Gegužės 6 dieną konferencijoje sąmoningiems tėvams „Sveika ir laiminga mama“ vykusioje diskusijoje apie tai, kas šeimą stiprina, o kas ją griauna, kalbėjosi Živilė Vaškytė-Lubienė, Renata Lazdin, kun. Algirdas Toliatas, Romualdas Šemeta, Miglė Polikevičiūtė.
– Ar gali krizė įvykti dar laukiant kūdikio?
R. Šemeta. – Taip, taip gali būti. Mūsų visuomenėje jaunimas neruošiamas tėvystės pareigai. Jau trisdešimt metų, kaip dirba mūsų mokykla, tai jau galime daryti šiokias tokias išvadas. Moterims motinystės instinktas yra įdėtas. Vyrams šį instinktą reikia pažadinti.
Kai į pamokas ateina jauni tėvai, visiems sakau „Sveiki, mamos ir tėčiai“. Visi juokiasi. Bet tiesa ta, kad dar laukiantis vaiko visi jau yra mamos ir tėčiai. Maždaug per vieną minutę vaikas išeina iš įsčių ir pora lyg staiga tampa tėčiu ir mama. Šio virsmo mes nematome. Dažnai pastebiu, kad vaikas auga ne kaip pas tėtį ir mamą, o kaip pas vyrą ir žmoną. Bet čia yra skirtumas, o gyvenimo eigoje tai pasireiškia konkrečiais veiksmais, neatitikimais ir šeimų irimu.
– Ar šie laikai yra išskirtiniai, kad žmonės nesugeba kartu išbūti? Gal mes kažką praradome, neturime kažko, ką turėjo mūsų tėvai ir seneliai?
Kun. A. Toliatas. – Mes neturime laiko. Šie laikai tuo pasižymi, kad yra didelis tempas ir daug visko. Mes neturime laiko sau. Neturime kada susivokti ir pabūti su savimi, jau nekalbant apie kitą žmogų. Nebeturime laiko išlaukti, išbūti. Mes turėtume būti besilaukiantys visą gyvenimą, nes kai sulaukiam, turim, laikom – nebesam ieškotojai. O kol laukiam, galime atrasti kitoniškumą. Atrasti ir priimti kitokį. Tai vienas iš pagrindinių dvasinių principų. Krizės yra neišvengiamas dalykas. Mes visi skirtingi. Net patys viduje išgyvename krizes, jau nekalbant, kad su kažkuo kitu, bendruomenėje. Krizė – tai perėjimas į kitą lygį. Ji gali būti variklis, vedantis pirmyn. Krizės, kurias išgyvename poroje, su kaimynais, bendruomenėje, jei mes esame tinkamoje dispozicijoje, tai jos gali būti didelė varomoji jėga.
Vienas karininkas yra pasakęs tokią gražią frazę, kad šeštas jausmas yra pirmas. Moterims ypatingai tai yra būdinga. Jos tarp eilučių paliečia kažką ir jaučia, kad būtinai turi taip daryti.
Krizė ištinka, kai susiduri. Tada yra du variantai – kurti arba griauti. Gali pasakyti savo tiesą ir sugriauti kitą. Bet, jei situacijoje esi ne kaip turėtojas, o kaip šeimininkas gerąja prasme, tada turi pagalvoti keliais žingsniais į priekį, kaip padaryti, kad išgirstų, kaip paruošti, kokiu būdu pasakyti. Svarbu sugebėti pereiti nuo turėti žmoną ar vyrą į būti su žmona ar vyru. Tai yra dvasingumas, kuris būtinas, norint krizes ir audras išnaudoti vaisingai.
– Ar galima sakyti, kad šiuolaikiniams žmonėms trūksta dvasingumo? Arba to suvokimo, kad pasirinkus žmogų, turi nueiti iki galo. Kaip pvz. mūsų močiutės sakydavo, kad susituoki, užsidedi kryželį ir neši visą gyvenimą?
Kun. A. Toliatas. – Nesakyčiau kryželį. Tai gana suprimityvina viską, bet šis stereotipas yra dažnas. Iš principo, gyvenimas ir mirtis visada eina šalia. Kad kažkas santykiuose galėtų gimti, kažkas turi mirti. Man, kaip kunigui, skausminga, kai ateina žmonės, kurie gyvena kartu dvidešimt, trisdešimt metų ir kalba tokius dalykus, kaip didžiausi priešai labiausiai nekenčiantys vienas kito. Žmonės, kurie mylėjosi, buvo, kalbėjosi, jie lyg sužvėrėja. Taip, kiekvienas viduje turime žvėriuką.
