Psichologė Milda Karklytė-Palevičienė atsako, kaip kalbėti su vaikais apie svarbius dalykus.
1. Kuo skiriasi suaugusio žmogaus ir vaiko požiūris į problemas?
Jei kalbame apie problemas, su kuriomis susiduria patys vaikais – šios problemos vaikams atrodo žymiai didesnės, kartais jiems atrodo, kad ištiko tikra tragedija, kai tuo tarpu suaugusiam tai gali atrodyti nereikšmingas dalykas.
Suaugusio žmogaus protas, susidūręs su problemomis, ima generuoti idėjas, ką jis galėtų padaryti, o vaikas supranta, kad nutiko kažkas blogo, tačiau dažnai neturi vidinių resursų su tuo susitvarkyti.
2. Kaip reikia kalbėti su vaiku, jei jis labai išgyvena dėl:
Gauto blogo pažymio?
Visu pirma, dar prieš vaikui gaunant įvertinimus, svarbu kalbėti su juo apie mokymąsi, akcentuojant, kad svarbiausia yra procesas ir pastangos, o ne įvertinimas. Juk jei vaikas stengsis, jis anksčiau ar vėliau įsisavins reikiamą informaciją. Tačiau, jei nuolat teks nusivilti dėl nepakankamo įvertinimo, vaiko motyvacija gali stipriai mažėti, jis ims nebesistengti, be jokios abejonės dėl to nukentės ir žinios. Aptardami dieną su vaiku taip pat turėtume klausti ne „kokį įvertinimą gavai?“, o „ką naujo, ką įdomaus sužinojai?“.
Kai tokiu būdu kalbėsime su vaiku, jis tikrai mažiau jaudinsis gavęs blogą pažymį. O kai taip jau nutiko, vėlgi reikėtų vaikui priminti, kad pažymys nėra toks svarbus, svarbu, kad stengeisi atlikti užduotis, o nepasisekti gali visiems. Galime vaikui įvardinti, kada nepasisekė Jums, kitiems Jūsų artimiems žmonėms. Tačiau jei matėme, kad vaikas gavo žemesnį pažymį dėl to, kad mažai stengėsi, vertėtų su juo tai aptarti užduodant klausimus: „Kaip tu jautiesi, gavęs tokį pažymį?“, „Kaip manai, ką kitą kartą galėtum padaryti, kad taip nenutiktų?“, „Ar galim kitą kartą pasistengti taip ir padaryti?“. Vaikas greičiausiai pats supranta, kad pritrūko pastangų ir dėl to pasekmės jį dabar liūdina. Tad pats tai supratęs ir įvardinęs, tikėtina kitą kartą imsis daugiau iniciatyvos, nei po tėvų moralų dėl blogo mokymosi.
Pykčio su draugu, su simpatija ar dėl konflikto su mokytoju?
Vaikams pykčiai su bendraamžiais būna labai skausmingi. Tad kalbant su vaiku svarbiausia būtų atliepti ir suprasti jo emociją. Svarbu, kad pasistengtume pamatyti situaciją taip, kaip situacija gali matyti jis, nenumotume ranka žiūrint iš suaugusiųjų perspektyvos „aj, ko čia pyksti dėl tokių nesąmonių“ ir pan. Tad visų pirma vertėtų įvardinti vaiko emociją „aš matau, kad tu esi nusiminęs, dėl to, kad susipykai su Jonu“, tuomet paprašyti papasakoti, kas nutiko. Klausant vaiko svarbu vengti moralizavimų, pamokslų, tiesiog parodyti, kad mes jį girdime, tikime juo ir suprantame jo poziciją. Išklausius vaiko pasakojimą iki galo, vertėtų jo paklausti, „o kaip tu manai, ką dabar reikėtų daryti, kad galėtum susitaikyti su draugu?“ Gali būti, kad vaikas pats puikiai žino atsakymą ir jam svarbiausia buvo išlieti savo jausmus bei mintis. Vis tik gali būti, kad vaikas jaučiasi pasimetęs ir nežino, kaip reikėtų pasielgti. Tuomet vertėtų su juo aptarti galimus elgesio būdus, taip pat tai, ką jis galėtų padaryti, kad pasijaustų geriau.
3. Kaip kalbėti su vaiku, kuris nėra linkęs atsiverti?
Kalbant su tokiu vaiku, labai svarbu jo nespausti. Jei matome, kad vaikas nusiminęs ar įpykęs, vertėtų tiesiog atspindėti jo emociją, pasakyti „matau, kad tu pyksti“ ar „matau, kad esi nuliūdęs“, „gal galėtum man papasakoti, kas nutiko?“, jei vaikas atsisakys, turėtume pasakyti, kad mes suprantame, kad jam dabar yra sunku kalbėti ir jei tik jis užsinorės pakalbėti vėliau, mes visada būsime pasiruošę.
