1992-1998 metais užtikrintai vadovavęs Filipinams, jis buvo žinomas kaip „stabilusis Edis“ dėl savo šaltakraujiškos laikysenos per nuolatinius šalies sukrėtimus, ir dažnai įamžinamas kramtantis neuždegtą cigarą.
Pagal profesiją karininkas, baigęs Vest Pointo karo akademiją JAV, niekada anksčiau neužėmęs renkamų pareigų, savo profesorišku elgesiu jis skyrėsi nuo daugelio filipiniečių politikų pompastiško įvaizdžio.
Jis taip pat buvo pirmasis protestantas, laimėjęs aukščiausią postą daugiausiai katalikiškoje šalyje, nepaisant kai kurių Bažnyčios narių pasipriešinimo. Vėliau jis aktyviai skatino šeimos planavimą, kad būtų sustabdytas spartus gyventojų skaičiaus augimas.
Tačiau, kaip ir kiti jo kartos aukščiausi pareigūnai, F. Ramosas prisidėjo prie Ferdinando Markoso diktatūros, kurios metu tūkstančiai žmonių buvo nužudyti, o dar tūkstančiai be teismo įkalinti. Tuo metu jam teko vadovauti sukarintai policijai, kuri vykdė represijas.
Trumpame pareiškime Ramosų šeima teigė, kad „su giliu liūdesiu“ praneša apie patriarcho mirtį. Mirties priežastis nebuvo atskleista.
Įstatymų leidėjai, diplomatai, buvę politikai ir naujojo prezidento Ferdinanto Marcoso jaunesniojo administracija socialiniuose tinkluose paskelbė pagarbos žodžius F. Ramosui.
Europos Sąjungos delegacija Filipinuose pareiškė užuojautą ir pavadino F. Ramosą „atsidavusiu valstybės veikėju“ ir „demokratijos ramsčiu“.
