūrą, kitą režisūrą, kitą poeziją, arba gali poeziją studijuoti ir ją kurti dešimt metų. Ir niekas nesakys „gerai, viskas, dabar daryk, ką aš tau pasakysiu“. Namų mokykla leidžia vaikui pajusti, kad jis savo gyvenimo režisierius. Kad jisai gali daryti tai, ką jis nori, o ne kažkas jam liepia, įsako. Kai eini į mokyklą, tau galioja tik vienas atsakymas. Namų terpėje gali atsakyti penkiais, šešiais, dešimtimis būdų. Ir tu gali išklausyti visus vaiko atsakymus.
Nebūtina mokytis iš knygos. Kiekviena diena, susitikimas su žmonėmis yra pamoka. Tos pamokos yra svarbesnės, nei skaityti vadovėlį. Ši sistema yra tinkama kūrėjams. Kurie nori kurti, nori būti rašytojais, dailininkais, net ir gydytojais. Kaip būtų nuostabu, jei vaikas galėtų sutelkti savo žinias į biologiją, bendrauti gyvai su gydytojais.
Mano ketvirtasis sūnus iki 12 metų neskaitė ir nerašė. Visi manė, kad jau viskas, po laiko, pavėlavom. Bet va, jisai užsimanė ir dabar jisai skaito po knygą per dieną.
– Koks yra tėvų vaidmuo ugdant vaiką „namų mokykloje“?
– Nebūtina tėvui ir motinai viską žinoti. Tėvai turi būti kaip direktorius, turi suteikti sąlygas savo vaikams. Galvoti, permąstyti. Misija namų mokyklos tėvų ne tik leisti vaikui daryti, ką jisai nori. Bet kartais paraginti, kada vaikas sustoja. Nes ne visąlaik sustojimas yra teisingas. Nes vaikai dažnai sustoja. Ir nenori. O ką jei tai yra ypatingas stebuklas, ką vaikas turi širdy ir tėvas jį jaučia? Tai subtilus pajautimas, reikia taip kalbėti su vaiku, kad vėl paragintum, sužadintum.
– Foreli, pasidalinkite savo pačios motinystės patirtimi. Kaip auginote savo pirmagimį Delfini?
– Aš su kiekvienu vaiku elgiausi skirtingai. Ir mano motinystės samprata brendo palaipsniui. Su pirmuoju vaiku aš daugiau dirbau įtemptai. Aš labai lavinau jo lingvistiką. Dviejų mėnesių jis pradėjo kalbėti. 8 mėn. vaikštinėjo po kambarius. Buvo labai išsivystęs, toks mažas genijus. Dvejų metų jis galėjo daryti daug ką, ką kiti daro 6-8 metų.
Po to aš perėjau į visiškai kitą sampratą. Kad noriu įteigti ne tiek daug žinių, o noriu perteikti sielą. Noriu parodyti tą subtilumą. Noriu, kad vaikas pasakytų ne gėlės pavadinimą, o pajustų gėlę, išaugintų gėlę, pauostytų, pabūtų šalia. Sukurti poeziją, filosofiją, kas tai yra gėlė. Gal galima sujungti gėlę su medicina, gal tai vaistas, vaistažolė. Gal galima sujungti su daile – nupiešti gėlę. Su pirmuoju dirbau gana vienpusiškai. O po to plėtėsi mano suvokimas. Aš supratau, kad dvasia, dvasinis mokymas yra pats svarbiausias.
– Koks vaikas buvo antrasis jūsų sūnus Jean Lu? Kokie jo talentai?
– Mano antrojo vaiko charakteris buvo labai kitoks. Jis buvo veržlus, sportiškas, atletiškas. Jis fiziškai, per fiziškumą norėjo suprasti pasaulį. 8 metų mes jį pamokėme kulinarijos ir jis, kai ateidavo svečių, galėdavo pagaminti pačius nuostabiausius gurmaniškus patiekalus.
– Ką patartumėte tėvams, norintiems išvengti tradicinių auklėjimo klaidų?
– Visų pirma noriu pasakyti, kad svarbu nepulti į kraštutinumus. Daugelis galvoja, kad jeigu negerai ta priespauda, tai duokime vaikams visišką laisvę. Bet vat būtent tas balansas yra vienas pagrindinių dalykų. Kad vaikas suprastų, kad jisai turi padėti šeimai, kad tai yra atsakomybė. Kad be jo nefunkcionuotų šeima. Juk iš tikrųjų taip ir yra. Mes esame didelė komanda.
Nevystyti vaiko per didelio savarankiškumo. Tai skamba keistai, bet būtent dabar esamos profesijos, kurios kuriamos didžiausių kompanijų gigantų, ieško būtent tų, kurie gali dirbti kartu, bendradarbiauti, kurie gali kurti ir mąstyti su kitais. Daugelyje profesijų reikalingas draugiškumas.
Kai vaikas suklysta, neleisti jam pačiam sugalvoti, kas ir kaip. Tėvų misija yra paaiškinti, kad vaikas užgavo draugą. Tėvai dažnai arba iškart išbara vaiką, arba nieko nesako. Tačiau pamokymas yra svarbu. Tai yra nuostabi proga mokyti vaiką.
