Pernai rugpjūtį L.Meri, kuris Estijos prezidento pareigas ėjo dvi kadencijas nuo 1992-ųjų iki 2001-ųjų, buvo išoperuotas piktybinis smegenų auglys.
1990-1992 metais L.Meri buvo užsienio reikalų ministras ir suvaidino svarbų vaidmenį derantis dėl Estijos diplomatinio pripažinimo po žlugusio 1991-ųjų rugpjūčio perversmo Maskvoje.
Trečiadienį Estijoje vėliavos bus nuleistos iki pusės stiebo. "Toks buvo Meri šeimos prašymas - kad atminimo diena būtų rytoj, nes jie norėjo, kad šiandien, kaip ir planuota, būtų minima Estų kalbos diena", - pranešė vyriausybė.
Buvusio Estijos prezidento Lennarto Meri laidotuvės įvyks kitą sekmadienį, kovo 26 dieną, pranešė vyriausybės spaudos tarnyba. Ekumeninės prezidento L.Meri laidotuvių pamaldos vyks tą pačią dieną Talino Karlio bažnyčioje.
Atsisveikinti su prezidentu L.Meri bus galima diena anksčiau, kovo 25-ąją, Karlio bažnyčioje.
Iki trečiadienio, nuo kovo 15 iki 19 visose Estijos apskričių centruose nuo 10 iki 17 val. visi norintieji galės knygoje parašyti užuojautą dėl L.Meri mirties.
Vėliau šios užuojautos bus perduotos velionio artimiesiems.
Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus išreiškė užuojautą mirus buvusiam Estijos vadovui Lennartui Meriui. Užuojautos laiškus Lietuvos vadovas išsiuntė dabartiniam prezidentui Arnoldui Ruuteliui, parlamento pirmininkei Enei Ergmai, L.Merio šeimai, artimiesiems ir visiems Estijos žmonėms.
"Pažinojome prezidentą L.Merį kaip be galo talentingą ir plačių interesų asmenybę - rašytoją, vertėją ir intelektualą, diplomatą ir talentingą bei gerbiamą politiką, kurio gili meilė savo šaliai ir jos laisvei tapo kelrodžiu Estijos žmonėms ir politiniams lyderiams" - užuojautos laiške sako V.Adamkus.
Šalies vadovas pažymėjo, kad L.Meris buvo nuoširdus Lietuvos draugas, suvaidinęs istorinį vaidmenį draugiškų tautų atgimimo Sąjūdžių darbuose, atkuriant nepriklausomybę ir sugrąžinant Estiją bei Lietuvą į demokratinių Europos valstybių šeimą.
Savita asmenybė
Estijos valstybės vadovas Arnoldas Ruutelis, kreipdamasis į šalies gyventojus antradienį pareiškė, kad L.Meri išliks estų tautos atmintyje kaip ryški ir savita asmenybė.
Pasak A.Ruutelio, per devynerius savo prezidentavimo metus jis dirbo siekdamas, kad būtų atkurta ir valstybės vadovo institucija, ir sukurta Estijos valstybė plačiąja prasme - ir idėjos, ir vertybių sistemą.
"Iškeldami šiandien vėliavas Estų kalbos dienos proga mes pagerbsime ir Lennartą Meri - valstybės veikėją ir rašytoją, branginusį estų kalbos grožį, mokiusį ją branginti ir kitus", - sakė A.Ruutelis, kalbėdamas per Estijos televiziją.
"Būdamas valstybės vadovas Lennartas Meri stiprino tarptautines mūsų valstybės pozicijas , - pridūrė A.Ruutelis. - Jis vedė šalį į NATO ir Europos Sąjungą, kūrė pasitikėjimo vertą valstybę".
Opozicinės partijos Tėvynės sąjungos pirmininkas Tonis Lukas, komentuodamas pranešimą apie buvusio Estijos prezidento Lennarto Meri mirtį pabrėžė, kad pasaulis neteko "iškilaus esto". "Lennartas Meri buvo reiklus sau ir savo tautai, - sakė T.Lukas interviu agentūrai BNS. - Jis vadovavosi tuo, kad maža tauta turi būti didi kultūros srityje".
Pasak T.Luko, itin reiklus L.Meri buvo estų kalbos vartojimui - jis pats ją vartojo nepaprastai tiksliai ir grakščiai. "Dar ir todėl prezidento mirtis minint Estų kalbos dieną yra simboliška. Ji įpareigoja mus amžinai saugoti estų kalbos grožį", - pabrėžė T.Lukas.
Pasak T.Luko, bus teisinga Kalbos dieną prisiminti, kad jam teko laimė drauge su L.Meri sūnumi - filologu Martu Meri įgyvendinti mokyklos mokytojo ir poeto Meinhardo Lakso siūlymą švęsti Kalbos dieną.
Lennartas Meri gimė 1929 metų kovo 29 dieną karjeros diplomato, kuris vėliau atsidėjo Williamo Shakespeare'o kūrybos vertimams, šeimoje. Vaikystėje jis su tėvais išvyko iš Estijos ir mokėsi užsienyje - devyniose skirtingose mokyklose.
