Jeigu yra vienas konkretus žmogus, kuriam būtų galima dėkoti už visas ligšiolines karines Ukrainos sėkmes – Kyjivo apgynimą ir kitų svarbiausių miestų atsilaikymą prieš agresorių spaudimą, tai jo pavardė Zalužnas: apvalaus veido 48 metų generolas, kilęs iš kariškių šeimos, o 2021 metų liepą prezidento Volodymyro Zelenskio pasiskirtas vyriausiuoju šalies ginkluotųjų pajėgų vadu. Didelio masto karui su Rusija V. Zalužnas ir kiti vadai intensyviai ruošėsi jau nuo 2014 metų.
Dabar niekas Europoje neturi tokios patirties vadovaujant ir kontroliuojant kariuomenę tikro karo metu kaip V. Zalužnas.
Skirtingai nei JAV pajėgoms pirmajame Persijos įlankos kare vadovavęs Normanas Schwarzkopfas arba už karą Irake atsakingas Davidas Petreusas, V. Zalužnas vengia vado-žvaigždės įvaizdžio. Tą vaidmenį jis perleidęs prezidentui V. Zelenskiui – buvusiam aktoriui ir komikui, besidžiaugiančiam dideliu visuomenės palaikymu ir populiarumu. Daugeliu aspektų V. Zalužnas įkūnija naująją Ukrainos kariuomenės pareigūnų kartą, išugdytą aštuonerių metų karo Donbase bei įgijusią patirties pratybose su NATO Europoje, – tai žinios ir įgūdžiai, visiems laikams nugludinę aštrius autoritarinius kampus, užsilikusius po dešimtmečių sovietinio karinio rengimo.
Bendradarbiavimas su NATO išugdė grupę profesionaliai mąstančių vadų, siekiančių vakarietiškų standartų ir padėjusių sukurti labiau decentralizuotą, įgalintą ir veiksmingesnę karybos strategiją nei rusiškoji, dabar besimurkdanti purve Ukrainoje.
„Apie Zalužną būtų galima kalbėti ne tik kaip apie išskirtinę asmenybę, išimtį iš taisyklės, bet ir kaip naujos Ukrainos kariuomenės kartos atstovą – tiek vyresnių, tiek viduriniosios grandies, tiek žemiausių pareigūnų“, – mano buvęs Ukrainos karinių oro pajėgų pareigūnas, šiuo metu dirbantis vienu iš Razumkovo centro (Kyjive veikiančios ekspertų grupės) tarptautinių santykių ir tarptautinio saugumo programų vadovų, Oleksijus Melnykas.
2021 metų rugsėjį, likus dviem mėnesiams iki JAV prezidento Joe Bideno administracijai pradedant garsiai kalbėti apie planuojamą Rusijos invaziją į Ukrainą ir dalintis žvalgybine informacija apie situaciją prie Ukrainos sienų, V. Zalužnas prakalbo, kaip ruošiamasi galimai atakai.
„Apie tai kalbėjau nuo tada, kai pradėjau eiti šias pareigas, nes tai didelio masto agresijos pavojus. Atitinkamai mūsų, kaip ginkluotųjų pajėgų, užduotis yra nelaukti, kol iš dangaus ims kristi mana. Turime tam ruoštis. Ir mes ruošiamės. Vykdomos įvairios pratybos, mokymuose dalyvauja ir mūsų partneriai Vakaruose, įskaitant NATO valstybes nares, taip pat NATO partnerius. Darome viską, kas įmanoma, kad priverstume priešą, trumpai tariant, nebenorėti imtis tokio scenarijaus įgyvendinimo“, – tuo metu per interviu „Radio Svoboda“ kalbėjo V. Zalužnas.
Sausį V. Zalužnas kalbėjo NATO kariniame komitete – aukščiausiame Aljanso uniformuotų pareigūnų organe – ir pareiškė, kad Ukrainos karinės pajėgos pasirengusios.