– Ką daryti, kad tas žvėris neišlįstų?
Kun. A. Toliatas. – Neslopinti, o nukreipti. Ne tiek nešti kryželį, kiek budinti savyje dvasingumą, žmogiškumą. Poetai sako, kad meilė, tai suvokta ir pasirinkta mirtis. Gerąja prasme. Kai priimi žmogų, nori jį išgirsti. Kai priimi žmogų su visais dalykais, su pagrįstumais ir nepagrįstumais.
– Migle, kaip jums atrodo, kodėl šeimoje kyla krizės? Kodėl taip trapu ir sunku išsaugoti santykius?
M. Polikevičiūtė. – Negebėjimas komunikuoti. Negebėjimas išsakyti gerbiant savo ir kito ribas to, kaip tu jautiesi. Kad tai nebūtų kaltinimas kitam žmogui. Tai prasideda labai lengvai, nuo vieno mažo nepasakyto dalyko. Nuo situacijos, kuris nebuvo išsiaiškinta. Nutylėta kartą, kitą ir susivelia didžiulis gumulas. Ir kai jis sprogsta, tada ką nors padaryti jau būna labai sunku. Būtina mokytis kalbėtis, kaip tai daryti darniai, išklausyti, priimti kito nuomonę.
– Atrodytų, kad kartais, kai žvelgi į sutuoktinių gyvenimą, žmonės bendrauja, svajoja apie ateities planus. Atsiranda trečias žmogus ir jis kažką įskelia. Atsiranda lyg kokia ugnis, kuri įsižiebia iki gaisro arba tik rusena ir šildo šeimą.
M. Polikevičiūtė. – Vėl grįžtu prie kalbėjimo. Jei poros nepasikalba, kaip kiekvienas įsivaizduoja motinystę / tėvystę, jei smulkmenos neaptartos, gali atsirasti susidūrimai ir įtampos.
Taip pat intymaus gyvenimo pasikeitimai ir niuansai. Vaiko atsiradimas absoliučiai sujudina moterį iki pat gelmių. Pati mokaisi, kaip su tuo gyventi. Nes pažįsti save kaip kažką nauja. Tai labai gražus ir didžiulis išbandymas.
– Vaiko auklėjimas irgi iššūkis šeimai. Tiesa? Atrodytų, kaip ir viskas aišku, lauki kūdikio, bet nekalbi, kaip auklėsi, ką darysi ir ko nedarysi? Sunku įsivaizduoti, su kuo susidursi.
R. Lazdin. – Noriu pasakyti banalų ir tuo pačiu labai gražų dalyką, kuris šeimoms labai palengvina gyvenimą – reikia suprasti, kas tas vaikas yra. Klaida, kai norima vaiką pakreipti, kažką pakoreguoti, pataisyti.
Gali tik suprasti, kad vaikas yra kaip lietus, kaip vėtra. Jų nepakreipsi, tik gali pasislėpti, sužinoti, kodėl jis pučia, kodėl lyja. Ir suteikti galimybę realizuoti tą vidinę aistrą. Paprastas suvokimas, kas būdinga vaikui, duoda daug ramybės šeimai.
Kodėl dar nukenčia santykiai, kai atsiranda mažylis namuose – aš tai vadinu vaikocentrizmu. Laiminga šeima – centras tarp vyro ir moters. Bet kai gimsta vaikas, centras dažnai perkeliamas. Tas normalu pirmąjį pusmetį, bet iš esmės centras turėtų likti tarp vyro ir žmonos. Ir jei ten vyrauja pusiausvyra, tai ir visi vaikai bus laimingi.
R. Šemeta. – Visuomet savo besilaukiančioms mokinėms primenu, kad po gimdymo namuose visada bus du naujagimiai ir jiems abiems reikės vienodo rūpesčio.
R. Lazdin. – Mane nustebino tas faktas, kad prisilietimų vyrui reikia dvigubai daugiau, nei moteriai. Nors ir atrodo atvirkščiai, bet faktas toks. Taigi, moterys, vyrus reikia liesti.
Apie pasiruošimą. Labai svarbu pasiruošimas laukiantis kūdikio. Pradedant ryto pasisveikinimu, baigiant vakarine pasaka. Svarbu pasiruošti tam, kad šeimos centras laikinai persikels prie vaiko ir tik palaipsniui grįš atgal į porą.
– O ką daryti moteriai? Kaip sugebėti neįnikti į vaiką, nepamiršti, kad vyras šalia?
