Šio šeštadienio vakarą Kijevas nė iš tolo nepriminė to miesto, kurį prieš mažiau nei pusantrų metų buvo apėmusi „oranžinė" revoliucija. Net centrinėse gatvėse vargiai pamatysi praeivį – tik nenutrūkstamas eiles mašinų ir gausybę milicininkų. Greičiausiai kijeviečius išgąsdino darganotas oras – po kelių pavasarį pranašavusių dienų mieste nuo pat ryto lijo, o vakarop prasidėjo šlapdriba. Akmenimis grįstose gatvėse pilna balų, po kurias saugiausia būtų braidyti su auliniais batais, o stiprus vėjas į veidą drebia šlapią sniegą.
Suklastotais praėjusių prezidento rinkimų rezultatais pasipiktinusių ukrainiečių 2004 metų lapkritį nesustabdė nei šaltis, nei dargana. Praėjus vos kelioms dienoms po „oranžinės" revoliucijos pradžios Kijevo centre pro minias protestuotojų būdavo sunku prasibrauti. Nors spausdavo šaltukas, sostinės gyventojai ir atvykėliai iš kitų šalies vietų statėsi palapines tiesiog ant grindinio. Nepriklausomybės aikštę – vadinamąjį Maidaną bei pagrindinę miesto gatvę Kreščiatiką jie keliems mėnesiams pavertė tikru revoliucionierių miesteliu. Įsimaišius iš šimtatūkstantinę minią būdavo galima patriotiniu šūksniu ar trumpu brūkštelėjimu ant oranžinio plakato pareikšti savo pilietinę poziciją, gauti karštos arbatos, paskambinti skolintu mobiliuoju telefonu namiškiams.
Tarp oranžinių vėliavų ir didžiulių revoliucijos lyderio Viktoro Juščenkos nuotraukų retsykiais sušmėžuodavo juodai apsirengę jaunuoliai, nešini juodai rožinėmis vėliavomis - Viktoro Janukovičiaus, kurio pergalė nedemokratiškais pavadintuose rinkimuose sukėlė masinių protestų bangą, rėmėjai. Ir viena, ir kita stovykla, atrodė, į priešininkus reaguodavo taikiai. Tuo tarpu ant praeivio pamatę bent menkiausią oranžinę detalę – tegu ir iš po striukės išlindusį megztinį – protestuotojai reaguodavo itin džiaugsmingai. O išgirdę, kad atvykai iš Lietuvos, apipildavo pagyrimo ir padėkos žodžiais.
Atkaklūs protestuotojai buvo apgulę ir ligtolinio prezidento Leonido Kučmos rezidenciją, Vyriausybės rūmus, kitų valdžios institucijų pastatus. Prie Vyriausybės rūmų įsitaisę ukrainiečiai išsiskyrė originalia ir itin triukšminga akcija – jie be perstojo daužydavo į puodus, bandydami jei ne politiniais argumentais, tai bent iš proto varančiu garsu priversti tuometinę valdžią atsitraukti.
Panašūs vaizdai Kijeve, atrodo, jau tapo istorijos dalimi. Žmonės, pasimėgavę saldžiu pergalės skoniu ir demokratinio bei vakarietiško gyvenimo vizijomis, jau praėjusį pavasarį grįžo prie įprasto gyvenimo ritmo. Jų dėmesį nuo protestų atitraukė pastebimai išaugusios kainos ir kiti kasdienybės rūpesčiai, o šią žiemą – dar ir dujų karas su Rusija. Verslo klanai ir toliau dirbo ranka rankon su politikais, todėl nebuvo paprasta pasakyti, kieno interesai - "oligarchų" ar nacionaliniai – lemdavo politinę darbotvarkę. Galiausiai paaiškėjo, kad į valdžią atėjusiems politikams nepavyks taip greitai, kaip visuomenė tikėjosi, ne tik pasiekti visuotinės gerovės, bet net ir susitarti tarpusavyje.
