Jei pageidaujamo rezultato diplomatui nepavyksta pasiekti pokalbiuose už uždarų durų, tuomet jis imasi „diplomatijos su megafonu“, nevengdamas „persūdyti“ ir taip priversdamas visuomenę diskutuoti jam rūpimais, bet visuomenei nepatogiais klausimais.
Priekaišto dėl nediplomatiškos retorikos neapėjo ir dienraštis „Merkur“, šią savaitę kalbinęs A. Melnyką.
„Nuotaikos Vokietijos visuomenėje svyruoja. Daugelis sako: „Šis ambasadorius yra per šiurkštus“. Tai užkliūva net ir prielankiai nusiteikusiems asmenims“. „Ar nematote pagrindo savikritikai?“ – teiravosi žurnalistai.
A. Melnykas prisipažįsta ir pats „kasdien savęs dešimtis kartų klausiantis“, ar viską daro teisingai ir „gal kartais geriau būtų patylėti“. „25 metus dirbu diplomatu. Dabar atstovauju šaliai, kuri kariauja“, – aiškino jis. „Kol kas esu tikras: turime trikdyti Vokietijos ramybę, kartais net paprovokuoti. Turime prieštarauti žmonėms, kurie mums sako, kad Ukraina turėtų pasiduoti ir tada karas baigsis.“
Ukrainos diplomato manymu, kalbėti reikėtų ne apie retoriką, o apie esmę. „Siekiame, kad žmonės Vokietijoje suprastų padėties rimtumą. Mano, kaip ambasadoriaus, kuklus vaidmuo: aš tik aiškiai sakau, kad visa Europa susiduria su žiauriausiu karu per pastaruosius 77 metus ir kad šią agresiją galėsim sustabdyti tik drauge. Fašistinė Rusija nori ne tik sunaikinti Ukrainą, bet ir sugriauti Europos taikos tvarką“, – kalbėjo jis.
A. Merkel galėtų padėti užbaigti šį pragarišką karą
Gegužės 9-ąją Vladimiro Putino pasakyta „prėska kalba“ A. Melnykui optimizmo nesuteikė, – nors Vokietijoje, anot ambasadoriaus, kai kas teigiamu signalu laiko jau vien tai, kad V. Putinas nepaskelbė visuotinės mobilizacijos.
Tiesa, „tarp eilučių buvo galima įžvelgti Putino prisipažinimą, jog šio karo laimėti jis nebegali“. Vis dėlto „pagrindinė jo žinia buvo ta, kad jis pasirengęs naujoms aukoms ir kad turime būti nusiteikę ilgam kruvinam karui“.
„Žinoma, kiekvienas karas baigiasi prie derybų stalo, Rusijos agresijos karas nėra išimtis. Tačiau šiuo metu, deja, tikimybė, kad tai įvyks, – labai maža. Nes kol kas Putinas nenori kalbėtis su mano prezidentu. Visos tarpininkavimo pastangos, įskaitant ir Vokietijos, iki šiol nuėjo perniek. Mums tai reiškia: Putinas bus pasirengęs deryboms tik tuo atveju, jei parodysim jam ribas mūšio lauke“, – Vokietijos dienraščiui dėstė A. Melnykas.
Pasiteirautas, ar negalėtų tarpininkės vaidmens imtis buvusi kanclerė Angela Merkel, Ukrainos ambasadorius reagavo palankiai.
„Kodėl gi ne? Deja, ponia Merkel, matyt, nusprendė nebedalyvauti kasdienėje politikoje. Tačiau jei ji mano, kad gali mums padėti užbaigti šį pragarišką karą, ji, žinoma, yra labai laukiama, ypač atsižvelgiant į tai, kad ji pastaruosius dešimtmečius palaikė labai glaudžius santykius su V. Putinu“, – savo poziciją išsakė ukrainiečių diplomatas, subtiliai primindamas ir kanclerės A. Merkel kaltę – tai, kad ji, nepaisydama Krymo aneksijos ir karo veiksmų Donbase, toliau nuosekliai plėtojo ekonominius ryšius su V. Putino Rusija, forsavo dujotiekio „Nord Stream 2“ statybą.
Dėl ginklų mus siunčia nuo Poncijaus pas Pilotą
Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, Vokietijos vyriausybė su jos kancleriu Olafu Scholzu iš esmės tęsė A. Merkel delsimo politiką, ko gero manydama, kad reikalas netrukus savaime išsispręs, Rusijai užėmus Ukrainą.
