Daugiaaukščiams, kurių nuotraukas publikuoja ukrainiečių kariai, persimato gelžbetonio sijų šonkauliai. Gatvėse guli nepalaidoti mariupoliečių kūnai, stovi sprogimų apgadinti automobiliai. Aliona nematė žmonių kūnų, tačiau, būdama tik 15 metų, jau moka tirpinti sniegą, kad turėtų geriamojo vandens, žino, kur saugiau miegoti, – rūsyje ar koridoriuje.

Gyvenimą blokadoje esančiame mieste, kuris apšaudomas iš oro, sausumos ir vandens, mergaitė filmavo. Po šio videodienoraščio, išpublikuoto jau po išvykimo iš Mariupolio, Alioną lygia su Anne Frank (žydų mergaitė, Holokausto auka, žinoma dėl išpopuliarinto savo dienoraščio).

Toliau pateikiamas Alionos pasakojimas.

„Antrasis karas“

Gimiau Donecke. Mes gyvenome Dobropoljėje, o 2010 m. persikėlėme į miestą Krasnyj Luč Luhansko srityje. 2014 m. irgi bėgome nuo karo – į Pokrovską Donecko srityje. O 2017 m. apsigyvenome Mariupolyje – tėtį pastorių perkėlė ten tarnauti vietos bendruomenėje.

Mariupolis buvo labai gražus. Kai tik atvykome 2017 m., atrodė, niekuo neypatingas miestas, o paskui ėmė keistis – pradėjo atstatinėti, atnaujino prieplauką, atsirado Laisvės aikštė, kur yra 25 balandžiai, simbolizuojantys Ukrainos sritis. Ant kiekvieno pagrindo – QR kodas, suteikiantis informacijos apie regioną. Parkai buvo atnaujinti, geri keliai, dar viena prieplauka. Rodos, buvo planų pastatyti funikulierių kairiajame krante.

Mokyklos buvo gražios, šiuolaikinės.

Man labai patiko prieplauka ir Laisvės aikštė.

Mama labai nori į Ukrainą.

Manau, Mariupolį atstatys. Labai noriu pamatyti atstatytą miestą.

Foto: Asm. albumo nuotr.

Vasario 24-ąją pabudau – draugė parašė, kad neis į mokyklą. Galvoju: „Kaip eisiu be draugės?“ Nusprendžiau 10 minučių pagulėti, palaukti. O paskui mama liepė neiti į mokyklą, galiausiai pamokas atšaukė, aš ėmiau registruotis į įvairius šaltinius su naujienomis. Taip praėjo rytas.
Nepamenu, kad vasarį mūsų rajone būtų labai stiprių apšaudymų.

O kovo 2 d. išjungė vandenį, dujas, šildymą, [mobilųjį] ryšį, elektrą. Žodžiu, viską išjungė. Gaminomės valgį ant laužų, nes nebuvo dujų.

Kai išjungė dujas, iš pradžių valgėme turimų valgių, o kai jie baigėsi, tėtis ėjo į bažnyčią, – ji kūrenama malkomis, – ir parnešdavo malkų. Gaminome ant laužo lauke. Valgyti gamindavo mama.

Vieną kartą ėjau į ligoninę, prie kurios gyvenome, vandens, ten kasdien jo atveždavo komunalinės tarnybos. Iš pradžių geriamojo vandens atvežė ligoninei, o paskui – kaimynystėje gyvenantiems žmonėms.

Mama 17 metų augina našlaites. Visas išmetėme – apie 600-us. Tai nutiko kovo 7-ąją. Jos sunyko nuo šalčio. Tėtis išnešė jas į šiukšlių konteinerį. O šiukšlių neišveždavo, todėl prie šiukšlių konteinerio susikaupė dar viena šiukšlių krūva. Mūsų našlaičių kaugė buvo tokio dydžio kaip šiukšlių krūva prie konteinerio. Mama negalėjo žiūrėti pro langą. Bet kitą dieną ėmė snigti, jas užsnigo.

Į rūsį leidomės vieną kartą – po oro antskrydžių, kad tėčiui žaizdas aptvarstytume. Tik vienai valandai. Ir iš karto išlipome į viršų. [Rūsys] buvo bažnyčioje, bet jis nepritaikytas karui, jei užverstų duris, antro išėjimo nėra. Būtų masinė kapavietė. Mes nutarėme – jei Dievas mūsų neišgelbės, niekas neišgelbės. Todėl nusprendėme nesileisti į rūsį. Kai dar veikė [mobilusis] ryšys, išgirdau, kaip mama su kažkuo kalba, kad rūsį gali užversti, kad daugybė tokių atvejų – užverčia įėjimus, ir ten lieka masinė kapavietė, niekas neišvaduoja tų žmonių. Mariupolyje – daugybė tokių atvejų.

Mariupolis
Foto: Scanpix

Mes gyvenome devynių aukštų name.

