– Pradėkime nuo vieno svarbiausių pastarojo meto įvykių – tai Rusijos Juodosios jūros flagmano „Moskva“ likimas. Rusijos valdžia oficialiai jo praradimo kariniu nuostoliu nepripažįsta, neinformuoja žuvusiųjų artimųjų, neskelbia gedulo. Kaip galėtumėte paaiškinti tokį elgesį?
– Pirmiausia reikia suprasti, kad kreiserio „Moskva“ paskandinimas – ne tik karinė Ukrainos pajėgų pergalė, bet ir Rusijos armijoje klestinčio plėšikavimo įrodymas. Nes didžiuliai pinigai, per pastaruosius vienuolika metų išleisti armijos ir flotilės perginklavimui, tie trilijonai, iš esmės buvo išgrobstyti, todėl kreiseryje „Moskva“ nebuvo nei šiuolaikinės priešraketinės sistemos, nei modernios ugnies malšinimo sistemos.
Žinoma, tai precedento neturinti situacija – karinio jūrų laivyno galią menkina savi vagys ir grobstytojai.
Galimai ukrainiečiai tikrai galėtų jiems įteikti kokį medalį už pagalbą ir palaikymą Ukrainos kovoje už nepriklausomybę. Gal ir pats už tai pasisakyčiau, nes manau, kad kuo daugiau išvogta, tuo mažiau žmonių tie banditai galės išžudyti.
Kita vertus, žinoma, apie tai reikia kalbėti, o jie – turiu omenyje būtent tuos banditus – apie tai kalbėti bijo. Bijo giminaičiams prisipažinti, kad jų artimieji žuvo, žuvo dalyvaudami agresyviame kare. Čia pirmas dalykas, o antras – dėl jų pačių vadovybės vykdomo grobstymo.
Bandymai organizuoti tuos suvaidintus susitikimus su ekipažu, užuot sąžiningai prisipažinus, kiek žmonių išgyveno, ir kiek žuvo – dabar internete jau pradeda atsirasti nuskendus kreiseriui žuvusių jūrininkų pavardžių – visa tai liudija neatleistiną nežmogišką santykį ne tik su ukrainiečiais, bet ir su savais kariais ir jūreiviais.
– Ar tai gali kaip nors pakeisti Rusijos visuomenės nusiteikimą? Prognozuota, kad, kai į Rusiją pradės grįžti cinko karstai, tada rusai atsikvošės ir ims tam karui priešintis. Akivaizdu, kad visgi taip nenutiko. Ir dabar ta kreiserio nesėkmė. Ar gali būti, kad tai turės kažkokios įtakos?
