„Šiąnakt po sunkios ir ilgos ligos mirė Michailas Sergejevičius Gorbačiovas“, – pranešė rusų žiniasklaidos kanalas.
Birželį Gorbačiovo fondo atstovas spaudai Vladimiras Poliakovas sakė, kad Michailas Gorbačiovas serga inkstų liga ir yra gydomas. Jis taip pat susiejo 91 metų buvusio Sovietų Sąjungos prezidento sveikatos pablogėjimą su jo amžiumi.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjungos atsivėrimui vadovavęs dabar 91-erių metų M. Gorbačiovas turėjo nuolatinių sveikatos problemų.
Per pastaruosius metus jam buvo atlikti pakartotiniai medicininiai tyrimai, rašoma „Maš“. Pasak portalo, buvusiam prezidentui tekdavo važinėti į vieną iš Maskvos ligoninių atlikti dializę kraujui išvalyti.
Oficialaus patvirtinimo, kad jis kenčia dėl inkstų, nebuvo.
M. Gorbačiovas 1985 metais tapo Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi. Tuo metu tai buvo aukščiausia pozicija šalies politinėje hierarchijoje. 1990 metais jis tapo pirmuoju ir paskutiniuoju šalies prezidentu. Būdamas valdžioje, M. Gorbačiovas pradėjo komunistinės sistemos reformas („perestroika“) ir atvirumą („glasnost“). 1991 metais Sovietų Sąjunga iširo.
Dar šių metų gegužę Vilniaus miesto apylinkės teismas Rusijos užsienio reikalų ministerijai išsiuntė Sausio 13-osios įvykių civilinio ieškinio dokumentus, skirtus buvusiam Sovietų Sąjungos prezidentui M. Gorbačiovui.
Keturių per Sausio įvykius žuvusiųjų – Vido Maciulevičiaus, Algimanto Petro Kavoliuko, Virginijaus Druskio, Apolinaro Juozo Povilaičio – artimųjų vardu Vilniaus teismui yra pateiktas civilinis ieškinys dėl M. Gorbačiovo atsakomybės už 1991 metų sausio įvykius.
Ieškovams kovą įvykdžius teismo nurodymą į rusų kalbą išversti atsakovui dokumentus, teismas priėmė ieškinį ir nusprendė išsiųsti dokumentus M. Gorbačiovui. Atsakovas turi būti informuotas apie bylą ir pateikti savo atsiliepimą. Bylos teismo posėdis kol kas nėra paskirtas.
Civilinis ieškinys pateiktas šešių artimųjų netekusių asmenų vardu. Šiuo ieškiniu siekiama, kad M. Gorbačiovas, kaip aukščiausias pareigas užėmęs SSRS asmuo, sulauktų atsakomybės už Sausio 13-osios žudynes.
Ieškovai teigė teismui pateikę įrodymus, pagrindžiančius, kad tuometinis SSRS prezidentas M. Gorbačiovas 1991 metų sausio 11–13 dienomis būdamas vyriausiuoju SSRS ginkluotųjų pajėgų vadu turėjo kariuomenės kontrolę, tačiau nesiėmė priemonių užkirsti kelią agresijai, tai yra nesustabdė tarptautinio nusikaltimo vykdymo. 1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių. Sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.
Pirmieji žingsniai politikoje
Dar besimokydamas vidurinėje mokykloje, M. Gorbačiovas tapo kandidatu į Komunistų partijos narius. Patekti į partiją jam pavyko tik 1952 metais, studijuojant Maskvos universitete. Po studijų grįžęs į Stavropolį, M. Gorbačiovas gavo darbą Stavropolio teritorinėje prokuratūroje.
1956 metais tapo pirmuoju Stavropolio miesto komjaunimo komiteto sekretoriumi; 1961 metais paskirtas delegatu į partijos suvažiavimą.
1980 metai M. Gorbačiovo karjeroje buvo itin svarbūs – jis tapo visateisiu Komunistų partijos politinio biuro (svarbiausio partijos vykdomojo organo) nariu.
1984 metais mirė M. Gorbačiovo globėjas Kremliuje Jurijus Andropovas (generalinis Komunistų partijos sekretorius). 1985 metais, kai mirė ir J. Andropovo įpėdinis Konstantinas Černenka, generaliniu Komunistų partijos sekretoriumi buvo išrinktas M. Gorbačiovas. Jam atiteko problemos, kankinusios ir J. Andropovą, ir K. Černenką, tarp kurių būta ir itin rimtų šalies vidaus bėdų, ir vis didėjanti Šaltojo karo įtampa.
1986 metų balandžio 26 dieną Ukrainoje sprogus Černobylio atominei elektrinei, JAV ir Sovietų Sąjungos santykiai vėl pablogėjo. Sovietų Sąjunga daugiau nei dvi savaites vengė viešai kalbėti apie šią branduolinę katastrofą. M. Gorbačiovo politikos fone toks jo elgesys daugumai pasirodė mažų mažiausiai veidmainiškas.
1985 ir 1986 metų spalį vykusių viršūnių susitikimų metu M. Gorbačiovo ir R. Reagano santykių pablogėjimo nepastebėti buvo tiesiog neįmanoma.
1991 metų rugpjūtį, kol M. Gorbačiovas atostogavo Kryme, Komunistų partijos konservatoriai nusprendė jį nuversti nuo valdžios – prasidėjo Maskvos pučas. Gana ironiška, tačiau vienas iš perversmo organizatorių buvo ministras pirmininkas Pavlovas, kurį M. Gorbačiovas buvo nusamdęs subalansuoti jo ir B. Jelcino valdžią.
Nors ir pasisakęs prieš M. Gorbačiovo valdžią, B. Jelcinas sugebėjo perversmą suvaldyti ir jis galiausiai žlugo. M. Gorbačiovui grįžus į Maskvą, sklandė gandai, jog jis esą slapta susitarė su perversmo lyderiais. Žmonės M. Gorbačiovu pradėjo nebepasitikėti, ėmė linkti į B. Jelcino, kurį laikė nauju tautos herojumi, pusę.
Per 1991 metų Kalėdas Sovietų Sąjunga galutiniai sugriuvo. M. Gorbačiovas turėjo neišvengiamai pasitraukti iš Sovietų Sąjungos prezidento posto – visą valdžią jis perdavė B. Jelcinui.
