Kad ir kokia bėda būtų ištikusi – pavyzdžiui, pažeistas T-72 vikšras, ar gyvybės ženklų neberodanti šarvuoto transporto baterija) – šie mechanikai pasirengę čia pat įvykio vietoje suteikti reikiamą pagalbą ar nutempti mašiną rimtesniems darbams.
„Mes tarsi klajokliai — nuolat judame iš vienos vietos į kitą. Nuolat kelyje“, — pasakojo Ukrainos kariuomenės mechanikas, 23 metų Serhijus.
„Mums reikia daug karinių transporto priemonių, nes be jų mes nieko negalėsime padaryti. Reikia ir daugiau ginklų, bet reikalingas ir transportas. (Žurnalistas: Ar pakanka žmonių?). Taip, žmonių turime pakankamai. Kiek man žinoma, personalo netrūksta“, — sakė jis.
Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą vasario 24-ąją jau praėjo beveik penki mėnesiai, o okupantų pajėgos vis intensyvina operacijas pagrindiniame rytiniame kovos lauke – Donbase.
„Dabar rusai žymiai agresyvesni. Toks jausmas, kad šaudo užsimerkę, į viską iš eilės. Prieš tai dar rinkdavosi kažkokius taikinius, bet dabar labai daug agresijos. Jų labai daug. Bet mes susitvarkysime, tiesiog neturime kito pasirinkimo“, – kalbėjo Ukrainos kariuomenės mechanikas Petro.
Petro tarnauja visai netoli savo gimtojo Černihivo, kur iki karo pradžios gyveno 285 tūkst. žmonių. Per pirmąsias karo dienas miestas buvo labai smarkiai apšaudytas.
„Psichologiškai buvo labai sunku valdyti šarvuotąją remonto ir evakavimo mašiną ir vilkti tanką gatvėmis, kuriomis vos prieš mėnesį vaikštinėjau su mylima mergina“, – sakė jis.
Kai kovo pabaigoje Rusijos pajėgos atsitraukė iš šiaurinės Ukrainos, Petro dalinys buvo perkeltas į šalies rytus.
