M. Gorbačiovas – paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas – pasirašė apsiginklavimo mažinimo sutartis su Jungtinėmis Valstijomis ir užmezgė partnerystes su Vakarų valstybėmis, siekdamas sugriauti geležinę uždangą, kuri nuo Antrojo pasaulinio karo dalijo Europą, ir suvienyti Vokietiją.
Visgi jo vykdytos didžiulės vidinės reformos Sovietų Sąjungą susilpnino tiek, kad ši subyrėjo. Dabartinis rezidentas Vladimiras Putinas šį momentą yra pavadinęs „didžiausia XX a. geopolitine katastrofa.“
„Pagrindinė užduotis buvo paversti Rusiją tokia vieta, kurioje norėtųsi gyventi – vakariečiams ir tokiems žmonėms kaip aš. Tačiau jam nepavyko. Todėl tiek savo šalyje (ypač joje), tiek ir Vakaruose tebėra daugybė žmonių, kurie mano, kad jis kaltas dėl nesėkmės ir visų pasekmių, t. y., dabartinio Rusijos regreso atgal į tą niūrią vietą, kokia ji buvo valdant komunistams ar dar anksčiau, carų laikais“, – sakė biografinę knygą apie sovietų lyderį parašęs istorikas, Amhersto kolegijos politikos mokslų profesorius emeritas Williamas Taubmanas.
1989 metais protestai pakurstė 15-os Sovietų Sąjungos respublikų siekius dėl nepriklausomybės. Sąjunga per kitus dvejus metus chaotiškai subyrėjo. M. Gorbačiovas, kurį 1991 metų rugpjūtį per pučą trumpam nuo valdžios nušalino griežtosios linijos šalininkai, nesugebėjo užkirsti kelio šiai griūčiai.
„Šiuo metu vyksta naujas Šaltasis karas. M. Gorbačiovas nuveikė daugiau nei bet kas kitas, kad užbaigtų senąjį Šaltąjį karą. Žinoma, jam padėjo JAV prezidentas Ronaldas Reiganas, Jungtinės Karalystės premjerė Margaret Thatcher, Prancūzijos prezidentas François Mitterrandas, Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis ir kiti. Tačiau be M. Gorbačiovo jiems niekada nebūtų pavykę nutraukti Šaltojo karo. Jei nebūtų buvę M. Gorbačiovo, senasis Šaltasis karas būtų tęsęsis ir gal net paaštrėjęs“, – kalbėjo W. Taubmanas.
Pasak jo, tai ką pasakė iš Rusijos pabėgęs ekspertas, jį labai nustebino.
„Neseniai kalbėjausi su vienu rusų intelektualu, profesoriumi, kuris, kaip ir daugelis kitų išsilavinusių ar neišsilavinusių rusų, pabėgo iš V. Putino valdomos Rusijos. Tai, ką jis pasakė, mane labai nustebino. Anot jo, yra daugybė žmonių, besitikinčių dar vienos perestroikos. Taip vadintos M. Gorbačiovo inicijuotos pertvarkos. Rusiškai žodis perestroika reiškia pertvarkymą, restruktūrizaciją. Mane tai nustebino, nes, kaip ir minėjau, galvoju, kad rusai yra priešiškai nusiteikę M. Gorbačiovo atžvilgiu.
Tai įvyko dar prieš jam paliekant postą. Todėl man buvo naujiena, gera naujiena, kad yra nemažai žmonių, kurie norėtų, kad atsirastų dar vienas M. Gorbačiovas, kuris pabandytų dar kartą tai padaryti. Nors man reiktų iškart pasitaisyti, kad taip tikriausiai jaučiasi daugelis tų rusų, kurie pabėgo iš V. Putino valdomos Rusijos, įsikūrė Vakaruose ir viliasi dar vieno bandymo paversti Rusiją vakarietiška. Bet Rusijoje liko milijonai gyventojų, kurie ir toliau palaiko karą Ukrainoje, tiki V. Putinu ir tikriausiai nekenčia M. Gorbačiovo bei jį kaltina“, – sakė W. Taubmanas.
1985 metais tapęs Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generaliniu sekretoriumi, M. Gorbačiovas, būdamas vos 54 metų, užsibrėžė atgaivinti sistemą suteikdamas daugiau politinių ir ekonominių laisvių, tačiau jo pertvarkos tapo nekontroliuojamos.
„Jis buvo geras, padorus žmogus. Manau, kad tam tikra prasme savo paties nelaimei jis buvo pernelyg padorus šaliai, kuriai vadovavo, ir kurią stengėsi vesti visuotinio padorumo link“, – sakė W. Taubmanas.
M. Gorbačiovo vykdyta atvirumo (glasnost) – žodžio laisvės – politika leido kritikuoti partiją ir valstybę, o tai anksčiau buvo tiesiog neįsivaizduojama. Ši politika tuo pačiu padrąsino Latviją, Lietuvą, Estiją ir kitas respublikas reikalauti nepriklausomybės.
Daugelis rusų niekada neatleido M. Gorbačiovui už jo pertvarkų sukeltą suirutę, manydami, kad smukęs jų pragyvenimo lygis buvo pernelyg didelė kaina už demokratiją.
1990-aisiais M. Gorbačiovas gavo Nobelio taikos premiją. Politikas bus palaidotas Maskvos Novodevičės kapinėse, šalia 1999 metais mirusios žmonos Raisos.
Per 1991 metų sausio įvykius Lietuvoje žuvusių aukų artimieji siekė M. Gorbačiovo atsakomybės iki pat jo mirties.
Šiemet keturi žuvusiųjų – Vido Maciulevičiaus, Algimanto Petro Kavoliuko, Virginijaus Druskio, Apolinaro Juozo Povilaičio – artimieji kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu, siekdami įrodyti, kad tuo metu SSRS prezidento pareigas ėjęs, vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu būdamas M. Gorbačiovas turėjo kariuomenės kontrolę, tačiau nesiėmė priemonių užkirsti kelią agresijai Lietuvoje bei taip nesustabdė tarptautinio nusikaltimo vykdymo.
1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą iš viso žuvo 14 žmonių.
Vilniaus miesto apylinkės teismas gegužę Rusijos užsienio reikalų ministerijai išsiuntė minimo civilinio ieškinio dokumentus, kad jie būtų perduoti M. Gorbačiovui.
Sausio įvykių aukų artimieji teigia, kad M. Gorbačiovo vaidmuo jų metu Lietuvoje taip ir liko neįvertintas ir tinkamai neištirtas.
Prokuratūra atsisakydavo suteikti M. Gorbačiovui specialiojo liudytojo statusą baudžiamojoje Sausio 13-osios byloje.
2017 metais Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjęs Sausio 13-osios bylą, išsiuntė šaukimą M. Gorbačiovui apklausti jį byloje kaip specialųjį liudytoją, tačiau Rusija atsisakė jį įteikti.
Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, visuomet laikęs SSRS lyderį atsakingu už Sausio 13-osios įvykius, yra paraginęs Lietuvą iškelti bylą jo atžvilgiu.
V. Landsbergis 2019 metais teigė, kad buvęs SSRS vadovas pats „ramiai miegotų“, jeigu Lietuvos teismai jį išteisintų.
