Kadangi V. Putino propaganda karą Ukrainoje neretai pateikia ir kaip „Rusijos pasaulio“ kovą su dekadentiškais Vakarais, pokalbyje su filosofofu dienraštis „Augsburger Allgemeine Zeitung“ užsiminė apie „Vakarų saulėlydį“ – garsųjį Oswaldo Spenglerio veikalą.
Taip, beveik prieš šimtą metų O. Spengleris išties dėjo vilčių į didžiulius Rusijos bei Eurazijos plotus, manėsi ten įžvelgęs „neišeikvotą dykynę“, iš kurios „priešistorinės barbarybės būsenos“ „galbūt galėtų kilti naujas tūkstantmetis aukštosios kultūros ciklas“, pakeisiantis išsekusią postistorinių Vakarų kultūrą, – sukonkretino P. Sloterdijkas.
Tačiau, pasak filosofo, šie O. Spenglerio samprotavimai buvo klaidingi, „kad ir kokie įtaigūs jie pasirodytų“. „Tai, kas išplito ir nenumaldomai globalizavosi, yra mokslo ir technologijų potencialas, išlaisvintas Vakarų kultūros. Tai, kas lokaliai išliko, yra nereformuojamos gyvensenos ir regioninių trauminių neurozių liekanos“, – dėstė P. Sloterdijkas, kaip pavyzdį pateikdamas Rusiją.
Ukrainoje net buvę rusofilai kratosi stagnuojančio baisuoklio Rusijos
„Rusija – tai begalinis kapinynas, kuriame jau šimtas metų vaidenasi Spalio revoliucijos ir dviejų pasaulinių karų nepalaidotieji. Putiną taip pat galima priskirti šiam vaiduokliškam reiškiniui. Juk šis žmogus nėra pamišęs, jis vaiduokliškas, jis – delegatas iš praradimais turtingos lokalios istorijos kapinyno. Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos mirusieji jo asmenyje sugrįžta ir reikalauja apmokėti istorines sąskaitas. Bet kol tuos, kurie jaučiasi buvę apvilti, jis bandys patenkinti negrabiai švęsdamas gegužės 9-ąją, kaip ją sugalvojo draugas Brežnevas, tol jie nenurims“, – su jam būdinga ironija apie revanšistinę Putino Rusijos dvasią kalba filosofas.
Rusijos prezidento politikoje ir jo agresyviame kare prieš Ukrainą P. Sloterdijkas įžvelgia atvirai fašistinės ideologijos bruožų, o Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vaidmenį įvertina kaip istorinį.
Pasak P. Sloterdijko, Ukrainos prezidentas „tapo vėluojančios tautos lyderiu, savotišku ukrainiečių Garibaldžiu. Jis vadovauja dekolonizacijos karui prieš imperiją, kuriai anksčiau priklausė jo šalis. Tai iš tiesų yra dekolonizacija; kova už Ukrainą dabar yra išsilaisvinimo karas. Didžioji dauguma gyventojų, įskaitant buvusius rusofilus, nebenori egzistuoti kaip stagnuojančio baisuoklio, vadinamo Rusija, priedas.“
Posovietinė Rusija grimzta į neapsakomą gėdą
„Likęs pasaulis tapo liudininkais to, kaip Ukrainos gyventojuose su didžiule jėga išsiskleidė tautinė savimonė. O štai apie dešinįjį ekstremizmą, kaip kad teigia Rusijos propaganda, net ir kalbos negali būti“, – pabrėžia P. Sloterdijkas.
„Tiesa, raktažodis „denacifikacija“ yra labai aktualus, tačiau jis žymi projekciją: Kremlius vertina Kyjivą pagal save. Iš tikrųjų Rusijoje iš naujo atvirai prasiveržė tai, ką pagrįstai galima vadinti „fašizmu“. Tereikia prisiminti didįjį prancūzų istoriką Elie Halévy, kuris savo traktate apie „tironijų erą“ sovietizmą pavadino fašizmu dar 1936 m. – taigi likus metams iki Stalino didžiojo teroro.“
„Fašizmas apibrėžtinas kaip politinis veikimas „nuolatinio sąmokslo“ arba kovingo pasirengimo jam režime“, – primena P. Sloterdijkas.
Posovietinė Rusija, kuri, pasak filosofo, „iš tikrųjų niekada ir nebuvo nefašistinė“, jau kuris laikas „pasaulio akyse grimzta į neapsakomą gėdą“. Ir „niekas nežino, kaip šalis kada nors atsigaus po tos katastrofos, jei netrukus bus suskaičiuotos ir Putino dienos“.
V. Putinas tikrai įeis į sąmonės iškraipymų istoriją
O pats V. Putinas įeis į ideologijų, t. y. sąmonės iškraipymų, istoriją, – ketvirtadienio interviu Vokietijos spaudos agentūrai dpa sakė P. Sloterdijkas. Prie tokių iškraipymų, pasak filosofo, priklauso ir vienas iš V. Putino pateikiamų karo Ukrainoje pateisinimų, esą, jis turėjęs ginti Rusiją nuo ją apsupusio NATO.
