Pirmoji pusė - „G. Schroederio šansas“ iš dienraščio „Frankfurter Rundschau“
„Prisimenant G. Shroederio vyriausybės veiklą, energetikos politikos srityje ji ypatingos kompetencijos nedemonstravo. Bet pigių rusiškų dujų tiekimo Vokietijai reikšmės suvokimas nelaikytinas negatyviu jo veiklos vertinimu. Europiečiai ir patys vokiečiai pamažu ima suvokti, kad elektrą gauna ne iš rozetės, benziną – ne iš benzino kolonėlės, o šiluma bute sklinda ne iš rūsyje įrengtos dujų įrangos.
Dujotiekio tiesimo projektas, kurį realizuoja G. Schroederis, be abejo, ginčytinas. Buvo padaryta daug lengvabūdiškų klaidų santykiuose su mūsų kaimyne Lenkija ir Baltijos šalimis, ypač dėl prasto informavimo ir tarpusavio supratimo trūkumo.
Dabar G. Schroederis vėl daro žalą supratimo didinimui. Jis perėjo į „Gazpromą“ tokiu būdu, kad politikai ir spauda buvo priversti jį užsipulti. Jis praleido progą apginti pranašumą, kurį jam duoda naujasis postas - atvirai ir garbingai. Vietoj to pasitelkė savo advokatus, priverstas rengti mažus mūšius su opozicijos politikais.
„Gazpromas“ su Vladimiro Putino atėjimu tvirtai pasuko į reprivatizaciją ir siekia tapti pačiu svarbiausiu žaidėju Europos energetikos rinkoje. Nežiūrint į visą partinį-politinį priešiškumą, G. Schroederis tikriausiai supranta vokiečių interesų svarbą ir veikiausiai neperbėgo pas rusus, kaip tuo šiandien mėgina įtikinėti kai kurie stebėtojai iš Berlyno.
Jei „Gazpromas“ artimiausiais dešimtmečiais bus svarbiausias veikėjas sprendžiant Europos saugumo ir energijos tiekimo klausimus, galime būti dėkingi už bet kokį vokiečio užimamą postą stebėtojų taryboje. G. Schroederio politika Rusijos atžvilgiu išlieka ginčytina, bet tai, kad jis tinka tarpininko vaidmeniui derinant Vokietijos ir Rusijos interesus, - abejonių nekelia.
Mes turime spręsti apie buvusį kanclerį G. Schroederį pagal tai, kaip jis supranta vokiečių interesus ir ar apskritai juos supranta. Dabar jis turi galimybę daryti lemiamą įtaką, o piliečiai gali bei turi reikalauti, kad ta įtaka būtų naudinga tiekiant energiją taip pat ir Europai. Nuo paties G. Schroederio priklauso, ar per artimiausius keletą metų aplinkinių jis bus vertinamas tik kaip gerai apmokamas žmogus. Aklas šališkumas, neįvertinant „Gazpromo“ mums tiekiamos energijos reikšmės, žvelgiant į ateitį vis dėlto atrodo netoliaregiškas, neatitinka situacijos sudėtingumo“.
Antroji pusė - „Le Figaro“ ir „Skandalingos G. Schroederio metamorfozės“
„G. Schroederį blaško iš vieno kraštutinumo į kitą. Jau prieš keturis mėnesius jis paliko savo postą, bet taip ir nepasitraukė iš pirmųjų Vokietijos laikraščių puslapių. Juk tarp to, ką išpažino buvęs kancleris ir socialdemokratų vadas, ir dabartinio, ką tik iškepto pensininko pasitraukimo į biznį – milžiniška bedugnė.
Yra ko stebėtis. Žmogus, kuris savo pernykštę rinkiminę kampaniją rentė daugiausiai kairiųjų vertybių gynimo pagrindu, šiandien ryžtingai suka į kapitalizmą. Jo politiniai priešininkai įtaria, kad jis ruošė sau atsitraukimo kelią dar būdamas kancleriu. Aišku, G. Schroederis neigia visas tas prielaidas, jis net padavė į teismą.
Kritikos centre – jo santykiai su Rusija. Po nelengvos pradžios tarp kancleriu sugebėjusio tapti kambarinės sūnaus ir Kremliuje įsiviešpatavusio KGB agento užsimezgė tikra draugystė, kurią jie neretai viešai demonstravo. Kai didžiausias rusų koncernas ir dvi vokiečių kompanijos pasirašė susitarimą apie dujotiekio tiesimą Baltijos jūros dugnu, G. Schroederis ir V. Putinas taip pat dalyvavo.
Griausmas nugriaudėjo po dviejų mėnesių, kai buvęs kancleris buvo paskirtas dujotiekio statyba užsiimsiančio koncerno stebėtojų tarybos pirmininku. Su metine 250 tūkstančių eurų alga. Prie to pridėkite naujosios kompanijos juridinį adresą - Cugą, mokesčių rojų pačioje Šveicarijos širdyje. O juk G. Schroederis ką tik baigė kampaniją prieš kapitalizmą ir jo „tarnus“ - investicinius fondus, išreiškiančius visą jo esmę. Paskutiniu viešosios nuomonės sukrėtimu tapo tamsi istorija su Berlyno suteikta valstybine garantija 2 milijardų eurų kreditui, kurį „Gazpromui“ suteikė du vokiečių bankai.
G. Schroederiui skandalai nė motais. Tačiau jis nepakenčia melo ir pasiruošęs su juo kovoti. Yra padavęs į teismą vieną informacinę agentūrą ir šiai uždraudė publikuoti informaciją, esą jis dažo plaukus. Dabar G. Schroederis laimėjo bylą prieš liberaliosios partijos pirmininką Guidą Westerwellę, kuriam jo perėjimas iš kanlerio posto į „Gazpromą“ pasirodė „prastai kvepiantis“.
Savo dabartiniame gyvenime G. Schroederis liko vienas. Jis ištikimas savo devizui „Man nereikalingi draugai, ypač jei aš jiems ką nors skolingas“. Jis nusipirko nedidelį butą Berlyne, bet kur kas mieliau laiką leidžia Hanoveryje - su ketvirtąja žmona Doris ir dukra iš pirmos santuokos Klara, ir Viktorija, kurią įsidukrino Sankt Peterburge.
Bet nežiūrint į tai, kad jo politinis gyvenimas baigėsi, G. Schroederis karštligiškai užiminėja vieną postą po kito: šveicarų leidyklai Ringier jis tiria Kinijos bei Rytų Europos rinkas, yra Rotshildo banko patarėjas. Tuo pat metu rašo memuarus, kuriems populiarumas jau dabar užtikrintas.
Žodžiu, jis užsiėmęs žmogus. Kaip pastebi stebėtojai, jis regėjo pakilimus ir nuopuolius, bet taip ir neįgijo dvasios ramybės. Tarsi jį, nepaisant 62 metų amžiaus, visą laiką kas gintų pirmyn. Daugelis mano, jog G. Schroederis paliko politikos sceną, siekdamas užsitikrinti vietą istorijos vadovėliuose - kaip žmogus, pasakęs „ne“ karui Irake, kaip kancleris-reformatorius. Gali būti, visa tai jam pavyks. Bet atrodo, kad jį visa tai per daug jaudina“.
„Dvi pusės“ - antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).