„Dvi išgelbėtos gyvybės“, „Šiandien išgelbėta +500 gyvybių“. Taip V. Levčenka pradėdavo savo įrašus savo socialiniame tinkle. Kiekviena tokia kelionė – didžiulė rizika.
„Policininkai ne kartą buvo apšaudyti, tačiau ir toliau įtikinėjo vietinius gyventojus evakuotis, pristatinėjo maisto produktus ir vandenį. Dėl policijos nuovados apšaudymo majoras V. Levčenka, kuris laipsnį gavau anksčiau, nei numatyta, patyrė sunkų smegenų sukrėtimą, tačiau ligoninėje neužsibuvo. Be to, šis trečio laipsnio Bogdano Chmelnickio ordino kavalierius po pergalės pažadėjo pats sau išsirašyti protokolą – už greičio viršijimą.
Policijos pareigūnas papasakojo Delfi apie savo karjerą patrulinėje policijoje, civilių evakuaciją ir planus po pergalės.
V. Levčenka laiko šiam interviu rado tą dieną, kai buvo remontuojamas „šarvuotis“ – sunkvežimis su šarvuotomis sienelėmis. Vienos evakuacijos metu buvo apgadinti automobilio ratai, nes vykstant apšaudymams važiuoti tenka greitai, nesirenkant kelio. Ši ar kita panaši transporto priemonė keleivių neapsaugotų nuo tiesioginio smūgio. Tačiau skeveldros ir kulkos jai nėra baisios.
Nuo to laiko iki evakuacijos pabaigos prabėgo kelios dienos. Civilių evakuacija iš Luhansko srities prasidėjo vasario 28 d. Per tą laiką išgelbėta daugiau nei 42 tūkst. vietos gyventojų.
Naudotasi skirtingomis transporto priemonėmis. Pirmiausia gyventojai gabenti traukiniais. Patruliai sugebėjo užvesti net be raktelių stovėjusius autobusus. Derėjosi su autobusų savininkais.
Evakuacija buvo kasdienė beprotybė.
„Žmones evakuodavome nuo ryto iki vakaro. Kai rusai visiškai subombardavo geležinkelį, pradėjome juos vežti autobusais į Bachmutą (Donecko sritis), o iš ten – į saugias teritorijas. Dėkingi išgelbėtų žmonių giminaičiai mums netgi įteikė „Vežėjų bataliono“ ženklelį. Visoje Luhansko srityje, Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje, nebuvo nė milijono gyventojų. Pagrindiniai miestai: Sjverodoneckas, Lysyčanskas ir Rubižnė. Ten buvo apie 280 tūkst. gyventojų. Evakavome maždaug penktadalį jų“, – pasakoja pareigūnas.
– Kiek žmonių dabar liko kontroliuojamoje teritorijoje?
– Beveik neįmanoma apskaičiuoti. Ten nėra jokių komunikacijų: elektros, dujų, vandens ar kitų patogumų. Sunaikinta visa infrastruktūra. Yra policija ir kariuomenė. Todėl negalime suskaičiuoti tiksliai. Bet drįstu spėti, kad liko apie 20-25 tūkst. žmonių. Lyg ir nėra daug, bet mums tai didelis skaičius, nes žmonės lieka.
– O kodėl žmonės nusprendžia pasilikti?
– Kai kurie bijo išeiti iš slėptuvių. Jiems paaiškiname, kad mūsų transportas šarvuotas. Bet jie jau yra pripratę prie tokio „urvinio“ gyvenimo. Labai baisus vaizdas, kai žmonės daugiau nei tris mėnesius praleidžia bunkeryje, ten valgo, nemato saulės. Jie pasikeičia. Su jais tampa sunku bendrauti. Yra sakančių, kad neturi pinigų. Juos patikiname, kad evakuacija vykdoma nemokamai. Kad bus nemokamai priimti, apgyvendinti ir pamaitinti, kad gaus medicininę pagalbą. Nuolat turime tai įrodinėti žmonėms, pasakoti pavyzdžius. Sakyti, kad evakuotieji mums rašo padėkas, nes jaučiasi saugūs ir negirdi sprogimų. Tačiau yra ir tokių žmonių, kurių namai buvo sugriauti, bet jie vis tiek pasilieka. Morališkai tai labai sunkus darbas. Sielvartą matome kiekvieną dieną. Po apšaudymų žmonės būna sužeisti, mes jiems padedame. Tai labai sunkus darbas. Bet mes tai darome.