„Priminiau mūsų sąjungininkams, kad karas pas mus vyksta jau nuo 2014 metų, nuo tada darome savo darbą“, – po susitikimo „Ukriform“ naujienų agentūrai sakė vyriausiasis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas.
Didžiam viso pasaulio siaubui, vasario 24-ąją „didelio masto agresijos“ scenarijus visgi išsipildė – į Kyjivo pusę pajudėjo Rusijos tankai, visoje Ukrainos teritorijoje pradėjo kristi raketos. Tik parengiamieji darbai nuožmiems mūšiams šalyje vyko nuo pat tada, kai 2014 metais Rusija aneksavo Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį ir pavertė Donbasą nuolatinių mūšių zona.
Per ateinančias kelerius metus Jungtinės Valstijos, Kanada, Lenkija, Lietuva ir kitos NATO sąjungininkės Vakarų Ukrainoje įsteigė mokymų centrų, tarp jų – ir specialiųjų operacijų pajėgoms.
Mokymai ir praktinė patirtis kovojant su rusais ir jų remiamais separatistais Donbase sudarė palankias sąlygas nedidelių, išsibarsčiusių karinių vienetų vadams pradėti galvoti savo galva ir savarankiškai priiminėti sprendimus, taip į užmarštį gramzdinant sovietinį hierarchinės lyderystės modelį, paralyžiuojantį Rusijos dalinius ir į frontą stumiantį aukščiausio rango generolus, kur jie krenta kaip musės.
„Ukrainiečiams tikrai pavyks atsilaikyti“, – „Politico“ pareiškė vienas JAV gynybos pareigūnas, kuris, kaip ir kiti tiek dabartiniai, tiek buvę JAV kariuomenės pareigūnai, vertinantys karo eigą ir Ukrainos galimybes, panoro išlikti anonimais. Nuo 2014 metų ukrainiečiai „jau gali žymiai geriau prisitaikyti ir iniciatyviai reaguoti, nei kad tai buvo įmanoma anksčiau“, pridėjo pareigūnas ir patikslino, kad toks įgytas lankstumas kol kas gali būti drąsiai vadinamas esminiu ginklu prieš Rusiją, besigyrusią didesnėmis ir galingesnėmis pajėgomis.
Karinis žmogus
V. Zalužnas – karinis kūdikis, pasaulį išvydęs 1973 metų liepą, kai jo tėvas buvo dislokuotas šiaurinio Ukrainos Žytomyro regiono Voluinės Naugardo mieste.
Būsimasis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas studijavo Odesos karo akademijos sausumos pajėgų institute ir Valstybinėje Kyjivo gynybos akademijoje, kur baigė studijas 2007 metais. Karjeros laiptais kilo sklandžiai, vienas iš užimtų postų buvo mechanizuotos brigados vadas. Tada V. Zalužnas sugrįžo į akademiją gilinti žinių ir 2014 metais gavo dar vieną diplomą. Tai įvyko po kelių mėnesių nuo tada, kai Maidano revoliucija privertė į Rusiją pasitraukti tuometinį prezidentą Viktorą Janukovyčių, o Donbase ėmė intensyvėti karo veiksmai.
Pasiųstas į rytus vadovauti kovos daliniams aktyviuose kariniuose veiksmuose, V. Zalužnas paskirtas vadu brigados, 2014 metais dislokuotos Debalcevėje – ten vyko itin kruvinų mūšių, Ukrainos pajėgos patyrė didelių nuostolių. Juntamas spaudimas bet kokia kaina išvengti daugiau aukų Debalcevėje privertė tuometinį Ukrainos prezidentą Petro Porošenką pasirašyti Minsko taikos susitarimus, nors juose išdėstytos sąlygos ir nebuvo, švelniai tariant, pačios palankiausios.
