– Ar žinote, kas ta moteris, kuri V. Putino susitikimo su Mariupolio gyventojais metu sušuko frazę „Tai netiesa, viskas dėl akių“?
– Neatsakysiu į šį klausimą. Nes jeigu pradėsiu pasakoti apie tą moterį, ji atsidurs FSB agentų rankose. Tegul jos tapatybė lieka nežinoma, tiesiog riksmas pro langą. Tiesą pasakius, tai gana keista netgi mums, kad nuskambėjo tokie žodžiai. Mes suprantame, kokie žmonės gyvena naujajame kvartale: jie buvo specialiai atrinkti ir yra patikimi, atfiltruoti, žinomi rusiško režimo šalininkai. Tokia prorusiškų Mariupolio gyventojų koncentracija viename taške. Todėl tegul kol kas ta moteris lieka nežinoma. Manau, kad viskam savas laikas. Aišku, jos žodžiai neliko neišgirsti.
– O kas tie žmonės, kurie bendravo su V. Putinu?
– Pas mus juos vadina „laukiančiaisiais“. Tai žmonės, kurie laukė „rusiško pasaulio“, kurie nuo 2014 m. pasižymi absoliučiai prorusišku požiūriu, tai jokių atsakomųjų veiksmų nesulaukę separatistai. Ir dabar šie žmonės, deja, dėkoja už tai, kas nutiko Mariupoliui, įskaitant ir jų namus. Bet čia yra vienas labai svarbus niuansas: visi šie žmonės – aktyvūs marodieriai, grobstę Mariupolį prasidėjus šiam karo etapui. Beje, marodieriai nenubausti iki šiol.
– Ar turite įrodymų?
– Žinoma. Stengiamės neoperuoti nepatvirtinta informacija, vengiame melagienų ir skambių antraščių. Kontrpropaganda, aišku, yra geras dalykas, bet tiesa veiksmingesnė. Vėlgi yra niuansas: kai tik pasirodė vaizdo įrašas, kuriame žmonės dėkoja V. Putinui, mariupoliečiai per 15 minučių pamatė visus marodierius.
Paskui mes, palaikydami ryšį su pasipriešinimo kovotojais Mariupolyje, visą dieną rinkome papildomus duomenis ir juos tikrinome, kiek tai įmanoma. Taigi šiuo atžvilgiu jokių abejonių nėra. Iš principo šiems žmonėms „pasisekė“: jų gyvenimo kokybė ne pablogėjo, bet pagerėjo. Dabar jiems visiškai nemokamai prieinama viskas, ką galima paimti iš žmonių, kurie ilgai ir sunkiai dirbo, kad užgyventų šį turtą. Viena vertus, tai būtent tie Mariupolio gyventojai, dėl kurių mums labai gėda. Kita vertus, šiandien jie sudaro iki 10 proc. mieste likusių žmonių. Ką padarysi, reikėjo agresyviau bausti [už separatizmą], pradedant nuo 2014-ųjų.
– Kodėl viskas [V. Putino vizitas] įvyko naktį? Kokia jūsų versija?
– Čia viskas aišku: ką ten dieną rodysi? Griuvėsius? Mes suprantame, kad naktį dėl prasto apšvietimo kamera faktiškai nefiksuoja, kas dedasi gatvėse. Matyti tik tas vaizdas, į kurį sufokusuotas kameros objektyvas, kas apšviesta. Todėl pranyksta visas miestas. Be to, jis važiavo Taikos prospektu – juk pusės Taikos prospekto nebėra. O tai, kas liko, baisu ir rodyti, nes tai sudegę griuvėsiai.
Net prieblandoje viskas matytųsi. O dabar matome V. Putiną (ar jo antrininką) prie automobilio vairo, matome tai, ką centriniame prospekte apšviečia automobilio žibintai, kur daugmaž viskas atrodo normaliai, ir tiek. Nėra kito būdo paslėpti tai, ką jis ir pridarė savo įsakymu, visų tų nusikaltimų pėdsakų, tik filmuoti naktį. Nereikia nusisukti, ieškoti tinkamų rakursų.
Kita vertus, toks kortežas dieną bus pastebimas. Turint omenyje tai, kaip jie organizavo saugumą, kiek mes suprantame, jiems būtų tekę uždaryti gatves. Uždaryti gatves mieste, kuriame pakankamai ginklų, kuriame tikrai yra partizanų, – nelabai vykęs sprendimas. Be to, tam reikia laiko. Aš neabejoju, kad jie puikiai supranta mūsų ginkluotųjų pajėgų galimybes.
Tarkime, kortežas pajudėjo į tašką A – aišku, kokiomis vietomis jis važiuos, galima jį sekti. Teoriškai įmanoma įvykdyti „dangaus bausmę“: buvo V. Putinas ir nebeliko. Jie tai puikiai supranta. Naktį Mariupolio gatvėse tuščia, jos ištuštėja net neprasidėjus komendanto valandai, nes lauke nesaugu. Panašu, kad buvo atsižvelgta į visus šiuos išorinius veiksnius bei su saugumu susijusius veiksnius ir nuspręsta būtent naktį [viską organizuoti]. Sraigtasparnis nutūpė maždaug 19 valandą, tai yra saulei leidžiantis.
Mariupolis stovi pietuose, prie jūros, nuo saulėlydžio iki aklinos tamsos – praktiškai 10 minučių. Taigi, žinojo, ką darė.
– Jūs – Mariupolio gyventojas, kuris buvo priverstas dėl karo, dėl Rusijos agresijos palikti gimtąjį miestą. Ką jautėte, žiūrėdami V. Putino vizito įrašą?
– Nieko. Atvirai sakau – ničnieko. Na, atvažiavo, išvažiavo. Vienintelis jausmas: gaila, kad ten nebuvau. Žinau, kur gauti rankinį granatsvaidį, būčiau neprašovęs, taip sakant. Ir tokių kaip aš Mariupolyje tikrai yra dar koks 100–200 tūkst. Jie jaučiasi panašiai.
Tiesiog nebeįmanoma labiau nekęsti. Užtat yra pasišlykštėjimo jausmas. Tas niekšas savo purvinomis rankomis tikrąja šio žodžio reikšme lietė gimtąjį miestą. Pasišlykštėjimas, ko gero, stipriausias, svarbiausias jausmas, atsiradęs tą akimirką.
