Rusijos oligarchų artumas ir lojalumas Putinui – ne vienareikšmis
Rusijos oligarchija apima daugybę valstybinių sektorių – nuo žiniasklaidos iki energetikos, ginklų pramonės, transporto. Vis dėlto, politologu teigimu, oligarchai šiuo metu į skirtingas grupes skyla skirstant ne pagal sektorių, bet pagal jų artumą su Vakarų Europa.
„Yra dvi grupės oligarchų, kuriomis Putinas gali nepasitikėti. Pirmieji – oligarchai, kurių verslas yra itin priklausomas nuo Vakarų Europos. Tačiau jie nėra pakankamai artimi Putinui, kad Putinas kompensuotų nuo sankcijų patirtus verslo nuostolius. Antrieji – tie, kurie taip pat turi labai gerus ryšius su Vakarais, bet kuriuos patys vakarai bando išsukti nuo sankcijų, dėl to, kad jie teikia labai reikalingą produkciją vakarams, be kurių vakarų pramonei būtų suduotas milžiniškas smūgis. Aliuminio karalius Olegas Deripaska – pats ryškiausias pavyzdys“, – komentuoja politologas.
Šios rusų oligarchų grupės taip pat yra plačiai išnaudojamos Rusijos valstybinėje žiniasklaidoje, lyginant dabartinę situaciją su 1917 m. spalio revoliucija – neva šie oligarchai visai tokie patys kaip „liberalai“ ir verslo magnatai, kadaise palaidoję carinę Rusiją.
„Visa tai labai gerai dera į bendrą Rusijos naratyvą, kad Rusija labai turi saugoti savo vadovą ar valdovą, o tas vadovas ar valdovas labai stipriai akcentuoja sąryšį su carine Rusijos imperija. Putinas čia mato save, tai viena esminių putinizmo dalių“, – papildo pašnekovas.
Lojaliausi oligarchai – V. Putino draugai, arba jo atvesti asmenys. Tai trečioji oligarchų grupė.
„Jie – daugiausiai iš sporto ir jėgos struktūrų. Šitie draugai, tokie kaip Putino vaikystės bičiulis Arkadijus Rotenbergas, Genadijus Timčenka, Jurijus Kovalčiukas (kurio įtakai atiduotas Krymas). Minėti oligarchai puikiai žino, kad Putinas kompensuos jiems nuostolius, vienu ar kitu būdu. Šia prasme jie pasiryžę Putiną saugoti. Jis jais gali remtis“, – komentuoja politologas.
Vis dėlto, karo kontekste, ypatingą vaidmenį gali sužaisti kelių sektorių oligarchai – ypač turintys ryšių su karine pramone ir Rusijos žvalgybos institucijomis.
„Dabar eina kalbos, kad GRU (vyriausia žvalgybos valdyba) balsu laikomas Igoris Girkinas gali pasisukti prieš Putiną. Kalbama, jog GRU prieš FSB (Rusijos Federacijos federalinė saugumo tarnyba) galėtų paremti ir dalis oligarchų su finansiniais srautais. Tai Putinui būtų didelis iššūkis. Galbūt dėl to, vienas asmuo „netikėtai“ iškrito per laivo bortą, kitas – pro langą, kiti – brutaliai nužudyti peiliu“, – komentuoja pašnekovas.
Nenuostabu, jog V. Putinui mažiausiai lojalūs oligarchai – turintys ryšių su Ukraina. Tai oligarchai, kurie turi verslus Ukrainoje ar net yra iš ten kilę, pažįsta Ukrainos oligarchus (ypač susijusius su Viktoro Janukovyčiaus prezidentavimo laikotarpiu).
„Šiandien šie oligarchai yra akivaizdi priešprieša Putinui, jie dalyvauja opozicijos forumuose. Dalis (pvz., Michailas Chodorkovskis) dalyvauja tiesiogiai, kiti netiesiogiai. Akivaizdu, kad kai stiprės opozicija, kai bus galima konkrečiau kalbėti apie Rusiją po Putino, jie vis daugiau dalyvaus opozicinėje veikloje. Kiekvienas galime spręsti, ar jiems labiau rūpi jų ekonominės galimybės po Putino, ar jiems bendraujant su vakarų partneriais tapo aktualios laisvės ir demokratijos idėjos“, – teigia politologas.
Vienareikšmiškai sunku vertinti ir Rusijos oligarchų įtaką karo eigai. Šiuo klausimu rusų oligarchai taip pat yra išsiskirstę į kelias stovyklas. Prieš tai minėti V. Putinui lojalūs oligarchai, panašu, toliau palaiko karo prieš Ukrainą iniciatyvą.