2019 metais V. Zalužnas buvo paskirtas Černihive – gimtajame motinos mieste prie sienos su Baltarusija, kur praleido nemenką dalį vaikystės – dislokuotos Ukrainos kariuomenės Šiaurinės operatyvinės vadovybės vadu.
2020 metų vasarį per interviu „ArmyInform“ V. Zalužnas atskleidė, kad vaikystėje karštai svajojo tapti kariu, o apie kariuomenės vado titulą niekada net nesusimąstė.
„Buvau paaukštintas kaip kiekvienas to nusipelnęs karys – vykdžiau savo pareigas, tiesiog dirbau savo darbą. Pareigos vis keitėsi, judėjau toliau. Tik niekada gyvenime nemaniau, kad vieną dieną būsiu paskirtas generolu, kad pasieksiu tokią viršūnę“, – sakė jis.
V. Zalužno paskyrimas į tokias svarbias pareigas – svarbi pastangų restruktūrizuoti operatyvines pareigas skirstančią vadovybę ir perskirstyti štabui tenkančias planavimo atsakomybes dalis. Tai taip pat sutapo su platesne modernizacijos kampanija, kurios metu Ukrainos karinės pajėgos pritaikė naujas, kūrybiškesnes kovos praktikas, grįstas kovine patirtimi, įgyta akistatoje su tikru, o ne teoriniu, priešu.
„Norime atsiriboti nuo žemėlapių – nuo mūšio įsakymų, siekiančių dar 1943 metus“, – per interviu kalbėjo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas. Ironija slypi tame, kad dabar V. Zalužnas kovoja su priešu, kuris kovos lauke dažniau atrodo kaip iš 1943 metų, o ne iš 2022 metų.
Tankai ir šarvuočiai šaudo vieni į kitus atviruose laukuose ir mažuose kaimeliuose, tokiu reginiu primindami siaubingiausius Antrojo pasaulinio karo susirėmimus. Tik dronai logistikos sprendimams ar Ukrainos artilerijos baterijų ugnies pritaikymui nuotoliniu būdu taip pat leidžia kalbėti apie karą, kokį analitikai prognozavo jau daug metų, bet tik Ukrainos pusėje.
Buvęs JAV specialiųjų pajėgų pareigūnas, bėgant metams labai aiškiai matęs Ukrainos specialiųjų operacijų pajėgų pokyčius, sakė, kad jau 2020 metais Ukrainos komandosai „atrodė, elgėsi ir mąstė“ kaip kolegos iš Vakarų.
Kasdieninė kovinė patirtis Donbase diena iš dienos aštuonerius metus be pertraukų reiškia, kad tie kariai savo akimis iš labai arti matė ir suprato, kokia tais atvejais nedideliame koviniame vienete yra svarbi individuali iniciatyva.
Tie jauni kariai ir jų vadai „buvo tie, kurie savo kailiu nudegė kaupdami patirtį ir suprato, kad, ei, negalime visą laiką prieš priimdami net menkiausią sprendimą kreiptis į generolą“, pareiškė atsargoje esantis JAV armijos pulkininkas Liamas Collinsas, dirbęs vyriausiuoju keturių žvaigždučių generolo Johno Abizaido, kurį tuometinis Amerikos prezidentas Barackas Obama pasiuntė į Kyjivą 2016-2018 metais padėti Ukrainos karinei vadovybei, patarėju.
Mūšiuose sukaupta patirtis ir NATO mokymai Vakarų Ukrainoje išugdė naują nedidelių karinių vienetų lyderių ir karių, galinčių savarankiškai mąstyti ir veikti, kartą. Žinoma, tokie pokyčiai nebuvo staigūs, tačiau sunkiai per nuolatinius neramumus sukaupta patirtis „kultūrinus pokyčius bataliono lygmenyje ir žemiau“ kaip reikiant paspartino. L. Collinso teigimu: „Visa karta išmoko vadovauti, prisiimti atsakomybę. Manau, kad generolai labai gerai supranta, kad tokia taktika veikia“.
