Tačiau Izraelyje gyvenantis buvęs V. Putino kalbų rašytojas (2008—2010 metais) ir politologas Abbasas Galliamovas įsitikinęs, kad iš tikrųjų Rusijos elito nuotaikos tikrai ne tokios karingos, tarp tų žmonių vis dažnai kyla įvairių vidinių nesutarimų ir konfliktų.
Pastaruoju metu A. Galliamovo, asmeniškai pažinojusio Rusijos prezidentą, nuomonė vis dažniau domina pasaulio žiniasklaidą.
Naujausias plačiai nuskambėjęs A. Galliamovo pareiškimas: Putino komanda savo viršininkui pralaimėjimo kare ir vidaus politikos problemų atvejui ruošia „atsarginį aerodromą“ – emigraciją į Pietų Ameriką.
– Viešojoje Kremlių supančioje erdvėje vis ryškiau pastebimas „Vagner“ įkūrėjo Jevgenijaus Prigožino vaidmuo. Jis atvirai kritikuoja Rusijos Federacijos gynybos ministeriją, išjuokė buvusio prezidento Dmitrijaus Medvedevo prognozę ateinantiems metams, pavadinęs ją „erotinėmis fantazijomis“. Kas už viso to slepiasi?
– Tai, kas dabar vyksta, yra dviejų veiksnių suma. Pirmasis: Putino įprotis – jis įpratęs taip valdyti. Priimta manyti, kad Rusijos prezidentas – medinukas, bet iš tikrųjų jis savęs tokiu tikrai nelaiko. Jis mano, kad medinukas tai Lukašenka, o save vadina intrigantu, šaltakraujišku taktiku. Todėl ir valdo skaldydamas. Jis labai kruopščiai prižiūri elito jėgų pusiausvyrą, kad niekas pernelyg nesustiprėtų. Todėl, jeigu pastebi, kad kažkas pradeda įtaka išsiskirti iš kitų, mėgsta kitų rankomis tam žmogui palamdyti šonus.
– Tai susiję su tuo, kad D. Medvedevas norėtų sugrįžti į didžiąją politiką?
– D. Medvedevas labai ambicingas, V. Putinas tai puikiai žino. Pastaruoju metu V. Putinas pastebimai stiprino D. Medvedevą. Pirmiausia, neseniai jį buvo pasiuntę vizito į Kiniją. Antras dalykas: D. Medvedevas visai neseniai paskirtas karinės-pramonės komisijos pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Svarbu suprasti, kad ginkluotųjų pajėgų aprūpinimo klausimas – svarbiausia problema, kurią dabar turi išspręsti valdžia, o karinė-pramonės komisija tuo ir užsiima.
Jai formaliai pirmininkauja pats V. Putinas, bet iki paskutinės akimirkos ten viskas buvo pavaldu Denisui Manturovui, vicepremjerui. Jis priklausė valdžios vertikalei, buvo tiesioginis premjero Michailo Mišustino pavaldinys. Ir tada atsirado D. Medvedevas, žmogus, kuris akivaizdžiai M. Mišustino nemėgsta, įsitikinęs, kad pastarasis jį pakišo. Ir kaip pirmasis tos komisijos pirmininko pavaduotojas D. Medvedevas dabar turi teisę duodi nurodymus ir kontroliuoti, kaip kiti komisijos nariai juos vykdo.
Tai reiškia, kad dabartinio šalies premjero įgaliojimus V. Putinas kaip ir perleido komisijai, dabar pavaldžiai ne kam kitam, o tam pačiam D. Medvedevui.
Tik tada V. Putinas susimąstė, kad D. Medvedevui galbūt pernelyg atrišo rankas. Ir tada leido J. Prigožinui padaryti tai, ką jis ir padarė: viešai patampyti D. Medvedevui už nosies. O ir tą patį J. Prigožiną, kad pastarasis pernelyg neužriestų nosies, pastatė į vietą per gynybos ministrą Sergejų Šoigu: jam leido sukurti „Vagner“ alternatyvą – privačią karybos bendrovę „Patriot“.