Nepraėjus nė metams po revoliucijos „oranžinė" stovykla apskritai subyrėjo – premjerė Julija Tymošenko ir jos vadovaujama vyriausybė pernai rugsėjį buvo atstatydinta. Mat esą vyriausybės vadovė daugiau rūpinosi ne valstybės reikalais, o savo asmeniniais interesais.
"Oranžinės" stovyklos nebeliko
Buvę „oranžinės" revoliucijos bendražygiai – prezidentu išrinktas V.Juščenka ir J.Tymošenko, pernai žiemą traukusi pasaulio dėmesį ne tik karštais politiniais pareiškimais, bet ir aplink galvą apsukta stora kasa, tapo nesutaikomais priešais. Laimėto valdžios pyrago dalybos buvo pernelyg sunkus išbandymas revoliucioneriams.
Analitikų vertinimu, toks J.Tymošenko politinis elgesys buvo gana logiškas: jai esą buvo naudinga pasitraukti, kad nereikėtų prisiimti atsakomybės už padarytas klaidas, o visą kaltę būtų galima versti postuose pasilikusiai valdžiai. Visas savo jėgas jau dukart ekspremjerė galėjo skirti Aukščiausiosios Rados rinkimų kampanijai.
Artėjant rinkimams buvo imtasi vėl suvienyti „oranžinę" komandą, kad ji naujame parlamente galėtų sudaryti valdančiąją koaliciją, tačiau tokių minčių puoselėtojai tvirtina, esą geranoriškus planus sužlugdys ta pati J.Tymošenko. Pasak kai kurių partijų lyderių, ekspremjerė, nevengianti švaistytis kaltinimais dabartinės valdžios atžvilgiu, nerodo didelio noro bendradarbiauti.
Buvę „oranžinės" koalicijos sąjungininkai, prieš beveik pusantrų metų vieningai kovoję už demokratinius pokyčius, į artėjančius parlamento rinkimus eina atskirai. Tai aiškinama juridinėmis subtilybėmis - įstatymas draudžia partijoms jau po registracijos rinkimams jungtis į koalicijas. Tačiau proprezidentinei partijai „Mūsų Ukraina", J.Tymošenko blokui bei Socialistų partijai ir iki agitacijos kampanijos pradžios dėl to nepavyko susitarti.
Pasak analitikų, kiekviena iš šių partijų lošia savus politinius žaidimus, o derybos dėl bendradarbiavimo toliau tęsiamos iš inercijos ir daugiau naudojamos kaip arena kaltinti vieniems kitus. Tiek šioms partijoms, tiek kitoms rinkimuose dalyvaujančioms politinėms jėgoms nepavyko susitarti net dėl „garbingų rinkimų" memorandumo.
Premjere nori matyti J.Tymošenko
Kad buvusios „oranžinės" stovyklos bendraminčiams, norintiems užsitikrinti svarią daugumą parlamente, reikėtų suvienyti jėgas, rodo visuomenės apklausos. Tiesa, Ukrainoje būsimų rinkimų rezultatus bando numatyti ne viena sociologinių tyrimų kompanija, ir kiekviena pateikia vis kitokius rezultatus. Tačiau visose apklausose jau ne vieną mėnesį gana žymia persvara pirmauja V.Janukovičiaus vadovaujama Regionų partija. O norintiems atspėti tikslius rinkimų rezultatus analitikai siūlo išvesti visų apklausų duomenų vidurkį.
Pasak interneto laikraščio korrespondent.net, 3 proc. barjerą turėtų įveikti ir į parlamentą patekti, įvairiais duomenimis, penkios-aštuonios partijos iš 45, kurios dalyvauja rinkimuose. Už Regionų partiją žadėjo balsuoti 21-36 proc. respondentų, už „Mūsų Ukrainą" - 16-21 proc., už J.Tymošenko bloką – 14-21 proc.
Sociologinių ir politologinių tyrimų centro apklausa atskleidė, kad 27,7 gyventojų norėtų premjero poste vėl matyti J.Tymošenko, 22,3 proc. pageidautų V.Janukovičiaus ir tik 10,4 proc. – dabartinio ministro pirmininko Jurijaus Jechanurovo.