Mūsų namas buvo vietos ligoninės, kurią bandė užgrobti, „skydas“. Kovo 5 d. minos atskrisdavo iki pat langų, viena nukrito prie laiptinės. Po lietaus žemė buvo suplūkta, nukritus minai, žemė pažiro į šalis, jos gabalas išdaužė langą. O prieš tai išdužo stiklai balkone – jis buvo senas, seni stiklai pirmi išdūžta. Bet mes nelikome visai be langų stiklų, kituose dviejuose kambariuose buvo dvigubi langai, išdužo po vieną stiklą. Virtuvėje liko sveiki [langų stiklai]. Kai bute pasidarė labai šalta, persikėlėme į kitą butą, prie bažnyčios, už penkių minučių pėsčiomis, saugesnėje vietoje. Ten buvo galima kūrenti malkomis katilą. Bet ten tik dvi dienas pabuvome.

Oro antskrydis

Tėtis visą laiką bandė pagauti mobiliojo ryšio signalą, norėjo pasakyti giminaičiams, kad mes gyvi. Prieina prie (mobiliojo ryšio operatoriau) „Kyjivstar“ biuro. Kai pareidavo, puldavome klausinėti, nes neturėjome jokios informacijos. Įdomu, kas vyksta šalyje. „Papasakok viską, viską, ką žinai!“
Per dvi savaites jam du kartus pavyko prisiskambinti giminaičiams.

Kovo 12 d. buvo eilinis oro antskrydis, po jo mes ir buvome nusileidę į rūsį. Tą naktį miegojome lovose, nes ramu buvo, šilta, o koridoriuje šalta, nes šiluma jo nepasiekdavo.

Ryte tėtis atsikėlė kurti pečiaus, o mes su mama užsiklojome šiltu apklotu. Ir po minutės nugriaudėjo sprogimas. Mus su mama tas apklotas ir išgelbėjo, o tėtį – tai, kad atsikėlė, nes ant jo lovos nukrito geležinis balkis iš lango rėmo. Stiklas truputį sužeidė jam koją ir veidą. Tai įvyko 4.15 val., tada dar ir katinas pradingo, aš verkiau, kad jo negalėjo rasti. Mes nubėgome į rūsį, sutvarstėme tėčiui žaidas, o šeštą ryto išėjome žiūrėti, kas atsitiko. Supratome, kad nebeturime, kur gyventi.

Katinas tą naktį norėjo išeiti iš namų, elgėsi taip, kaip jam nebūdinga. Paskui atsirado gyvas ir sveikas.

Dabar jis – pas giminaičius Ukrainos vakaruose. Jo vardas Persikas. Jis buvo mamos našlaičių agentūros „direktorius“, mama dažnai jį fotografuodavo. Yra daug jo nuotraukų, kuriose jis apvilktas siuvinėtais marškiniais (tautiniai ukrainietiški marškiniai).

Foto: Asm. albumo nuotr.

Jis labai bijo važiuoti, ausys pasidaro karštos, iškiša liežuvį kaip šuo, bijo. Bet kelionę iš Mariupolio atlaikė.

Kovo 12 d. mes ir išėjome pagyventi pas pažįstamus. Iš pradžių šeštą ryto nuėjome pasakyti, kad nebėra bažnyčios. Pakeliui sutikome ukrainietį kareivį, paklausėme, ar čia galima vaikščioti, jis atsakė, kad bulvarą galima pereiti, o paskui – greitai į rūsį. Bet mes ėjome toliau, pas draugus, papasakojome naujienas. Tuo metu tame bulvare prasidėjo stiprūs koviniai veiksmai, mes sėdėjome, apie penkias valandas laukėme. Tėčiui pasidarė labai negera, paguldėme jį miegoti, o pačios nuėjome daiktų.

Į priekį ėjome, skersai kelio stovėjo autobusai, o einant atgal jie buvo sudegę. Duobė nuo bombų – trijų metrų gylio. Einame, visą laiką kas nors sprogsta, name kilo gaisras. Mes tris kartus grįžome, nutarėme pasimelsti ir eiti toliau. Einame, o prieš mus, maždaug už 30 m – rusų tankas. Bet pravažiavo. Kai parėjome į [draugų] butą, tėtis pabudo, o draugo mama sako: „Galvojome, negrįšite.“ Nes matė pro langą, kokios kovos buvo.

Kitą dieną tėtis nuėjo į pirmą mūsų butą, laiptinėje jau buvo rusų kareiviai. Jo visą dieną neišleido. Jis, pasakęs kažkokį pretekstą, – rodos, pasakė, kad eina vandens, – iššoko ir grįžo į mūsų naujus namus.

Rusų kareiviai daugiausia šaudė į žmonių grupes. Mūsų pažįstama nuėjo vandens, ją nušovė prie šulinio.

Mes mokykloje dar nėjome genocido temos. Tačiau žinau, kad tai – masinis žmonių žudymas. Manau, Mariupolyje vyksta genocidas.

Dienoraštis

Kai viską išjungė, nutariau nufilmuoti, kaip mes gyvename: kaip gaminamės valgyti, kaip tirpiname sniegą, kad turėtume vandens, oro antskrydžių padarinius, o paskui sumontuoti ir parodyti giminaičiams. Mes daug jų turime – senelė su seneliu Donecke, dėdė ir mano vyresnis brolis – Kanadoje.