Man patinka amerikietiškas auklėjimas, kai neskubama vaiko išbarti, o jis pamokomas, jam paaiškinama. Jei vaikas nuskriaudžia kitą, jam duodamas laikas permąstyti viską. Man atrodo, kad tai progresas.
– Kaip manote, ar žmogus jau gimsta genialus, ar tokiu tampa, jei laiku pastebimi jo talentai?
– Visada genijumi tiktai tampama. Jie negimsta. Net jeigu visos aplinkybės yra pačios nuostabiausios. Puiki dirva genijui klestėti. Turi būti dar ir iš viršaus dvasinis palaiminimas. Bet neužtenka ir to. Visi turi kažkokių talentų. Bet talentų užgniaužimas yra tai, ką aš matau beveik kiekvienoje šeimoje. Arba jeigu yra talentas, kurį tėvai pastebi, jisai per daug išaukštinamas. Kas gaunasi, kai dvasinės vertybės nėra tame pačiame lygyje, kaip talentas? Yra daug pavydžių, kai labai talentingas vaikas yra išpuikęs. Manau, nebus palaimos tai šeimai. Nereikia skubinti vaiko, kai vystosi talentas. Nedaryti jo įžymaus. Tai užmuša vaiką, ir užmuša šeimą. Jie nebus laimingi.
– Trečioji jūsų atžala ir vienintelė dukra Akiane – visame pasaulyje garsi dailininkė. Pasidalinkite jos augimo istorija.
– Akiane buvo normalus vaikas. Mokiau ją, kaip ir kitus vaikus. Bet jos buvo kita pakraipa. Ji norėjo daugiau tobulintis dailėje. Ir aš suteikiau jai sąlygas. Po kiek laiko dvasiniai dalykai atėjo į jos gyvenimą. Ji pradėjo matyti vizijas. Ir aš su ja praleidau labai daug laiko jos klausydamasi. Kartais po aštuonias valandas. Ir ji jautė, pasitikėjo manim ir galėjo daugiau savo energijos sutelkti į dailę. Tai buvo švelnus judėjimas tarp dvasinio gyvenimo ir dailės. Ir vienas, ir kitas tobulėjo ir traukė vienas kitą į viršų.
Gėlytę galima labai greitai užgniaužti ir ji nebeaugs. O mūsų vaikai ir yra tos gėlytės. Jos gležnos. Tam tikras kiekis vandens, tam tikras kiekis saulės, tinkamas dirvožemis... Tai ir susidėjo visos tos detalės, kad Akiane galėtų klestėti. Svarbu netrukdyti vaikui klestėti.
– Ar tikite, kad kiekvienas žmogus gimdamas atsineša į šį pasaulį savo misiją?
– Aš manau, kad kiekvienas vaikas, kuris ateina į šį pasaulį, turi ypatingą misiją. Ypatingą nebūtinai taip, kaip mes galime pagalvoti. Tai gali būti paprasčiausias sodininkas. Pažįstu vieną žmogų, kuris, kur tik gyveno, sodindavo medžius. Sodina net ten, kur jam neleido. Ir vieną kartą, kur jam neleido sodinti, jis nusprendė pasodinti medžius kaip tvorelę. Ypatingumas pasireiškia tose aplinkybėse, kur vaikas mylimas ir suprantama jo dvasia.
– Ketvirtasis jūsų sūnus Ilia pasižymi genialiomis filosofinėmis įžvalgomis apie visą mus supantį pasaulį, jo sampratą, esmę. Ar šis suvokimas reiškėsi nuo mažų dienų?
– Jis atėjo į šitą pasaulį labai įdomiomis aplinkybėmis. Man iš viršaus pasakė, kad aš turiu jį turėti. Tai buvo vienintelis vaikas, kur buvo toks dvasiškas balsas. Aš turėjau jį pagimdyti. Man buvo parodyta ateitis apie jį. Dar nežinome, pasiteisins tai ar ne. Nuo 6 metų jis kūrė pačias stebuklingiausias filosofines mintis. Savo filosofinį traktatą jis baigė būdamas 16 metų. Tai yra keturiasdešimt knygų, jos sudėtos į vieną enciklopediją. Jis savo jau padarė. Sūnus paprastas ir nenori būti žinomas. Tokia jo misija – būti paprastu, normaliu vaiku. Jei nebūčiau jo išklausiusi, niekas jo minčių ir nebūtų žinojęs, tų knygų nebūtų. Aš esu jam labai dėkinga, kad jis pasitikėjo manimi ir pasidalijo tomis mintimis.
– Kaip padėjote skleistis subtiliam Ilia talentui?
– Su knyga dirbau 10 metų. Rašiau visą eigą, kaip sūnus vystėsi. Norėjau fiksuoti viską, kaip mes gyvenom. Aprašiau vykusius stebuklus. Rašiau dienoraštį, kuris padės sužinoti, kaip jis gyveno.