– Transporto priemones vairuoja patruliai?
– Žinoma. Civiliai vairuotojai anksti išvyko iš srities. Daug automobilių buvo apšaudyti, daug žmonių žuvo, bandydami savarankiškai ištrūkti. Aš pats pirmas sėdau prie vairo ir paklausiau kolegų, ar jie norėtų prisijungti. Įsakymo nieks nedavė. Nes duoti tokį įsakymą būtų ne visai teisinga. Jie prisijungė, o mes kasdien išveždavome gyventojus. Nuo ryto iki vakaro autobusai važiavo į Popasną, Girską, Rubižnę, Pryvilę ir visur, kur tik reikėjo.
– Jums tenka įtikinėti žmones. Ar greitai jie sutinka?
– Negreit. Būna, kad, jei įmanoma, po kelių dienų vėl grįžtame į slėptuvę. Kai kurie sutinka išvykti prabėgus savaitei: „Kad jau evakuojate žmones ir vis dar esate gyvi, tai važiuojam.“ Būna, kad sutinka tik tuomet, kai sugriūva jų namai. Bet tokio atvejo, kad įkalbėtume per dvi minutes, dar nebuvo. Tokie gyventojai buvo išvežti pirmomis dienomis.
– Kiekvienas evakuacijos atvejis, suprantama, yra sudėtingas. Bet pabandykite prisiminti kokį nors ypač sunkų atvejį.
– Maždaug trečiąją karo savaitę orkai sunaikino Popasną, vienu metu tai buvo tiesiog pragaras. Popasna buvo Luhansko srities forpostas. Ten įvyko sunkiausi mūšiai ir patirta daugiausiai nuostolių tiek mūsų, tiek ir priešo pusėje. Vieną dieną gavome informacijos, kad lokomotyvų depe slepiasi maždaug 90 žmonių, tarp kurių buvo sužeistųjų, neįgaliųjų, vaikų. Į mane kreipėsi civilinės ir karinės administracijos vadovas (Sergejus Gaidajus – Delfi). Stojo tylos pauzė. Visi suprato, kad tai galėjo būti bilietas į vieną pusę. Neturėjome jokio šarvuoto transporto, tik paprastus autobusus ir patrulių automobilius. Padėjau ragelį ir pasakiau kolegoms: „Važiuoju. Ar kas nors nori kartu?“ Kolegos atsakė nedelsdami, be jokių klausimų. Tai mane nustebino, nes visi juk žinojo, kas laukia Popasnoje. Surinkome konvojų ir išvažiavome.
Kiek kartų pravažiavome patikros punktus, mums jų budėtojai vis sakė: „Ar jūs, vaikinai, bent įsivaizduojate, kur važiuojate?“ Taigi, atvykstame iki depo, mus apšaudo, viskas aplinkui dega. Stengiausi viską nufilmuoti, kad žmonės galėtų matyti, kas pas mus vyksta. Patekome į patį frontą, ten, kur jau buvo įrengta gynybinė linija. Prie mūsų pribėgo 24-osios mechanizuotosios brigados (atskira mechanizuotoji brigada, pavadinta karaliaus Danilo vardu) kuopos vadas ir paklausė: „Kas jūs tokie?“ Atsakėme, kad esame patruliai. Jis mus apšaukė, kad visai išprotėjome, nes vyksta tankų mūšis, kad jie sudegino du tankus, o priešas vis artėja.
Tada einame pas civilius ir sakome, kad atvykome jų pasiimti. O jie: „Mes niekur nevažiuosime, mes esame savo namuose.“ Teko pakelti balsą. Paėmiau už rankos aršiausius šalininkus už pasilikimą ir išsivedžiau į gatvę. Ten jiems pasakiau, kad jie nebeturi namų, bet vis dar turi gyvybę, kurią dar gali išsaugoti, o paskui atstatyti pastatus.
Žmonės po truputį ėmė sutikti išvykti. Ant rankų nešėme sužeistuosius ir neįgaliuosius, greitai juos susodinome į automobilius ir autobusus. Tuo pat metu darbavosi snaiperis. Mus pridengė kariai. Išsivedėme visus civilius. Manau, kad tai buvo didelė sėkmė. Supratome, kad jei ką nors ten paliksime, jie žus, nes niekas jiems neatneš nei vandens, nei maisto.
– Kiek laiko užtruko ši evakuacija?
– Tuomet atrodė, kad visą amžinybę. O iš tikrųjų – penkias valandas.