1941 metais Meri šeima buvo represuota ir sovietų valdžią ją ištrėmė į Sibirą, kur būdamas 12 metų būsimas prezidentas pradėjo dirbti miško kirtavietėje. Šeštojo dešimtmečio pradžioje šeima sugrįžo į Estiją, 1953 metais L.Meri su pagyrimu baigė Tartu universiteto istorijos fakultetą.
Geležinė uždanga
Sovietų valdžia neleido L.Meri dirbti pagal specialybę, ir jis buvo priimtas į seniausią Estijos teatrą "Vanemuine" dramaturgu. Vėliau L.Meri režisavo radijo spektaklius Estijos radijui.
Beveik ketvirtį amžiaus L.Meri vienas ir su kolegomis keliavo po sunkiausiai pasiekiamas Sovietų Sąjungos vietoves, susipažindamas su mažų Sibiro tautelių kultūra, stebėdamas kylantį konfliktą tarp Maskvos administruojamos ekonomikos ir vietos gyventojų poreikių.
Sugrįžus iš šių kelionių parašytos L.Meri knygos ir sukurti filmai prasimušė pro "geležinę uždangą", jos buvo išverstos į 12 kalbų.
Uždraustas rodyti Sovietų Sąjungoje filmas "Paukščių Tako vėjai", sukurtas bendradarbiaujant su Suomijos ir Vengrijos kinematografininkais, pelnė kino festivalio Niujorke sidabro medalį.
Keliaudamas L.Meri nesiliovė vertęs - jis padėjo Estijos skaitytojams atrasti Grahamo Greeneo (Grejemo Grino) ir Aleksandro Solženicyno kūrinius. Jo literatūrinė veikla, kūryba kinematografijos srityje labai padėjo estų tautai išsaugoti savo savitumą totalitarinio sovietinio režimo metais.
Labiausiai žinomas yra jo veikalas "Sidabriškai balta" (Hobevalge) - išsamus Estijos ir Baltijos jūros regiono istorijos atpasakojimas, kuriame estai pavaizduoti kaip aktyvūs procesų Šiaurės Europoje dalyviai.
Pirmasis iš estų L.Meri atvirai pareiškė tarptautiniu lygiu protestą prieš sovietinės administracijos ketinimą pradėti eksploatuoti fosforitų telkinius Estijoje, nes tai grėsė, kad trečdalis šalies bus paversta dykuma.
Ar estai turi viltį?
Aplinkos gynimas Estijoje peraugo į dainuojančią revoliuciją, kurioje dalyvavo ir inteligentija. L.Meri kalba "Ar estai turi viltį", kurioje buvo iškelta estų tautos išlikimo problema, susilaukė atgarsių už Estijos ribų.
Kūrybinė L.Merio veikla tolydžio ir logiškai peraugo į politinę - nuo 1988 metų jo iniciatyva steigiamas Estijos institutas ryšiams su Vakarais plėtoti.
Instituto filialai Kopenhagoje, Stokholme, Londone, Bonoje, Paryžiuje ir Helsinkyje tais metais atliko ambasadų funkcijas. Nuo 1991 metų jos automatiškai tapo Estijos ambasadomis užsienyje, kai tik demokratiniai Vakarai atkūrė diplomatinius santykius su Estijos Respublika.
Nuo 1988 metų L.Meri įsitraukė į politinę veiklą, buvo Piliečių kongreso, nutraukusio savo veiklą 1992 metų rugsėjį, ir Konstitucinės Asamblėjos narys.
1992-ųjų liepą jis buvo iškeltas bloko "Isamaa" ("Tėvynė") kandidatu į prezidentus, o tų pačių metų spalio 5-ąją, per pirmąjį Valstybės susirinkimo posėdį L.Meri buvo išrinktas Estijos prezidentu. Už jį balsavo 59 iš 101 deputato. Spalio 6-ąją L.Meri buvo prisaikdintas.
1996-ųjų rugsėjo 20-ąją jis buvo perrinktas šalies vadovu - už tai balsavo 196 rinkikų kolegijos nariai.
1998-aisiais L.Meri buvo išrinktas "Metų europiečiu", 2001-aisiais tapo akademiku, o 2002-aisiais atstovavo Estijai Konvente dėl Europos Sąjungos ateities, kuris rengė Bendrijos konstitucijos projektą.
2001 metų spalio 8 dieną L.Meri prezidento įgaliojimus perdavė tų metų rugsėjį išrinktam prezidentui Arnoldui Ruuteliui. L.Meri buvo antrą kartą vedęs; jo žmona Helle, kuriai - 56 metai, iki 1992-ųjų buvo Talino dramos teatro aktorė.
Pirmoji buvusio prezidento žmona Regina 1987-aisiais emigravo į Kanadą. L.Meri paliko tris vaikus - sūnus Martą ir Kristianą, kuriems atitinkamai 46 ir 39 metai, ir dukrą Tuule, kuriai - 20 metų, taip pat - keturis vaikaičius.