Vakarų žiniasklaidoje V. Putino mentoriumi vadinamas A. Duginas laikosi nuomonės, kad Chersono atidavimas – ne šiaip sau išdavystė, o žingsnis Armagedono link, ir Rusijos valdžia turi prisiimti už tai atsakomybę.
„Kokia autokratijos – o pas mus būtent ji ir įvesta – prasmė? Mes suteikiame Valdovui absoliučią valdžią, o jis visus mus – tautą, valstybę, žmones, piliečius – kritiniu momentu išgelbėja“, – parašė A. Duginas savo „Telegram“ kanale.
Dėl šio tikslo valdovui galima leisti viską, mano filosofas, – netgi „apsistatyti mėšlu“ ir „spjauti į socialinį teisingumą“. Bet jei valdovas patiria nesėkmę (nesugeba išgelbėti šalies, remiantis A. Dugino formuluotėmis), jo laukia „lietaus caro likimas“.
Pats A. Duginas paaiškino, kad jo pavartotas išsireiškimas – tai aliuzija į anglų antropologo Jameso George‘o Frazerio teoriją: 12-os tomų veikale „Aukso šakelė“ („The Golden Bough“) J. G. Frazeris aprašė senovinę valdovų žudymo praktiką.
Pavyzdžiui, jeigu Lietaus karalius nesugebėdavo „prišaukti“ lietaus ir taip išgelbėti tautos nuo pražūtingos sausros, jį paprasčiausiai nužudydavo.
„Visiška valdžia sėkmės atveju, tačiau visa atsakomybė patyrus nesėkmę“, – paaiškino A. Duginas.
A. Duginas mano, kad Vakarai pradeda imti viršų kariaudami su Rusija, bet tos „šėtono civilizacijos“ sąlygos Maskvai suvis nepriimtinos. Dabar, esą, beliko vienas argumentas – reakcija branduoliniu ginklu, tačiau po jo viskam ateitų galas. Todėl, A. Dugino įsitikinimu, paskutine priemone reikia laikyti ideologiją, bet tikrą, o ne „tą surogatą, kurį mėgina brukti mirtinai akistatos su realybe išsigandusi“ prezidento administracija.
„Kito kelio nėra. Rusijos valdžia jau nieko nebegali atiduoti. Limitas išeikvotas. O techninių priemonių pergalei pasiekti trūksta“, – rašo A. Duginas.
Savaitgalį Amerikos karo studijų institutas (ISW) savo ataskaitoje rašė apie precedento neturinčią kritikos bangą, kurios po Chersono sugrįžimo į Ukrainos rankas sulaukė Rusijos prezidentas V. Putinas.
Rusijos karių pasitraukimas iš Chersono lėmė ideologinį karo šalininkų ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susipriešinimą. Įvykiai Chersone sumenkino nacionalistų tikėjimą, kad V. Putinas tesės savo pažadus, ir paskatino abejones, ar prezidentas iš viso pajėgus įvykdyti, ką žadėjęs.
ISW ekspertai kaip pavyzdį pateikia agresyviojo „rusiškojo pasaulio“ ideologo A. Dugino publikaciją, kurioje jis atvirai kritikuoja V. Putiną dėl sprendimo atiduoti Chersoną. V. Putinui vis sunkiau suvaldyti savo radikaliausius šalinininkus, kurie labai nepatenkinti jo nesugebėjimu pasiekti taip laukiamų karo rezultatų – Ukrainos valdžios nuvertimo ir visos šalies užėmimo, jau anksčiau rašė ISW ekspertai.
Nacionalistinių pažiūrų propagandininkai, tarp kurių ir televizijos laidų vedėjas Vladimiras Solovjovas, vis dažniau iš Kremliaus ir karinės vadovybės reikalauja visapusiško įsitraukimo į karą Ukrainoje.
V. Solovjovas po Chersono atidavimo ragino skelbti pilną mobilizaciją ir atleisti kompetencijos stokojančius pareigūnus. Anot ISW versijos, šiuo metu V. Putinui tenkanti karo šalinininkų kritika neturi precedento, o vieši ir garsūs A. Dugino pareiškimai, skirti prezidentui, gali byloti apie radikalų nacionalizmo ideologų nuotaikų pokytį.
Su karine bendrove „Vagner“ susiję kanalai taip pat reiškia pretenzijų Kremliui dėl Chersono praradimo – tai gali būti ir toliau augančios jėgos struktūrų įtakos įrodymas. Dalis tinklaraštininkų leidžia suprasti, kad Kremlius, esą, pardavė Chersoną ir pabrėžia, kad Rusijos valdžia reguliariai perleidžia teritorijas,
neatsiklausę vietos žmonių nuomonės. Sustiprėjusi kritika dėl pasitraukimo iš Chersono kontrastuoja su ankstesniu karinių tinklaraštininkų šiam sprendimui reikštu palaikymu, pabrėžia ISW.
Rusijos karinė vadovybė nesėkmingai stengiasi apjungti susiskaldžiusias karines pajėgas, kurias sudaro labai skirtingos kvalifikacijos ir patirties žmonės, į bent kiek pajėgesnę ir patikimesnę kovinę jėgą.
Konkrečiai šiuo atveju kalbama apie tai, kaip integruoti „Luhansko Liaudies Respublikos“ ir „Donecko Liaudies Respublikos“ armijas į Rusijos ginkluotąsias pajėgas. Bandymai sujungti minėtąsias armijas, Rusijos armijos samdinius, savanorius, mobilizuotuosius ir „Vagner“ kovotojus, anot ekspertų, sukuria vidiniams konfliktams palankią terpę.