Anot vyriausybės vadovo ir bloko „Mūsų Ukraina" sąrašo lyderio, tokio populiarumo Regionų partija sulaukė dėl naujosios valdžios klaidų ir kadrų politikos. Priešiškai V.Juščenkos atžvilgiu, kaip ir per „oranžinę" revoliuciją, nusiteikę daugiausia rytiniai ir pietiniai šalies regionai.
Tam tikrą atspalvį rinkimų kampanijai suteikia ir Ukrainoje kilusios karštos diskusijos dėl rusų kalbos. Krymo parlamentas pareiškė kartu su rinkimais kovo 26 dieną rengsiantis konsultacinį referendumą dėl dvikalbystės įvedimo. Tokio Krymo parlamento sprendimo iniciatorius, šalies žiniasklaidos teigimu, buvo pats V.Janukovičius, turintis šiame krašte itin daug rėmėjų. Tiesa, net jei Krymas pritartų rusakalbystės statusui, pagal Ukrainos Konstituciją niekas nepasikeistų.
Beje, Charkovo miesto valdžia neseniai jau nusprendė rusų kalbą regione paskelbti valstybine. Nuo šiol ji kaip privaloma bus naudojama ir darželiuose bei mokyklose.
Prieš porą savaičių mobiliųjų telefonų trumposiomis žinutėmis atliktos apklausos rezultatai rodo, esą maždaug 80 proc. gyventojų nesikrato rusų kalbos.
Agitacijos kampanija nyki
Ukrainos parlamento rinkimų kampaniją analitikai vadina gana nuobodžia ir neįdomia, mat laimėtojai buvo žinomi dar gerokai iki jos pabaigos. Su didesniu azartu spėliojama tik kokios konkrečiai politinės jėgos sugebės susitarti dėl naujos valdančiosios koalicijos, kaip joms pavyks dirbti kartu ir bendradarbiauti su V.Juščenka.
Artėjančių Ukrainos rinkimų politinių spalvų gama visiškai sutampa su 2004-ųjų. Arenoje vis dar veikia „oranžiniai" („Mūsų Ukraina"), baltai mėlynieji (Regionų partija), „raudonieji" komunistai ir „rožiniai" socialistai. Skaisčiai žalią spalvą dar prieš keliolika metų „privatizavus" žaliesiems, į rinkimus įsitraukusiam Aukščiausiosios Rados pirmininko Vladimiro Litvino vadovaujamam „Liaudies blokui" liko tik purvinai žalia. J.Tymošenko bloko, kuris prezidento rinkimuose savarankiškai nedalyvavo, simboliu tapo ryškiai raudona širdis.
Rusijos internetinio laikračio strana.ru žurnalistė Anastasija Preobraženskaja ironizuoja, jog proprezidentinis blokas iki šiol nesuvokė, kad jam jau pavyko iškovoti valdžią. „Mūsų Ukrainos" rinkimų lozungu tapo šūkis „Neišduok Maidano!". Pagrindinė šios politinės jėgos konkurentė – Regionų partija, kuriai tenka daugiau nei penktadalis visos rinkimų agitacijos televizijoje, pasirinko mobilią, bet depresyvią reklamą. Kas kelias dienas partijos kandidatus pradeda reklamuoti vis nauji agitaciniai klipai, atskleidžiantys įvairias visuomenės problemas. Tuo tarpu J.Tymošenko televijos kanaluose apskritai nesireklamuoja – kad išvengtų didelių išlaidų ir neįsiveltų į „neprotingų idėjų konkursą".
Įspėja apie fasifikacijas
Rinkimų kampanijai jau įsibėgėjus Ukrainoje pasipylė įvairių politinių stovyklų, visų pirma – V.Janukovičiaus ir jo šalininkų kaltinimai, esą šalyje ruošiamas didžiulio masto rezultatų klastojimas. Be to, prabilta apie įvairias „juodąsias" technologijas – neparankių kandidatų pašalinimą iš kovos, manipuliacijas su rinkėjų sąrašais.