– Ar yra kitų panašių istorijų?
– Nuo orkų mes skiriamės tuo, kad mums svarbi kiekviena gyvybė. Jie ir žmonių žmonėmis nelaiko. O mes evakavome apšaudomą šunų prieglaudą, regis, 42 šunis. Sukrovėme juos į patrulių autobusus ir išgabenome į saugesnę vietą. Dabar jie puikiai jaučiasi Zaporižioje.
– Yra daug nuotraukų, kuriose matyti, kaip gelbėjate vaikus.
– Jie bėgioja alkani, sulysę. Stengiamės visiems jiems padėti, išsaugoti kiek įmanoma daugiau gyvybių. Jei negalime jų išvežti, nes tėvai nenori evakuotis, tai turime juos bent pamaitinti. Deja, prievarta jų išgabenti negalime. O orkai taip daro: žmones išveža vagonuose ir apgyvendina Sibire. Mes tokiu būdu išgabenti žmonių į taikias teritorijas negalime. Tenka juos įkalbinėti.
– O kaip jūs, kaip žmogus, o ne patrulis, jaučiatės dėl to, kad žmonės net ir apšaudomi neišvažiuoja?
– Jei atvirai, aš mielai juos suimčiau, kaip suimami nusikaltėliai. Manau, kad vaikus laikyti ten, kur vyksta apšaudymai, yra nusikaltimas. Jie neturi vaikystės, nieko nemato. Yra dviejų mėnesių amžiaus kūdikių, kurie gimė karo metu, slėptuvėse nuo bombų. Žmones reikia gelbėti nepaisant jų nenoro. Bet mes juk demokratinė valstybė. Mes juk ne orkai.
– Balandžio mėnesį per evakuaciją buvote sužeistas...
– Ne visai taip. Buvome patrulinės policijos būstinėje Lysyčanske, kai į ją atskriejo rusų paleista valdoma raketa. Pastatas buvo beveik sugriautas. Mums pasisekė, kad tuo metu buvome budėjimo kambaryje, kurio sienos yra sustiprintos. Su vaikinais patyrėme po sunkų smegenų sukrėtimą, iš pradžių negalėjome net normaliai paeiti. Pailsėjome Dnipro ligoninėje, gavome po lašelinę, bet pasiprašėme, kad mus išrašytų anksčiau, nes norėjome grįžti ir toliau evakuoti žmones.
– Koks pasirodė jums Dnipras? Po nuolatinių apšaudymų.
– Geras klausimas. Kai pirmą kartą išėjome laukan, matėme žmones vaikštant gatvėmis, geriant kavą, dovanojant gėles ir vaikštinėjant. O važiuojant pro Sjeverodonecką, pakelėse matai po apšaudymo gulinčius lavonus. Ten žmonės laidoja savo artimuosius kiemuose prie daugiaaukščių. Gatvėse guli sudraskyti žmonės, kuriuos tu surenki po gabalėlį. Žmonės pešasi dėl supelijusios duonos kepalo. Iš esmės, už 200 kilometrų esantys gyventojai nesupranta, kas yra karas. Kai atvažiavau, buvau visas purvinas, vilkėjau neperšaunamą liemenę ir nešiausi automatą. Atrodžiau kaip beždžionė. Jie žiūrėjo į mane, lyg klausdami, kas aš toks ir iš kur. Nors Luhansko srityje tai yra visiškai įprastas vaizdas.
– O kaip jūs prausiatės? Vandens juk nėra, dujų irgi. Kaip miegate?
– Apsivalome drėgnomis servetėlėmis. Kai gauname vandens, nusiprausiame po šaltu dušu. Bet taip būna retai. Miegame pamainomis, nes taip saugiau.
– Luhansko sritis jau lyginama su Mariupoliu, sakoma, kad padėtis ten tokia pati. Ar taip ir yra?
– Priešas metė didžiules pajėgas į Luhansko sritį, nes jam labai reikalinga nors kokia sėkmės istorija. Jiems nepavyko užsitikrinti didesnės sėkmės nei viena kryptimi, todėl dabar daugiausia dėmesio skiria Luhansko sričiai. Jeigu ji neatsilaikys, priešas keliaus toliau: į Donecko ir Charkivo sritis. Mūsų pajėgų santykis yra 1 su 20. Priešų labai daug. Tačiau esu tvirtai įsitikinęs, kad ukrainiečiai yra labai stipri tauta, parodžiusi visam pasauliui, kaip galima sulaikyti milžinišką ordą. Ir mes sulaužėme jiems stuburą. Žinoma, pasitaiko ir išdavikų, bet aš jų nelaikau ukrainiečiais.