R. Lazdin. – Moteris tikrai gali atlikti daugybę vaidmenų. Tai darbas su savimi, nuolat prisiminti, kas esi ir kokie tavo prioritetai. Ar tavo prioritetas turėti lygintuvą ir išsilyginti drabužius kasdieną? Ar tą laiką geriau skirti vyrui ar vaikui?
– Su kokiomis problemomis susiduria vyriškiai? Dėl ko dažniausiai kreipiasi vyrai?
R. Šemeta. – Dažnai vyrai klausia: ką daryti, nutekėjo žmonai vandenys. Kai kalbi paskaitose, ką daryti, vyras galvoja, čia žmonai vandenys tekės, ne man, manęs tai neliečia. O po to paaiškėja, kad visgi tai svarbu. Žinote, vyras gimdyme dalyvaus ar ne, tai jo pasirinkimas. Bet pasiruošimo kursuose dalyvauti būtina.
Vyrai yra prisiklausę tiek mitų, kad kiti krenta, galvas prasiskelia gimdymuose ir pan. Būtent informacijos stoka žmogui sukelia nerimą ir baimę. Tai tegul jie ateina į kursus ir pasiklauso patikimos informacijos, o tada savaime ateis tas sprendimas.
Visada sakau, kad moterys nenaudotų psichologinio reketo prieš vyrus: „Aš žinau, kad tu bijai kraujo, bijai skausmo, gali neit, aš kaip nors iškęsiu“. To neturi būti. Žinote, vieni neturi dalyvauti gimdyme, o kiti privalo. Vyras turi būti pasiruošęs gimdymui. Turi būti kontaktas su dar negimusiu vaiku. Ir tada visi etapai pereina vienas į kitą savaime.
– Kunige, ar gali pas jus ateiti vyras, kai yra krizinė situacija? Kai jis nesusikalba su savo moterimi. Ar kunigas gali padėti?
Kun. A. Toliatas. – Dažniausiai vyrai ateina jau pačioje beviltiškiausioje situacijoje. Kada jau atrodo, nėra kur ir kaip, o visvien gyventi ir eiti į priekį norisi. Aš galvoju, kad tuomet, kai nėra aiškaus atsakymo, nebūtinai jis turi būti. Kai kurios ligos, sukrėtimai pažadina naują patirtį, naują spektrą. Svarbu išbūti ir nepabėgti.
Kaip išbūti iki galo, bet ne ta prasme, kad uždėjo kryžių ir nešu? Labai gražus laivo kapitono įvaizdis. Kuris priima savo laivą, kaip savo likimą, savo gyvenimą, savo svajonę, savo viską. Net jei skęsime, tai skęsime drauge. Nėra kito varianto. Aš viską padarysiu. Ir kai pora vienas kitą taip priima iki galo, tada pasveria ir kiekvieną žodį, įsiklauso į visus patogius, nepatogius dalykus, kitoniškumus. Tada prasideda dialogas. Ne kiekvienas kalbėjimas yra kalbėjimas. Galima kalbėti du monologus. Tai yra apsisprendimas išbūti iki galo su savo žmogumi. Jis yra mano dovana, jis kitoks, priimsiu jį kaip savo vaiką, kad ir mažiausią – tai svarbu. Ir svarbu suprasti, kad net tuomet, kai nėra atsakymo, tai nėra blogai. Atsakymo nebuvimas veda į naujas ganyklas. Yra toks rytiečių posakis, kad praminti keliai į naujas ganyklas neveda. Gal kaip tik čia ir yra tam tikros ribos perkirtimas.
R. Lazdin. – Siūlau visiems eksperimentą – vienas iš dalykų, kuris griauna šeimą, pasaulis suinteresuotas santykių fragmentiškumu, paviršutiniškumu. Technlogijos turi poveikį ne tik vaikų protams, bet ir mūsų visų santykiams. Pasitelkite į pagalbą intymių žaidimų vyrui apdovanoti. Kartu visi grįžę iš darbo atidedat telefoną, išjungiat facebook‘ą, nežiūrite televizijos, kompiuterio. Pradžioje būna keista, nes reikia vėl pažiūrėti į žmogų, vėl kalbėtis, pažiūrėti į akis. Pamatysite, kas po to atsitiks.
Antras patarimas – lietuviai nemoka kalbėtis apie jausmus. Pirmus trejus metus gana lengva ir romantiška. Po to darosi vis sunkiau. Tai mes šeimoje rašome vienas kitam laiškus. Ko negali pasakyti, gali parašyti gražų romantišką laišką. Jis bus tikrai įvertintas.