Logiškai mąstant, atrodė, kad, jeigu J. Prigožinas taip gerai tvarkosi su tais reikalais, tai duokime jam daugiau galios, pinigų, žmonių, ginklų, lai plečia savo „Vagner“. Visgi ne – paaiškėjo, kad reikalingas tik iki tam tikro lygio stiprus „Vagner“, o jau toliau reikia kažkokios alternatyvios struktūros, atsvaros.
– Tai V. Putino baimės, kad kažkas gali pernelyg sustiprėti, išraiška? Baimė, kad to kažko jis nebegalės kontroliuoti?
– Iš tikrųjų tai jau nebe kiek baimė, o labiau įprotis: jis tiesiog kitaip nemoka. V. Putinas labai konservatyvus žmogus. Bet tokiais žaidimais galima užsiimti tada, kai viskas tau gerai, kai situacija stabili, tau nereikia konsoliduoto elito, tu su juo žaidi, kad netikėtai neimtų ir prieš tave nesusimokytų.
Bet situacijoje, kai reikia susitelkusio ir vieningo elito, kai „priešas už vartų“, kai viskas eina velniop, tokie žaidimėliai absoliučiai neproduktyvūs, greičiau priešingai.
Antroji svarbi sudėtinė dalis – jo kaip moderatoriaus vaidmuo elito tarpusavio santykiuose objektyviai silpsta: visi gi mato, kad jo poelgiai absoliučiai nelogiški. Pavyzdžiui, kam rengti referendumus ir skelbti Rusijos teritorija žemes, kurių nepajėgi išlaikyti savo rankose? Iš tavęs juk jau kitą dieną jas gali atimti. Pats save užsispietė į kampą, ir visi tai mato. Didesnių ambicijų turintieji (J. Prigožinas, D. Medvedevas) pradeda veikti, vis rečiau atsisukdami į V. Putiną.
– J. Prigožinas kursto elitą, sako, kad „elitui ne vieta kare“. Tai tampa kažkokiu psichologiniu instrumentu, kad aplinka ir turtingiausieji rusai vis labiau bijotų?
– Vieną akimirką V. Putinas tikrai nusprendė išnaudoti J. Prigožiną, kad įbaugintų elitą (ta istorija su žiauriai nužudytu kaliniu). Jis gi supranta, kad elitas labai nepatenkintas, kad juo labai nusivylęs ir kad bet kurią akimirką gali pradėti trauktis iš jo įtakos zonos. O kad bijotų kažko imtis prieš prezidentą, atsirado J. Prigožinas, demonstratyviai užsipuolantis (generalinio štabo viršininką) Valerijų Gerasimovą, per pavaldinius jį išvadindamas ne pačiais gražiausiais žodžiais.
Sistemai tokie dalykai labai ne į naudą, juk tiek elitui, tiek lojalioms visuomenės grupėms susidaro įspūdis, kad viskas žlunga, kad betvarkė, kad nebeliko jokio stabilumo.
– Apie kokį D. Medvedevo ir panašių veikėjų autoritetą galima kalbėti, jeigu kas tik nori, tas ir žemina?
– Visa tai susiję su sumenkusiu valstybės aparato funkcionalumu ir disciplina. Visi valdininkai ir biurokratai tai, kas dabar vyksta, priima kaip įrodymą, kad reikia skubiai persijungti į režimą „gelbėjasi, kas gali“, tai reiškia, kad reikia tyliai tvarkyti savo reikalus, pernelyg nesiblaškant dėl to, ką kalba valdžia, ir skubiai organizuotis „atsarginių aerodromų“. Štai tuo dabar valdžios aparatas aktyviai ir užsiima.
– Jeigu pažvelgtume į Rusijoje atliekamų apklausų rezultatus, kariuomenės įvaizdis ir toliau prastėja. Kokie gali būti to padariniai?
