Vis dėlto pasiėmus planšetę galima ne tik pramogauti, teigia jis. Sukurta daugybė kokybiškų lavinamųjų programėlių, tarp kurių yra ir tokių, kurios, pavyzdžiui, padeda vaikams išmokti skaityti. Tačiau verta pažymėti, kad jei vaikui pasiūlysite programėlę, kurią rengiant nebuvo atsižvelgiama į pagrindinius psichologijos principus, jo raštingumo lygis gali likti nepakitęs.

Du argumentai, kodėl naudinga rašyti ranka

Daugelis vidurinės klasės šeimose augančių vaikų pirmąsias raides išmoksta būdami maždaug ketverių metų amžiaus. Populiariausias raidžių mokymosi metodas – „žiūri ir sakai“. Viskas labai paprasta: jūs rodote vaikui raidę, sakote, kokia tai raidė, vaikas pakartoja. Straipsnio autorius D. Luddenas siūlo tuo neapsiriboti ir pasidomėti interaktyvesniais mokymo metodais.

Indianos universiteto (JAV) psichologė dr. Karin James tvirtina, kad tapti geru skaitytoju vaikui labai padeda rašymas ranka. Ji pateikia du šį teiginį pagrindžiančius argumentus. Pirma, mokymasis atliekant praktines užduotis yra gerokai efektyvesnis nei mokymasis vien stebint. Akivaizdu, kad žiūrėdamas į plaukiką ekrane plaukti neišmoksi. Stebint, kaip įvairias užduotis atlieka kiti, galima susidaryti tam tikrą bendrą vaizdą apie tai, kaip atitinkama užduotis atliekama. Tačiau kol pats neįlipsi į vandenį ir nepamėginsi jame išsilaikyti, tol nesuprasi, kas yra plaukimas, aiškina ji. Taip yra todėl, kad vykstant vadinamojo procedūrinio mokymosi procesui sąveikauja smegenų sensorinė ir motorinė sritys, dalyvaujančios atliekant atitinkamą užduotį.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nelabai aišku, kuo tai susiję su skaitymu, – juk skaitymui pasitelkiame grynai vizualinius gebėjimus. Dr. K. James taip nemano. Iš čia išplaukia antrasis jos argumentas, pagrindžiantis teiginį, kad rašymas ranka – labai svarbus mokymosi skaityti proceso komponentas. Psichologės teigimu, rašydamas raides ranka, vaikas išmoksta jas geriau atpažinti.

Foto: Vida Press

Vaikui sava rašysena visiškai aiški

Atpažinti raides – ne tokia jau paprasta užduotis, kaip mums, laisvai skaitantiems, atrodo. Taip yra todėl, kad raidės gali atrodyti labai nevienodai dėl skirtingo šrifto. Panašumo tarp didžiųjų ir mažųjų raidžių taip pat gali būti nedaug. O jei reikia perskaityti ką nors, kas parašyta ranka, užduotis tampa dar sudėtingesnė.

Dažnai galvojama, kad keturmečiai yra paprasčiausiai per maži, kad sugebėtų kažką užrašyti ranka. Tai, pasak K. James, dar nieko nereiškia, nes būtent prasti rašiklio valdymo įgūdžiai padeda mažyliams geriau įsiminti raides. Stengdamasis nukopijuoti raides, vaikas dažniausiai prikeverzoja to, kas nelabai primena originalą. Linijų nesilaikyta, kampai užapvalinti, o kur turėjo būti apvalu, ten – kampuota. Nepaisant to, viską, ką parašė, vaikai mato lygiai taip pat kaip originalą – nes būtent jie tai parašė. Jų akimis, tai visiškai tas pats. Negana to, įgydami vis daugiau rašymo ranka patirties, vaikai įgunda atpažinti esminius raidžių elementus, kurie, būdami įvairių šriftų ir įvairių rašysenų, kartais atrodo net labai skirtingai.

Norėdama pasitvirtinti hipotezę, kad rašant ranka smegenų sensoriniai (žiūrint) ir motoriniai (rašant) regionai sąveikauja tarpusavyje, dr. K. James atliko eksperimentą. Pirmiausia buvo atliktas keturmečių vaikų galvos smegenų funkcinio magnetinio rezonanso tomografijos (FMRT) tyrimas. Suaugusių skaitytojų sensorinių ir motorinių smegenų regionų ryšiai labai ryškūs, o raštingumo įgūdžių dar neturinčių vaikų – ne.