„Labai veiksminga technologija, kai daliai rinkėjų „nepatogiuose" regionuose neleidžiama dalyvauti rinkimuose, jie dingsta iš sąrašų, - strana.ru teigė Nacionalinės piliečių tarybos tarptautiniais klausimais pirmininkas, Rusijos visuomenės rūmų narys Sergejus Markovas. – Bus triukų su rinkėjų sąrašais Ukrainos pietuose ir rytuose, ten pamirš nurodyti namus, pavardes. Tikėtina, kad imsis triukų su pavardžių vertimu į ukrainiečių kalbą, kai Nikolajų užrašys kaip Mikolą. Svarbiausiu falsifikacijų principu taps siekis leisti balsuoti visiems vakaruose ir maksimaliai sumažinti Ukrainos rytų bei pietų įtaką."
Anot buvusio Ukrainos Centrinės rinkimų komisijos pirmininko Sergejaus Kivalovo, rinkėjų sąrašuose kai kuriose srityse, ypač pietinėse ir rytinėse, praleisti ištisi namai ar net kvartalai. Teigiama, esą abejonių kyla dėl maždaug 2 proc. rinkėjų, arba 740 tūkst. žmonių.
Žada laikytis „oranžinio kelio"
Šeštadienį vakare Kijeve su neoficialiu vizitu apsilankiusio Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus pokalbis su V.Juščenka užtruko maždaug tris kartus ilgiau nei numatyta. Susitikimo pabaigos laukę žurnalistai juokavo, jog Ukrainos vadovas už uždarų durų greičiausiai įkalbinėja kolegą vėl atvykti į Kijevą, jei po rinkimų netyčia prasidėtų nauja revoliucija.
Vėliau vykusioje spaudos konferencijoje V.Juščenka patikino, kad, nepriklausomai nuo rinkimų į Aukščiausiąją Radą rezultatų, Ukraina neišsuks iš "oranžinio kelio". Baiminamasi, kad daugiausiai balsų surinkus V.Janukovičiaus šalininkams, buvusi sovietinio bloko valstybė nukryps nuo „oranžinės" revoliucijos nubrėžtų užsienio politikos gairių - suartėjimo su NATO ir Europos Sąjunga.
V.Juščenkos prognozėmis, "revanšo trokštančios jėgos" rinkimuose gaus ne daugiau kaip 30-35 proc. visų rinkėjų balsų. Pasak jo, Ukrainai dabar reikia ne baimintis grėsmės, kad bus grįžta prie senosios politikos galimybės, o siekti įvairių politinių partijų vienybės.
„Šiandien pagrindinis iššūkis - kaip sukurti formulę, kuri padėtų konsoliduoti demokratines jėgas, pirmiausiai - „oranžinę" bendruomenę. Esu tikras, kad taip atsitiks, bet tai nebus lengva", - pažymėjo prezidentas.
Savo ruožtu V.Adamkus išreiškė viltį, kad parlamento rinkimai užtikrins politinį stabilumą Ukrainoje ir reformų tęstinumą bei priartins šalį prie euroatlantinių organizacijų.
Minėtas S.Markovas naujos revoliucijos galimybę pavadino minimalia: „Oranžinė" revoliucija įvyko todėl, kad jai buvo rengiamasi ilgus mėnesius ir net metus. Buvo sukurtos reikiamos struktūros, tai buvo puikiai technologiškai suorganizuota revoliucija. „Antioranžinei" revoliucijai nesirengiama – tai svarbiausias skirtumas. Reikšmingas ir tas faktas, kad visuomenės pasitikėjimas L.Kučma tuo metu buvo gerokai mažesnis nei V.Juščenka dabar. Gerokai daugiau žmonių nei dabar tuomet nesitikėjo garbingų rinkimų. Be to, tarptautinėje arenoje „antioranžinė" revoliucija neturi jokios paramos."
Anot S.Markovo, net jei dabartinis prezidentas pažeistų įstatymus ir kiltų spontaniškos protesto akcijos, jos neperaugtų į revoliuciją.