– Mažėja jėgos struktūrų lojalumas tiek sistemai, tiek asmeniškai V. Putinui. Natūralu, kad generolams, įpratusiems gyventi besąlygiško paklusnumo aukščiau hierarchijoje esantiems sąlygomis, baisiai skaudu matyti, kaip, gavęs paties V. Putino leidimą, kažkoks kalinys žemina karjeros kariškius. Jie siaubingai pasimetę, ir jų lojalumo laipsnis režimui, natūralu, mažėja. V. Putinas, sudaręs tokią situaciją, pats ardo savo armiją.
– Amerikos leidiniai rašo, kad V. Putinas ir toliau išlieka optimistas, nes neturi tikslios informacijos apie padėtį fronte. Ar jis supranta, kaip iš tikrųjų klostosi tas jo karas?
– Iš esmės, nereikia manyti, kad nieko nesupranta: juk davė įsakymą paimi Kyjivą ir nuversti Volodymyrą Zelenskį, o nei Kyjivas paimtas, nei V. Zelenskis nuverstas. Žinoma, V. Putinas bando save ir savo šalinininkus įtikinti, kad dar ne viskas prarasta, kad galiausiai jie ims ir nugalės. Bet pats faktas, kad jis tik ir tekalba apie taikos derybas, signalizuoja, kad jis jau nebesitiki absoliučios pergalės, apie kurią tiek svajojo.
Jis jau pasirengęs tenkintis menkniekiais – pavyzdžiui, pripažinimu, kad tos jo atsikąstos teritorijos dabar jau Rusija. Prieš kokius pusę metų tokie dalykai jo nebūtų tenkinę. Prisimenate, kaip pirmosiomis karo dienomis, kai kalbėjo apie užduotis, minėjo denacifikaciją ir demilitarizaciją? Tai reiškia, kad iki tam tikro lygio jis situaciją supranta. Tik apsimeta, kad viskas ne taip jau blogai, slepia suprantantis, kad yra įspraustas į kampą, trykšta tokiu dirbtiniu optimizmu.
– Rusijos visuomenė atlaikys dar vieną mobilizacijos bangą, ilgą karą dar dvejiems ar trejiems metams?
– Yra pagrindo manyti, kad neatlaikys: dar viena mobilizacijos banga gali situaciją tiesiog išsprogdinti. Tik kada tiksliai tai nutiks, niekas negali pasakyti. Pirmasis lūžis – pavasaris, galimai kovas. Tada pasidarys galutinai aišku, kad V. Putino planas sušaldyti Europą be rusiškų dujų ir ją parklupdyti, priverčiant liautis rėmus Ukrainą, palaužti V. Zelenskį ir sėsti su juo prie derybų stalo, žlugo. Kol kas Rusijos valdžia į šį planą dėjo labai daug vilčių.
Antrasis lūžio taškas – 2024 metų prezidento rinkimai. Oficialiai rinkimų kampanija startuoja likus trims mėnesiais, tai reiškia, kad 2023 metų gruodį, bet neoficialiai – jau nuo rugsėjo. Dabar pagrindinis Rusijos politikos žaidėjas yra Ukrainos ginkluotosios pajėgos, labai nemenkai viskas priklauso nuo to, kaip joms seksis.
– Kitaip tariant, pavasaris ir rugsėjis – du momentai, kai įmanomi Kremliaus pozicijų pokyčiai? Ir Putinui iki kitos žiemos reikalingas kažkoks sprendimas?
– Taip. Laimėti prezidento rinkimus pralaimėto karo kontekste bus sudėtinga, galimybės būti perrinktam smarkiai sumažės. Nematau kažkokių ypatingų rinkėjų motyvų, kodėl dauguma panorėtų pralaimėjimo ir užsitęsusio karo atveju balsuoti už V. Putiną. V. Putinui, tam, kad užtikrintai laimėtų, teks rinkimų rezultatus klastoti, o tai baigsis protestais.