„Jurijus Kovalčiukas nori toliau kontroliuoti Krymą, o dabar Ukrainiečiai aiškiai pasakė, kad Krymą nori atsiimti. Anksčiau Krymo atsiėmimo klausimas buvo svarstomas labiau teoriniame lygmenyje. Taip, Krymo aneksijos niekas nepripažįsta, bet ir Vakarų Europoje, ir Ukrainoje buvo labai miglotai matomas Krymo susigrąžinimo variantas. Dabar aiškiai sakoma – reikia Krymą susigrąžinti karinėmis priemonėmis. Šie oligarchai pastatė Krymo tiltą, prisidėjo prie karinių iniciatyvų. Jie (Putino poziciją) karo atžvilgiu greičiausiai palaikys. Putinas stengiasi atrasti variantus, kaip kompensuoti nuostolius energetinėms kompanijoms, kurias yra užėmę jo draugai iš jėgos struktūrų, vadinamojo „silovikų“ bloko. Putinas bando nuostolius kompensuoti nukreipdamas energetinius srautus į Aziją, visų pirma į Kiniją“, – sako politologas.
Tuo tarpu tamprius ryšius su Vakarų valstybėmis turintys oligarchai yra pastatyti į nepatogią situaciją, kuomet turi laviruoti tarp savų interesų ir per daug „nepykdyti“ Vakarų Europos, savo pagrindinių klientų. Kai kurie iš šių oligarchų (pvz., Romanas Abramovičius) net yra kviečiami į derybas tarp Ukrainos ir Rusijos.
„Vakarams jie yra reikalingi dėl jų produkcijos, be kurios Vakarai negali gyventi, bet ir patys oligarchai priklauso nuo vakarų – jei sankcijų toliau laikysis, tada ir jų ekonominiai interesai kris. Negalime atmesti ir požiūrio į laisvės ir demokratijos klausimus. Šie oligarchai yra už tai, kad karas baigtųsi, jis jiems kerta per visus ekonominius interesus. Bet žvelgiant iš ideologinių, vertybinių nuostatų – šie oligarchai yra greičiausiai ir už tai, kad Rusijoje pasikeistų režimas. Bet ne taip, kad vieną vanagą pakeičia kitas, nes tada santykiai su vakarais nepasikeis – toliau išliks įtampa ir sankcijos. Bet jų tikslas – kad ateitų žmogus, kuris su Vakarais surastų bent dialogą, jei ne galimybes bendradarbiauti“, – teigia pašnekovas.
Dalis oligarchų siekia Vakarų Europos pasitikėjimą „išsipirkti“ – t.y., sumokėti nemažą dalį savo verslo sugeneruojamo pelno Vakarų valstybėms, mainais į atleidimą nuo sankcijų.
„Lieka moralinis klausimas, kur čia brėžti ribą, kur yra „geras“ oligarchas, o kur „blogas“. Nebent jiems pasiūlytume klausimą – kam priklauso Krymas?“ – ironizuoja politologas.
Turto konfiskavimas – galimybė Vakarų valstybėms?
Dar prieš kelis mėnesius žiniasklaidoje buvo pasirodę pirmi pranešimai apie Vakarų Europos planus konfiskuoti Rusijos oligarchų turtą ir perduoti Ukrainai. Politologu teigimu, turto konfiskavimo klausimas yra sudėtingas, reikalaujantis tvirto teisinio pagrindo bei atskyrimo, tarp žiniasklaidoje dažnai aptarinėjimų rusų prabangos prekių ir jiems priklausančių įmonių, kontroliuojamų finansinių srautų.
„Dažnai kalbame apie jachtas, tačiau kalbėdami apie oligarchų turtą, turėtume kalbėti apie nekilnojamą turtą Londone, kuris savo laiku įgavo londongrado pavadinimą, apie įmones, apie finansinius srautus. Jeigu kalbame apie šį turtą, čia daug darbo turės Vakarų slaptosios tarnybos. Akivaizdu, kad kai žmonės yra turtingi ir įtakingi taip pat ir Vakarų šalyse, kaip rodo paskutiniai tyrimai, jie gali turėti „draugų“ Vakarų šalyse, ne tik Putinas. Kiek mes matėme atvejų, kuomet koks nors Didžiosios Britanijos lordas sėdėjo ir bendravo (dabar atimtoje) jachtoje su kokiu nors rusų oligarchu, kurs nors Viduržemio jūroje, prie Prancūzijos ar Italijos krantų“, – teigė politologas.
Vakarų valstybėms turto konfiskavimas gali būti naudingas vidaus politikos plotmėje – tokiu atveju remiant Ukrainą nereikės pinigų imti iš mokesčių mokėtojų kišenių.
„Vakarų šalys gali susidurti su situacija, kaip reikės įgyvendinti Ukrainos atstatymo planą. Ar reikės pinigus paimti iš mokesčių mokėtojų kišenės ir susidurti su pasipriešinimu savo vidaus politikoje (kadangi sprendimas gali būti ne ypač populiarus) ar vis dėlto atrasti teisinį sprendimą, perlipti kai kurių atskirų sektorių ekonominius interesus (kurie turėjo ryšių su rusų oligarchais) ir nacionalizuoti, t.y., perimti jų turtus“, – klausia politologas.