Šiuolaikinis generolas
V. Zalužnas sako, kad Ukrainos kariuomenėje daug jaunų, profesionalių karių ir būsimų lyderių: „Tai absoliučiai kitokie žmonės – visai ne tokie kaip mes, kai buvome leitenantai. Jie nauji daigai, per ateinančius penkerius metus negrįžtamai pakeisiantys armiją. Kone visi puikiai moka užsienio kalbą, puikiai naudojasi pačiais įvairiausiais prietaisais, yra išsilavinę ir apsiskaitę. Naujieji seržantai. Jie jau nebe atpirkimo ožiai, kaip kad Rusijos armijoje, tačiau tikri pagalbininkai, netrukus neabejotinai pakilsiantys karjeros laiptais. Pokyčiai jau prasidėjo, ir kelio atgal nėra. Net ir visuomenė mums paprasčiausiai neleistų sugrįžti į 2013 metų lygio armiją“.
Ukrainos karių šiais metais noriai taikoma puolimo ir atsitraukimo taktika turi stulbinantį efektą, Rusijos karinis aparatas nespėja laižytis žaizdų. Iš 120 batalionų taktinių grupių, kurias Rusija vasario 24 dieną pasiuntė į Ukrainą, net 40 – įskaitant tas, kurios bandė pulti Kyjivą ir Černihivą, – buvo priverstos atsitraukti į Baltarusiją atgauti jėgas.
Net 29 taktinės grupės šio metu neįgalios kariauti dėl didžiulių nuostolių, kuriuo patyrė nuo nedidelių grupelių ukrainiečių, ginkluotų Vakarų parūpintais prieštankiniais ginklais. Kai kurioms grupėms iš naujo atsistoti ant kojų gali prireikti ir keturių savaičių, „Politico“ sakė vienas Vakarų pareigūnas.
„Tūkstančiai „Javelin“, „Stinger“, „Panzerfaust“ ir kitų prieštankinių ginklų ir raketų, kurių suteikia NATO valstybės, užplūdo socialinę žiniasklaidą, kursto memus, įkvepia marškinėlių dizainą ir vaizdo kompiliacijas, tačiau kultūriniai pokyčiai Ukrainos kariuomenėje – svarbiausia priežastis, lėmusi tokius pokyčius mūšio lauke. NATO mokymų indėlis padarė savo, ir „sovietinio“ mąstymo piktžolės išrautos su šaknimis – tas sovietinis mentalitetas, garsėjantis korupcijos ir pasipūtimo palikimu, sugebėjęs išsilaikyti dar ketvirtį amžiaus po nepriklausomybės.
„Jų pėstininkai, artilerija, inovatyvūs įgūdžiai ir gebėjimas naudotis dronais, sinchronizuoti juos, daro didelį įspūdį. Jų specialiosios pajėgos ir oro desanto pajėgos tiesiog puikios. Kai pirmą kartą čia atvykau, maniau, kad jie labiau sovietinė armija net ir už Rusijos armiją. Laikui bėgant, pastebėjau didžiulį skirtumą“, – sako daug kartų į Ukrainą patarinėti kariuomenei vykęs anonimu panoręs išlikti JAV kariuomenės pareigūnas.
O. Melnykas sako, kad sėkmė karo lauke, įskaitant šiaurinius Kyjivo priemiesčius, – tiesioginis karinės militarizacijos rezultatas.
„Ukrainos realijoms buvo pritaikyta NATO taktika ir mokymas – štai kodėl galutinis rezultatas toks įspūdingas. Matėme, kaip rusai juda tomis didžiulėmis kolonomis... Atrodo, kaip Antrojo pasaulinio karo taktika. Ukrainiečiai turėjo pranašumą – jie gerai pažįsta teritoriją. Jie turi daug mobilių vienetų, kurie atakuoja“, – aiškina O. Melnykas.