Atliekant eksperimentą, vaikai buvo padalyti į dvi grupes. Abiejų grupių vaikai buvo apmokyti atpažinti raides, tik viena grupė buvo mokoma taikant metodą „žiūri ir sakai“, kita grupė to paties mokėsi dar ir kopijuodama raides ranka. Po keturių savaičių vaikų smegenų FMRT tyrimas atliktas dar kartą. Paaiškėjo, kad tiems vaikams, kurie raides pažinti mokėsi jas kopijuodami ranka, ryšys tarp sensorinių ir motorinių smegenų regionų pamažu mezgasi. O štai tiems vaikams, kurie mokėsi pagal metodą „žiūri ir sakai“, jokios sąveikos tarp minėtų smegenų regionų nenustatyta.

Atliko papildomų eksperimentų

Po šio buvo atliktas dar vienas eksperimentas. Juo siekta pasitvirtinti hipotezę, kad rašymas ranka padeda vaikams išmokti atskirti pagrindinius skirtingai užrašytų raidžių elementus. Kad eksperimento rezultatams įtakos nepadarytų jau anksčiau vaikų išmokti dalykai, penkiamečius tyrimo dalyvius nuspręsta mokyti graikų abėcėlės.

Vaikas rašo
Foto: Shutterstock

Vieni vaikai raides mokėsi jas kopijuodami ranka, kiti – pagal metodą „žiūri ir sakai“. Šiame eksperimente dalyvavo dar ir trečia vaikų grupė – jie graikų abėcėlės raides mokėsi pagal metodą „žiūri ir sakai“, bet raidės jiems buvo pristatomos skirtingų šriftų. Šios eksperimento grupės vaikai raides įsiminė taip pat gerai kaip tie, kurie raides mokėsi kopijuodami jas ranka. Toje grupėje, kurioje vaikai buvo mokomi taikant metodą „žiūri ir sakai“, demonstruojant jiems tik vienu šriftu užrašytas raides, pasiekta kur kas prastesnių rezultatų.

FMRT tyrimas taip pat atliktas vaikams, besimokantiems rašyti dailyraščiu. Nustatyta, kad vaikams, kurie patys rašė ranka, ryšys tarp sensorinių ir motorinių smegenų sričių egzistuoja. Tiems vaikams, kurie tik žiūrėjo, kaip rašo suaugusieji, tokio ryšio nenustatyta. Panašiai ir su spausdinimu. Tiems vaikams, kurie atpažinti raides mokėsi jas spausdindami klaviatūra, ryšio tarp sensorinių ir motorinių smegenų sričių atliekant šią užduotį nenustatyta, nepaisant, kad užduočiai atlikti reikėjo pasitelkti motorinius gebėjimus – spausdinimą. Trumpai tariant, mokytis raides užrašant jas ranka vaikams naudinga ne tik todėl, kad tai jiems padeda atskirti pagrindines tų raidžių ypatybes, bet ir todėl, kad tai yra vienintelis metodas, kurį taikant smegenyse mezgasi ryšiai, reikalingi ugdant bendrą raštingumą.

Šiame skaitmeniniame amžiuje rašiklis ir popierius daug kam gali asocijuotis su seniai pamiršta praeitimi. Nieko tokio, teigia D. Luddenas, – paimkite į rankas planšetę. Tos programėlės, kuriose supažindinama tik su vieno šrifto raidėmis ir mokoma pagal metodą „žiūri ir sakai“, vaikams patiks, bet didelės naudos neduos. Tačiau jei pagal tą patį metodą bus mokoma pažinti įvairių šriftų raides, rezultatų, kaip parodė vienas iš minėtų eksperimentų, galima tikėtis ir visai gerų.

Skaitmeninis amžius pakeitė mūsų komunikavimo įpročius – net ir tai, kaip mes skaitome ir rašome. Tačiau jei technologijomis naudosimės protingai, pavojų sėkmingai išvengsime, o naudos tikrai gausime.