Svarbu nesakyti vaikui „nepyk“, „neliūdėk“, nes taip mes tik skatiname užgniaužti savo jausmus. Vertėtų vaikui pasakyti, kad normalu, kad kartais būna liūdna ar pikta, kad ir mums taip būna, galime papasakoti vaikui, kas tokiu metu galėtų padėti pasijusti geriau.
Jei vaikas jaus mūsų švelnų buvimą šalia, nejaus spaudimo primygtinai kalbėti, labai tikėtina, kad palaipsniui jis ims norėti vis labiau atsiverti pats.
4. Kaip išmokyti vaiką vertinti tikrus dalykus, o nuostatas palikti nuošalyje?
Manau, vienintelis ir tiesiausias kelias tai daryti – mokyti savo elgesio pavyzdžiu. Vaikai matydami ir girdėdami mus tai darant, mokysis reaguoti taip pat.
5. Kaip paskatinti savo vaiką bandyti stengtis vardan tikslo ir tobulėti? (tarkime, vaikas dažniausiai gauna 6-etus ir tarsi „užsiciklina“, kad tik tokio pažymio ir yra vertas)?
Motyvuojant vaiką labai svarbu tikslą sieti su jo idealiais norais, svajonėmis. Svarbu, kad pasistengtume kalbėti kuo labiau vaikui suprantama kalba. Neretai mes su mažu vaiku kalbame lyg su suaugusiu. Tik subrendusiam žmogui suprantama kalba, vertybės mažam vaikui gana sudėtingos perprasti. Tad savo kalbą turėtume kiek įmanoma priartinti prie vaiko amžiaus raidos.
Taip pat yra labai svarbu visuomet aptarti ir pabrėžti sėkmės istorijas.
Kalbant apie konkretų pavyzdį: juk tikrai buvo bent keli kartai, kada vaikas gavo daugiau nei 6. Tad kalbant su vaikui reikia pabrėžti ir aptarti tuos kartus. Pasakyti, kad mes matome ir tikrai tikime, kad jis tai gali, paklausti, kaip vaikas mano, ko jam trūksta, kad jam geriau pasisektų? Kaip mes galėtume jam padėti tai įvykdyti?
6. Kokias gyvenimiškas pamokas tėvai turi padėti savo vaikams išmokti?
Tėvai vaiką moko labai daug svarbių dalykų. Turėtume galvoti apie tai, ko vaikui reikės norint sukurti sėkmingą ir laimingą savarankišką gyvenimą. Tikiu, kad skirtingų pasaulėžiūrų tėvai mano, kad skirtingi dalykai yra svarbūs. O taip pat ir kiekvieno vaiko poreikiai yra skirtingi, pvz. vieną vaiką reikia mokyti daugiau pastovėti už save, kitą kartais nusileisti ir daugiau bendradarbiauti – tai priklauso nuo turimų vaiko charakterio savybių bei silpnesnių jo vietų.
Tačiau, manau, svarbiausi dalykai, ko turėtume mokyti visus vaikus – visų pirma mokėti būti savimi, nesistengti apsimesti ar dirbtinai įtikti kažkam, tačiau tuo pačiu mokėti įsilieti į grupę, bendradarbiauti, būti jos dalimi. Taip pat labai svarbu vaikus mokyti pažinti, įvardinti savo emocijas bei įgusti jas tinkamai išreikšti. Pažinti save, suprasti savo norus bei mokėti juos pasiekti socialiai priimtinu būdu.
7. Kokias situacijas vaikas turi suprasti ir išgyventi pats be suaugusiųjų įsikišimo?
Mano nuomone, kol vaikas dar yra mažas mes turėtume būti šalia ir palaikyti visose jam svarbiose situacijose. Žinoma, svarbu vaikui leisti patirti ir išgyventi kilusius jausmus, tačiau mes turėtume būti šalia, palaikyti, leisti vaikui jaustis saugiu, parodyti, kaip jis gali išreikšti kilusius jausmus, kaip galėtų išspręsti susidariusią situaciją. Svarbu, kad vaiko nemoralizuotume, tiesiog švelniai būtume šalia, užtikrindami jam emocinį saugumą.
8. Vaikas save lygina su kitais ir jaučiasi prastesnis už kitus. Ar tai yra problema? Jei taip, kaip ją spręsti?
Vaikų lyginimas vienų su kitais yra vienas žalingiausių veiksnių vaiko emocinei raidai. Dažiausiai vaikai taip elgiasi, kadangi girdi suaugusiųjų – tėvų, auklėtojų, mokytojų ir pan. lyginimą. Tad labai svarbu, kad suaugę taip nesielgtų. Labai svarbu su vaiku kalbėti apie tai, kad visi mes esame skirtingi – vieniems geriau sekasi vienoje, kitiems kitoje srityje, tačiau tai visiškai nereiškia, kad vieni ar kiti yra geresni, pranašesni, visi mes esame labai geri. Svarbu, kad visada rastume už ką vaiką pagirti, akcentuotume jo gerąsias savybes, stipriąsias puses.