Ambasadorius A. Melnykas nuo pat pirmųjų karo dienų garsiai beldėsi į Vokietijos vyriausybės ir visuomenės sąžinę, įtikinėdamas, maldaudamas, reikalaudamas padėti Rusijos užpultai šaliai ginklais.
Vasario mėnesį Vokietijoje buvo sunku net įsivaizduoti, kad vyriausybė apsispręstų remti Ukrainą ginklais, gynybos ministrė Christine Lambrecht žadėjo daugių daugiausia 5000 šalmų ir sanitarines mašinas sužeistiems kariams vežti. Tai, kad dabar Vokietija ne tik tiekia sunkiąją ginkluotę, bet ir savo šalies teritorijoje apmoko ukrainiečius ja naudotis, nemaža dalimi yra ir A. Melnyko nuopelnas, – televizijos kanalui „Deutsche Welle“ įvertino politologijos profesorius Th. Jähgeris.
Dienraščio „Merkur“ paklaustas, ar Vokietijos vyriausybės sprendimai dėl ginklų tiekimo jį labiau džiugina, ar labiau nuvilia, A. Melnykas atsakė neišsisukinėdamas: „Ir džiugina, ir nuvilia“. Tiek kanclerio O. Scholzo kalba vasario 27 d. apie „epochinį lūžį“, tiek ir Bundestago sprendimas tiekti sunkiąją ginkluotę Ukrainai, pasak ambasadoriaus, „neabejotinai yra istorinio formato“.
Tačiau dėl sprendimų įgyvendinimo tenka liūdėti.
„Paraiškas dėl tankų „Marder“ ir „Leopard“ bei kitų ginklų tiekimo pateikėme prieš tris savaites, tačiau žalios šviesos iš Federalinės kanceliarijos tebelaukiame. Norime ne tik senesnių, nebenaudojamų ginklų sistemų. Šį karą laimėsime tik tuo atveju, jei gausime moderniausią Vokietijos karinę įrangą. Ir mums jos reikia nedelsiant. Šiuo metu esame siuntinėjami nuo Poncijaus pas Pilotą, iš vienos tarnybos į kitą. Todėl prašome kanclerio sušaukti karinį aukščiausiojo lygio susitikimą su Vokietijos ginklų pramonės atstovais ir aptarti, kaip kuo greičiau ir kuo geriau panaudoti sunkiajai ginkluotei skirtą milijardą eurų“, – sakė A. Melnykas dienraščiui „Merkur“.
„Tai būtų didžiausia dovana mano tautiečiams“
Jis teigė esantis dėkingas už paramą ukrainiečiams, kurią mato visuose vokiečių visuomenės sluoksniuose, „už tai, kaip geranoriškai šimtai tūkstančių ukrainiečių buvo priimti Vokietijoje“.
Suprantama jam ir „mūsų draugų vokiečių dilema“. „Niekas nenori būti įtrauktas į karą ar išprovokuoti Putino branduolinio smūgio, – sakė diplomatas. – Tačiau manau, kad baimė yra kurstoma. Iš dalies ir politiniu lygmeniu Berlyne. Tiesa ta, kad šį karą galima sustabdyti tik kariniu būdu sutramdžius Putiną ir jo pakalikus. Vokietijos vyriausybė taip pat turėtų tai paaiškinti žmonėms ir juos paskatinti.“
„Kiekvieną dieną derinu veiksmus su prezidentu Volodymyru Zelenskiu, su jo artimiausia aplinka. Septynias dienas per savaitę, kiaurą parą. Prezidentas labai domisi Vokietija ir čia vykstančiomis diskusijomis. Jis taip pat aiškiai pakvietė Federalinį prezidentą ir Federalinį kanclerį atvykti į Kijevą“, – sakė A. Melnykas dienraščiui „Merkur“, netiesiogiai paragindamas prezidentą Franką Walterį Steinmeierį ir kanclerį O. Scholzą apsilankyti nuo Rusijos agresijos besiginančioje šalyje.
Baigdamas pokalbį, ukrainiečių diplomatas išsakė ir padėką, ir viltį dėl savo šalies ateities: „Esu dėkingas, kad Vokietijos politika, nors ir lėtai, juda teisinga linkme: tiekiama sunkioji ginkluotė, teikiama pagalba pabėgėliams, numatoma galimybė įstoti į ES. Teko skaityti, kad daugiau kaip 60 proc. vokiečių pasisako už visateisę Ukrainos narystę ES. Būtent tokią daugumą norėčiau matyti politiniame Berlyne su šviesoforo koalicija ir CDU/CSU. Tai būtų didžiausia dovana mano tautiečiams.“