Grotažymės, o ne žvaigždutės
V. Zalužno paskyrimas vyriausiuoju Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadu tėra bendros Ukrainos kariuomenės pertvarkos dalis. V. Zelenskis į šias atsakingas pareigas jį paskyrė 2021 metų liepą. Sprendimas priimtas po drastiškos pertvarkos šalies gynybos ministerijoje ir sutapo su karinių pajėgų uniformuotos vadovybės restruktūrizacija, kurios metu atskirti operacijų ir politikos planavimo sektoriai – panašiai kaip Jungtinių Valstijų kariuomenėje, kur aiškiai apibrėžtos pareigos ir atsakomybės.
„Prezidentas nori Gynybos ministerijos ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų sinergijos. Deja, bet tokios sinergijos mes nematome. Matome tik konfliktus“, – tada sakė V. Zelenskio atstovas spaudai S. Nikiforovas.
Vėliau rugsėjį per interviu „Radio Svoboda“ V. Zalužnas labai konkrečiai apibūdino savo vaidmenį: „Dabar, tapęs Ukrainos vyriausiuoju Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadu, esu atsakingas už šalies ginkluotųjų pajėgų pasirengimą kariauti, mokymus ir jų panaudojimą“
Nuo tada, kai vasario pabaigoje prasidėjo didelio masto Rusijos karinė ataka, V. Zalužnas praktiškai nedalija interviu ir retai rodosi viešumoje, tačiau kartais savo feisbuko paskyroje pasidalija viešais pareiškimais. Kartais tai tiesiog naujausia informacija apie karinę padėtį, Rusijos naikintuvų ar rusų tankų kolonos sunaikinimą. O kartais – trumpos žinutės, kuriose dėkojama, pavyzdžiui, karo medikams arba bandoma įkvėpti šalies karius ir visuomenę.
Kovo 22-oji: Ukrainos ginkluotosios pajėgos – Europos skydas;
Kovo 27-oji: Laisvė kainuoja brangiai. Nepamirškite!
Balandžio 2-oji: Ukrainiečiai seniai pamiršę, ką reiškia bijoti. Mūsų tikslas – pergalė.
Kiti jo įrašai ilgi, pavyzdžiui, buvo išrašytas jo telefoninis pokalbis su JAV jungtinės vadavietės pirmininku, generolu Marku Milley‘iu, su kuriuo palaiko reguliarų kontaktą.
Bėgant metams, V. Zalužnas niekada neslėpė noro kariuomenei iškovoti geresnį finansavimą ir kitokią viešą paramą. Per karą pagrindinis jo prašymas politiniams lyderiams buvo laikytis atokiau ir leisti kariams dirbti savo darbą – ir svarbiausia nekurstyti visuomenės abejonių karo eiga.
„Noriu kreiptis į politikus, kurie kalba apie kažkokią „išdavystę“ ir pateikia mėgėjiškų operatyvinės aplinkos „vertinimų“. Savo neatsakingais pareiškimais, pavyzdžiui, kad priešas be problemų užėmė ar aną arba kad kas nors ruošiasi pasiduoti, jūs įžeidinėjate mūsų karius“, – kritikos kai kuriems Ukrainos politikos veikėjams pažėrė kariuomenės vadas.
Jo teigimu, Ukrainos kariai sustabdė antrą galingiausią pasaulio kariuomenę: „Mes sustabdėme priešą visomis kryptimis. Jie patyrė tokių nuostolių, kokių net sapne nesapnavo. Visi ukrainiečiai tai žino. Pasaulis tai žino.“
Nors Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas ir stengiasi bet kokia kaina išvengti žvaigždės statuso, sėkmė stumiant atgal priešą iš Rusijos neabejotinai tokį scenarijų paverčia neįmanomu – jis užprogramuotas tapti Ukrainos kariuomenės legenda.