Jei vaikas man pasako, mama, aš turiu idėja, tu turi tučtuojau užrašyti, aš viską metu. Vieną kartą kalbėjausi telefonu su vienu ypatingu žmogum, bet aš turėjau atsiprašyti, padėti ragelį ir užrašyti jo mintis. Ir po to vėl perskambinti. Tai yra svarbu. Jeigu nepagausi tų minčių, jos niekada nesugrįš. Tai neatstatomas momentas. Reikia iškart pagauti, kaip žvaigždę.
– Kokie ryškiausi matomi jūsų jaunėlio sūnaus Aurelius talentai?
– Jo talentas – jisai labai myli žmones, jisai įžvalgus, matantis. Mažas aiškiaregis. Nenoriu kalbėti apie pačius stipriausius talentus. Kartais, kai iškalbam per daug apie vaiką, tai gali ir neįvykti. Jisai dainuoja nuo ryto iki vakaro, kuria, iliustruoja, mėgsta architektūrą, daro įvairius origami dizainus. Jis man patinka tuo, kad yra paprastas ir betarpiškas vaikas. Bet tame paprastume sukaupti tie gabaliukai, kur matau, kad reikia laiko ir tai pasireikš vėliau. Didžiausi talentai pasireiškia kartais ir po 50 metų. Tam ir reikalingas tas neskubėjimas. Akiane norėjo, kad jos paveikslai būtų parodyti, tai ir ėjau tuo keliu. Be tas kelias negali būti dubliuojamas su kitais vaikais. Reikia atpažinti, vaikui reikalingas sceninis ar labiau uždaras gyvenimas.
– Ką patartumėte visoms Lietuvos mamoms, norinčioms padėti savo vaikams atsiskleisti?
– Gyventi kiekvieną dieną, lyg ji būtų paskutinė. Ir taip pat žinoti, kad yra amžinybė priekyje. Jeigu galima suderinti tuos suvokimus, tada gerbsi vaiką, nes tai paskutinė ir vienintelė diena su juo. Ir vėlgi turėsi viltį, kad yra amžinybė ir mes amžinai galėsime dirbti kartu. Tėvai pamiršta, kad tuoj jų vaikutis bus suaugęs, jie net negali to įsivaizduoti.
Dažnai tėvai mėgsta negatyviai prognozuoti. Jei vaikas padaro kažką ne taip, kaip jie tikisi, tai ir galvoja, va, jeigu jis taip elgiasi, tai nieko iš jo nebus, jisai nuklys, jisai negalės baigti aukštojo mokslo, gauti darbo, išlaikyti šeimos.
Manau, mes per daug jaudinamės dėl ateities. Ateitis pati susitvarkys. Mes mintimi sukuriame visą ateitį savo vaikams. Patikėkite, mintimis, kurias galvojame, mes jau parenkame takelį vaikui. Jeigu mes malda suteiksime vaikui šviesą ir palaimą, siųsime džiaugsmą, meilę, išmintį – vaikas bus apsaugotas. Mintys tampa realybe. Tai sukurkime tą šviesos kampelį savo vaikui. Ar jis sukurs, nesukurs, bus laimingas, nebus – mes nieko nežinome. Reikia pasitikėti ir pasikliauti, kad visatos išmintis sudarys terpę. Jei vaikas nori kažkuo užsiimti, yra kažkuo susidomėjęs, leiskite jam pasireikšti tiek kartų, kiek jis nori.
Kūrybą užmušame su visokiais, jei nusikaltai, neisi į tą būrelį, dabar nori kažką veikti, bet pradžiojpadaryk pamokas, išplauk indus, tik tada ir panašiai. Mano patarimas – neužmušti kūrybos. O būti išmintingam žmogui. Kartais vaiką gali nuskriausti per daug spausdamas. Jis turi tvarkingai sėdėti, kalbėti taisyklingai, turi būti švarus, vaikščioti tam tikru kampu. Nuolatinis barimas ir prikaišiojimas slegia. Reikia džiaugtis. Nekreipkite dėmesio į šimtus tūkstančius klaidų.
Aš žaviuosi, kai tėvai su vaikais suranda veiklą, kuri jiems kartu patinka. Vaikai iš draugystės gali kurti.
Leiskite meilei tekėti kaip upeliukui. Nedarykite užtvankų, prūdų. Mūsų vaikas ir yra upeliukas. Neprognozuokite, kur jisai tekės. Džiaukitės kaita. Mes žinome, kad vaikas suklups. Jis turi suklupti. Jei jis nesuklups, tai ir nekurs. Kūrėjai turi klupti. Berniukai juk pradžioj viską sugriauna, išardo, o mamos pyksta. Bet gal vaikas bus inžinierius, kuris turi pamatyti, kaip viskas vyksta.
Džiaugsmas, viltis, meilė, pasitikėjimas, dvasinė ramybė, išklausymas yra viskas, ko mums reikia. Ir Lietuva viską turi, ko reikia. Graži yra nauja lietuvių karta. Manau, nuostabus laikas ateina.