Filmuodavau, kai kas nors vykdavo. Turėjome šešis nešiojamuosius įkroviklius, o ir savo telefono per daug nenaudojau. Filmuodavau viską, kiekvienas videoreportažas – 5 min. trukmės: ką pasigaminome, ko yra šaldytuve, kas mano kosmetinėje, ką įsidėjau į kuprinę. O paskui viską sumontavau, kad parodyčiau svarbiausius dalykus. Mama irgi filmavo bombardavimų padarinius: gaisrus, griuvėsius, viską, kas sudegę. Tėtis irgi kažką filmavo. Neketinau publikuoti videomedžiagos. Bet paskui išpublikavau „Telegram“ kanale, o vėliau brolis paprašė išpublikuoti instagrame. Man parašė labai daug palaikymo komentarų.


Pirmi dėl interviu parašė rusų [nepriklausoma žiniasklaidos svetainė] „Mediazona“. Jie opoziciniai. Daviau jiems interviu. Su manim kalbėjo ir žurnalistai iš ukrainiečių žiniasklaidos priemonių, ir iš užsienio [žiniasklaidos priemonių], nori sukurti dokumentinį filmą.

Neprisimenu, kas pradėjo mane lyginti su Anne Frank. Bet kai apie ją išgirdau, pasidarė įdomu. Mes šiek tiek panašios, tik ji ne filmavo, o rašė į sąsiuvinį.

Mariupolis

Ukulėlė

Kuprinė sukrauta.

Norėjau pasiimti ukulėlę, batelius ir rankinę. Bet batelių nėra kur nešioti, o rankinę – nebent prie suknelės.

Tėvai pasakė, kad pati nuspręsčiau, ką imti ar ko neimti. Bet kai ėjome daiktų, paaiškėjo, kad tik vieną kartą galėsime nueiti, todėl ką paėmėme, tą ir paėmėme.

Nepasakyčiau, kad dažnai groju ukulėle. Bet kai sugroju porą akordų, pagerėja nuotaika. Man patinka jos garsas ir patinka į ją žiūrėti, ji labai graži.

Beje, čia man ukulėlę padovanojo žurnalistai.

Mokiausi devintoje klasėje, ketinome persikelti į Kijevą, kad dvejus paskutinius metus mokyčiausi jau Kijevo mokykloje.

Norėčiau kurti videoturinį – montuoti, režisuoti.

Pavyko susisiekti tik su tais klasės draugais, kurie išvažiavo. Jei pasirodė internete, vadinasi, išvyko, jei ne – liko Mariupolyje. Apie klasės auklėtoją nieko nežinau.

Baisu, kai galvoju, kad jie nerašo, galbūt jų nebėra gyvų. Mūsų giminaičiai iš Rusijos – irgi krikščionys, bet mums nerašo, neskambina. Kodėl? Turbūt žiūri televizorių.

Foto: Asm. albumo nuotr.

Išvykimas

Kovo 16 d. susėdome į mašiną ir nusprendėme važiuoti, nors nežinojome, ar tai įmanoma, ar ne. Patikros postuose rusų kareiviai apžiūrėdavo bagažines. Išvažiuojant iš miesto, man davė šokoladą. O paskui kažkuriuose kituose patikros postuose prašė valgyti.

Iki Dnipro važiavome 9 valandas. Zaporožėje mus užregistravo kaip išvykusius, iš ten nuvažiavome iki Dnipro, ten gyvena mano senelis.

Atvažiavome, o ten puiku – vanduo, galima pirmą kartą po dviejų savaičių išsimaudyti. Tiesa, sirena visą laiką kaukė, bet po Mariupolio mes nekreipėme į ją dėmesio. Namuose šilta; o Mariupolyje, kai viską išjungė, iš pradžių [namuose] buvo penki laipsniai šilumos, paskui – nulis. Lyg ir nieko tokio, atėjus iš lauko į šiltą butą – [ten] šilta, [namuose] toks šaltis buvo ištisas paras. Dvi savaites apskritai nenusivilkau drabužių.

Labai džiaugiausi, kad pagaliau išvažiavome.

Supratau, kad esu rami stresinėse situacijose.

Taip pat supratau, kaip gerai, kai gali nueiti į tualetą, paspausti mygtuką ir nuleisti vandenį, nereikia nupilti vandeniu iš kibiro.

Ir dar buvo galima gerti vandenį!

Stengiausi taupyti vandenį, mažiau gerti.

O čia gali imti ir atsigerti.

Nepamenu, kiek išbuvome Dnipropetrovsko srityje, paskui išvažiavome į Liuksemburgą, turime čia pažįstamų. Reikia susitvarkyti dokumentus, kad galėtume čia gyventi.

Čia visą laiką skaido lėktuvai. Man tas kelia įtampą! Per karą Mariupolyje irgi nuolat skraidė lėktuvai.

Nesu skridusi lėktuvu, bet, manau, galėsiu skristi. Reikia šiek tiek laiko.

Čia lankysiu mokyklą. Šiek tiek jaudinuosi, kita vertus, čia bus penkta mano mokykla, o man patinka permainos.