„Tokius ir panašius dalykus jis kartojo taip dažnai, kol jie tapo jo pasaulėžiūra. Atsibudęs ryte jis staiga mato: Rusija apsupta!“ – ironizuoja P. Sloterdijkas. „Didžiausias melas tuo ir pasižymi, kad jis nepateikia tiesioginių kontrargumentų, jis konstruoja melagingą istoriją, pasitelkdamas kelias korektiškai suprastas tikrovės daleles. Putino atveju tai labai akivaizdu. Tačiau Putino atveju nuolat susiduriama ir su įžūliausiu melu.“
Vienas tokio itin įžūlaus melo pavyzdys – ciniškas V. Putino pastebėjimas apie Aleksejaus Navalno apnuodijimą. „Jei tai būtume buvę mes, tas žmogus dabar nebūtų gyvas“, – yra sakęs V. Putinas.
„Čia melaginga sąmonė nuo paprasto melo perėjo į beveik velnišką dimensiją – visišką moralumo išsižadėjimą“, – pasidygėjimo neslepia filosofas. „Praeityje retai būta politiko, kurio kalbinėje raiškoje melas būtų sudaręs tokią didelę dalį“, – pastebi jis.
Fiktyvaus „rusų pasaulio“ esmė – posovietinis skurdo renesansas
Kelne neseniai vykusiame filosofijos festivalyje „Phil.Cologne“ P. Sloterdijkas apibūdino Rusijos prezidentą „kaip XIX a. veikėją, kuris kariauja senamadiškus užkariavimo karus ir, kaip matyti, nori atkurti feodalinę carinės imperijos visuomenę su maža aukštesniąja klase. Didžioji žmonių masė turėtų siekti tik skurdo“.
„Visa kita, jo nuomone, būtų vesternizacijos nuodai, nuo kurių jis dedasi norįs apsaugoti savo tautiečius. Per didelis vartojimas padaro žmogų gėjumi, – pratęsdamas filosofijos festivalyje išsakytą mintį, šmaikštauja P. Sloterdijkas. – Tyra rusų siela yra ta, kuri gerai jaučiasi tik varge. Tai idėjos, kurios tikriausiai buvo suderinamos su skurdžia praėjusio tūkstantmečio krikščionybe. Rusijoje jos išsilaikė ilgiau nei Vakaruose, o dabar, padedant Stačiatikių bažnyčiai, išgyvena savo posovietinį renesansą.“
O kaip vertintinas V. Putino bandymas palyginti save su Petru Pirmuoju? Ar jo tikslas – įeiti į Rusijos istoriją kaip didžiam užkariautojui? „Veikiau jau kaip „rusų didybės“, „rusų pasaulio“, kuris iš esmės yra fiktyvus, atkūrėjas, – dėstė P. Sloterdijkas, atsakydamas į „Vokietijos spaudos agentūros“ klausimą. – Jis pavydi atsiskyrusioms buvusioms sovietinėms respublikoms jų nepriklausomybės ir gedi Sovietų Sąjungos, tarsi ji būtų buvusi tik laikinas Rusijos imperializmo įsikūnijimas. Šiuo klausimu jis – visiškas istorijos nemokša.“
Kai mažas žmogus tampa didelio politinio komplekso vadovu
„Jis pats sau kuria istoriją visiškai taip, kaip tai daro pusiau raštingi asmenys, atsitiktinai patekę į valdžią. Jo apmąstymai yra suktų Hitlerio postringavimų lygio – struktūriškai juos tikrai būtų galima palyginti“, – įsitikinęs filosofas.
Pasak P. Sloterdijko, tai, ką mes V. Putino asmenyje matome, yra „nirtulingas mėgėjiškumas“, kylantis iš tos aplinkybės, „kad mažas, palyginti nereikšmingas žmogus atsidūrė didelio politinio komplekso vadovo kėdėje ir dabar fantazuoja tam tinkantį scenarijų. Matyt, Putinas yra antrojoje šio fantazavimo fazėje, nes pradžioje jis kalbėjo visai kitus dalykus. Didžiarusiškas scenarijus sustiprėjo tik antrajame etape.“
V. Putino radikalėjimą filosofas aiškina psichologiškai. „Sakyčiau, jis vis labiau ir labiau tapo savo autohipnozės auka. Jis buvo tuščia „šlanga“, kuri laikui bėgant turėjo būti užpildyta pavėluotu savo sėkmės pateisinimu. Panašu, kad šiuo metu jo varomoji jėga ir yra autohipnotinis savęs įtraukimas į istoriškai svarbų vaidmenį“, – apibendrinanti P. Sloterdijko diagnozė.
