Daiva Tamošiūnaitė-Budrė: tokių suvargusių vaikų iki tol tiesiog nebuvau mačiusi

Žinoma televizijos ir radijo laidų vedėja Daiva Tamošiūnaitė-Budrė jau daug metų lanko sunkiausiai gyvenančias, vaikus auginančias Lietuvos šeimas. Kaip pati žurnalistė sako, ten išgirstos sudėtingos gyvenimo istorijos sminga tiesiai į širdį, o pamatyti vaizdai ilgam išlieka atmintyje.

Tačiau net ir mačiusi tiek skurdo ir tamsos, Daiva nepraranda tikėjimo Lietuvos žmonių gerumu ir tikina, kad atjautos bei empatijos jiems tikrai netrūksta, rašoma pranešime spaudai.

Pirmieji apsilankymai buvo sunkiausi

Daiva nesunkiai prisimena pirmuosius apsilankymus šeimose prieš 7– eris metus. Atmintyje jie įstringo ne tik dėl skaudžių, vargingai gyvenančių šeimų, istorijų, bet ir todėl, kad tuomet buvo ypatingai sunku susitaikyti su tokia vaikų gyvenimo realybe ir ją priimti. „Tokių varganų ir suvargusių vaikų iki tol tiesiog nebuvau mačiusi,“ – neslepia žurnalistė. Pasak Daivos, nutikdavo ir taip, kad vaikai, išsigandę nepažįstamo automobilio ir atvažiuojančių svetimųjų, manydami, kad juo išveš į globos namus, nuo svečių slėpdavosi šieno kupetose.

„Vaikai turėjo laisvę, mamą ir namus, kad ir kokie šie būtų. Ir tai jiems buvo svarbiausia, kitokio gyvenimo tie vaikai nebuvo matę, – dalijasi vieno iš pirmųjų vizitų prisiminimais pašnekovė. Taip pat priduria, kad dabar jau šiek tiek kitaip, nors vis vien būna, kad bekalbant su žmonėmis, taip suspaudžia širdį ir užgniaužia gerklę, kad net klausimo nebegali išspausti.

Raktas į širdį – paprastumas

Daiva prisimena, kad dauguma šeimų pradžioje būna šiek tiek išsigandę, nedrąsūs, bijo kameros. Tačiau pabendravę ir pajutę teigiamą žurnalistės nusiteikimą bei vidinę šilumą, jie net nepastebi, kaip prisegamas mikrofonas ir prasideda pokalbis reportažui.

„Jie pajunta, kad esu toks pats žmogus kaip jie, tuomet viskas vyksta lengvai ir natūraliai. Jei ateičiau neigiamai nusiteikusi ar turėčiau jiems kokį nors vidinį priekaištą, iškart tai pajustų ir atvirai pasikalbėti nepavyktų“, – apie žmonių pasitikėjimą pasakoja žurnalistė.

Vaikų dienos centrai – tikras išsigelbėjimas

Pasakodama apie šeimas, kurioms kartu su organizacija „Gelbėkit vaikus“ siekiama padėti, Daiva pastebi, kad jos visuomet yra ryžtingos, vaikus auginačios šeimos.

„Mums svarbu, kad pačios šeimos rodytų iniciatyvą ir iš visų jėgų stengtųsi išsikapstyti. Deja, nepriteklių kenčia ir šiose šeimose augantys vaikai. Būtent dėl to svarbu šią situaciją keisti bei padėti jiems turėti šviesesnę vaikystę“, – sako žurnalistė.

Sunkiai gyvenančioms šeimoms prižiūrėti ir tinkamai pasirūpinti vaikais labai padeda visoje Lietuvoje įsikūrę vaikų dienos centrai, kur vaikai gali leisti laiką po pamokų. Ten jie gauna šilto maisto ir saugią aplinką žaisti, ruošti namų darbus.

„Dienos centrai yra absoliutus išsigelbėjimas vaikus auginančioms šeimoms. Tai yra realus vaikų užimtumo po mokyklos ir kur būti vasaros metu problemos sprendimo būdas. Jų turėtų būti kuo daugiau, o kol kas vis dar labai trūksta. Visi galime prisidėti prie jų steigimo ir išlaikymo, pervedant savo 2% gyventojų pajamų mokesčio. Regionuose šie centrai suburia bendruomenes ir tampa miestelio ar kaimo kultūros centru, kur renkasi vaikai, šeimos, senjorai“, – džiaugiasi pašnekovė.

Pakeitė požiūrį į vertybes

Daug metų dirbdama su sunkumus patiriančiomis šeimomis, D. Tamošiūnaitė iš esmės pakeitė savo vertybes ir požiūrį į vartojimą. „Tai man padėjo suprasti, kad turime išties labai daug, o problemos, neleidžiančios miegoti, galbūt visai nėra svarbios. Jei turiu stogą virš galvos, ką valgyti ir sveikus artimuosius, tai jau labai daug“, – neslepia Daiva.

Žurnalistė priduria, kad būtų tikrai sunku tęsti šį emociškai nelengvą darbą, jei nematytų jokio pokyčio. Tačiau, po kiek laiko grįžusi pas šeimas ir pamačiusi pasikeitusius namus, pagerėjusias buities sąlygas ir besišypsančius žmones, atpildo ir motyvacijos tolimesniam darbui Daiva gauna su kaupu.

Nuolat veža nenaudojamus daiktus šeimoms

D. Tamošiūnaitės draugų ir pažįstamų rate dažnas padeda sunkiai gyvenančioms šeimoms ar dalyvauja kitoje labdaringoje veikloje. Kartais net pati Daiva, surinkusi nebereikalingus daiktus iš savo ir aplinkinių namų, veža juos į „Gelbėkit vaikus“ dienos centrą ar globojamai šeimai. „Aš tikiu paramos ir dalijimosi idėja. Mes tikrai galime vieni kitiems padėti ir nebūtinai finansiškai. Juk tiek daug visko turime“, – sako Daiva.

„Kartą lankėmės pas vieną sunkiai gyvenančią mokytoją, kuri tuomet glaudėsi vagonėlyje su vaikais ir savo mama. Ji pasakojo, kad vos pamačiusi paramos projektą per televiziją, visada kažkiek paaukoja. Jei turi 2 eurus, jau gali jais pasidalinti“, – neatsistebi žmonių gerumu žurnalistė.

Dalijimasis gerumu vyksta nuolat

Daiva nesutinka, kad mūsų šalies žmonės išties džiaugiasi, kai dega kaimyno stogas. Ji sako, kad taip tikrai nėra, tačiau patyčios dažnai girdimos garsiau, o apie gerus darbus mažai kalbama. „Lietuviai tikrai turi daug empatijos, atjautos ir gerumo. Lankydami šeimas kaskart išgirstame pasakojimų, kaip jiems padėjo žmonės – atvežė nebenaudojamų daiktų, padėjo buityje ar pastatė šiltnamį. Mainai ir dalijimasis gerumu aplink mus vyksta nuolat. Reikia tik tai pastebėti“, – pokalbį užbaigia pašnekovė.