– Ar Luhansko srityje buvo patrulių, perėjusių priešo pusėn?
– Ne. Buvo išėjusių iš darbo, buvo ir išmestų. Bet nei vienas neperbėgo pas priešą. Visi yra eiliniai ir beveik visi yra vietiniai.
– Ar šiuo metu yra okupuotose teritorijose likusių policijos pareigūnų? Priešas dabar medžioja visus, kurie yra tarnavę Ukrainos saugumo struktūrose.
– Yra. Jie slapstosi, bando išvykti iš okupuotų teritorijų. Tai labai pavojinga, vyksta nuolatiniai apšaudymai, bet galimybė išvykti egzistuoja.
– Ar turite informacijos apie tai, kas dedasi okupuotose teritorijose?
– Pasitaiko deportacijų atvejų. Priešas taiko išdegintos žemės taktiką. Mano supratimu, jie abejoja, ar galės įsitvirtinti ilgam. Štai todėl jie plėšia modernias ligonines, žemės ūkio techniką. Žmones gabena į retai apgyvendintus Rusijos regionus, iš kurių ištrūkti patiems praktiškai nėra jokių galimybių. Tikriausiai tikisi, kad galės palaužti žmones, ir kad jie ten gyvens kaip, sakykime, daugiamilijoninės bandos vienetas.
– Ar jums rašo iš laikinai okupuotų teritorijų?
– Rašo, prašo padėti išvykti. Deja, tokios galimybės nėra. Žinote, labai svarbūs yra poelgiai. Prieš kelias dienas laikinai okupuotame Chersone virš geležinkelio stoties buvo iškelta Ukrainos vėliava. Manau, kad tai yra pati geriausia žinia, kas mūsų laukia. Tokių atvejų pasitaikė ir Luhansko srityje. Orkai juos nutyli, bet jie vyksta.
V. Levčenka kilęs iš Nikolajevo. Turi du aukštuosius išsilavinimus: sporto ir teisės srityse. Iš pradžių netikėjo, kad be pažinčių ir blato įmanoma įsidarbinti patrulinėje policijoje, nes dar gerai prisiminė supuvusią milicijos sistemą, kurioje geri poelgiai greičiau buvo taisyklę patvirtinančios išimtys. Tačiau 2015 m. draugas įtikino jį paduoti dokumentus į atranką dėl patrulio darbo. Viktoras juos nusiuntė paskutinę dieną.
– Atranką praėjau, tapau kuopos vadu, paskui – bataliono vado pavaduotoju, dar vėliau – bataliono vadu. Kai buvo atidarytas Krymo-Sevastopolio policijos skyrius, man pasiūlė jam vadovauti. Šis skyrius buvo pasienyje su Krymu, kuris irgi priklauso Ukrainai. Todėl toks skyrius turėjo būti įkurtas. Nuvykau kartu su kazokais, įkūrėme skyrių. Tuomet vadai manęs paklausė: „Nenorėtum vadovauti Luhansko srities patrulinei policijai?“ Aš, aišku, sutikau. Taip daugiau nei prieš dvejus metus atsidūriau čia. Savo akimis įsitikinau, kad policijoje galima dirbti, siekti karjeros, jeigu tik nori tobulėti ir stengiesi. Be eilės tapau policijos majoru.
– Dar nepavargote?
– Manęs dažnai to klausia. Yra kazokų, kurie dabar stovi fronto linijoje, bet jie nepavargo, tai ir mes dar nepavargome. Apie nuovargį pagalvosime po pergalės.
– Jau turite planų po pergalės?
– Noriu pasiimti atostogų, kurių neturėjau bemaž dvejus metus. Nuvykti į atokų kaimą, kur gražus kraštovaizdis, pasiimti meškerę ir pailsėti. Gal išsikepti mėsos, išgerti raudonojo vyno. Ir kad manęs niekas netrukdytų. Aš ne žvejys, bet toks planas sušildo mano sielą,“ – juokiasi Viktoras.
– O norimų aplankyti vietų sąrašą susidarėte?
– Labiausiai noriu nuvykti į Kryme, netoli Jaltos, įsikūrusį Mišchorą. Tai labai graži vieta. Ten vyko mūsų sporto treniruočių stovyklos. Labai noriu ten sugrįžti.
