– Vladislavai, kaip atsidūrėte okupuotoje Bučoje?
– Prieš tai gyvenau ir dirbau somelje Kyjive, bet prasidėjus karui sugrįžau į Bučos Steklozavodo rajoną, kur gyvena mama ir močiutė. Kovo 2 d. į mūsų miestą įžengė okupantų pajėgos, aš su keletu pažįstamų buvau netoli teritorinės gynybos štabo. Visiems, kurie neturėjo ginklo, buvo liepta slėptis netoli bazės esančioje slėptuvėje. Ji buvo apsaugota dvejomis durimis. Pirmąsias okupantai išlaužė, antrąsias atidarėme patys, nes supratome – vis tiek pateks į vidų, ir tada gali visus tiesiog nužudyti.
– Kas vyko paskui?
– Jie įsigavo į bunkerį. Pirmosiomis dienomis elgėsi gerai, padėjo ruošti maistą. Bet jų smegenys išplautos propagandos, koks normalus žmogus brautųsi į svetimą žemę. Tuo metu mieste vyko intensyvūs mūšiai, į lauką mūsų neišleido. Paskui tuos kareivius pakeitė kiti. Kovo 7 d. jie iš pradžių išvedė moteris ir vaikus, paskui vyrus.
Visus parklupdė ant kelių ir pradėjo „šmonuoti“. Turėjau pinigų, laikrodį. Viską atėmė, kaip ir iš kitų, tai yra tiesiog apiplėšė. Kai kurių gyventojų pavardės jiems buvo žinomos, tikrino dokumentus, ir jeigu paaiškėdavo, kad žmogus dalyvavo antiteroristinėje operacijoje (taip Ukrainoje vadinamas kovinių veiksmų Donecko ir Luhansko srityse laikotarpis nuo 2014 iki 2018 m.) arba priklausė teritorinės gynybos pajėgoms – sušaudydavo vietoje. Apžiūrinėjo ir tatuiruotes, ieškojo „nacikų“. Sušaudė netgi tuos, kurie buvo išsitatuiravę oficialų Ukrainos herbą.
Šaudė arba į pakaušį, arba į širdį. Tarp jų buvo rusų ir, greičiausiai, buriatų, atpažinau iš išvaizdos.
– Kiek iš viso žmonių nužudė jums matant?
– Regis, sušaudė aštuonis. Vakar pamačiau jų kūnus vienoje iš Bučoje padarytų nuotraukų – už mūrinio pastato, daiktų krūvoje.
– Ar ko nors klausinėjo?
– Viską atsimenu kaip per miglą, buvo baisu. Buvau įsitikinęs, kad namo nebegrįšiu. Mano pažįstamam, kuris neturėjo jokių vertingų daiktų, peršovė šoną ir pasakė: „Kad per daug neskubėtum namo.“ Manęs klausinėjo, kur gyvena antiteroristinės operacijos veteranai ar nacionalistai, bet aš nieko nežinojau ir negalėjau atsakyti į šiuos klausimus. Galiausiai mane smarkiai sumušė ir šautuvo buože trenkė per galvą.
Kuo „kadyrovcai“ skyrėsi nuo likusių Rusijos Federacijos kareivių
– Kaip elgėsi miestą užėmę kariai?
– Praėjus keletui savaičių nuo okupacijos pradžios, į miestą atvažiavo „kadyrovcų“. Be išorinių požymių, nuo rusų jie skyrėsi uniformos spalva: ji buvo arba juoda, arba tamsiai žalia.
Paskutinę savaitę jie kasdien nuo pat ryto vaikštinėdavo po gyvenamuosius rajonus ir šaudydavo į visus, ką pamatydavo. Kiekvieną dieną tekdavo laidoti kokį nors žmogų.
Kovo mėnesio pabaigoje jie nužudė mūsų kaimyną pensininką pavarde Strelecas. Jis tiesiog sėdėjo ant suoliuko, gyvenime niekam nieko blogo nedarė ir, žinoma, nebuvo „nacikas“.
Visi „kadyrovcai“ elgėsi žiauriai ir barbariškai, tačiau rusų pasitaikė įvairių. Tarp jų buvo daug jaunų. Kai kurie pabelsdavo į duris ir normaliai paklausdavo, ar gali pernakvoti, kiti tiesiog sumušdavo šeimininkus ir išmesdavo į gatvę.
Mane antrą kartą sumušė kovo mėnesio viduryje. Buvau pas draugą ir rūkiau, atėjo automatu ginkluotas kokių 25-erių metų amžiaus rusų kareivis, regis, girtas, nukreipė į mus ginklą ir pradėjo aiškinti, kad negalima eiti į lauką, o paskui visus nuvarė miegoti.
Po kurio laiko sugrįžo, aš gulėjau arčiausiai išėjimo esančiame kambaryje, ir jis suriko: „Tu ką, Ukrainą gini?“ ir pradėjo mane mušti. Sulaužė nosį, visi mano drabužiai buvo kruvini. Mušė smarkiai, keletui sekundžių netgi buvau praradęs sąmonę.
– Ar miesto okupacijos laikotarpiu buvo nužudyta daug jūsų pažįstamų?
– Nebeskirstau žmonių į pažįstamus ar nepažįstamus – gaila visų. Vienas pažįstamas, Sergejus Semionovas, jam buvo apie 40-imt, nusprendė su draugu per stiklo fabriką pėsčiomis pasiekti Irpinę. Jų kūnus radome po keleto dienų.
Sergejus mirė nuo kulkos į pakaušį, o jo bičiulį kankino – supjaustė skruostą ir paskui nušovė į širdį. Juos palaidojome tiesiog fabriko teritorijoje.
Kovo 2 d. įvykusių mūšių už miestą metu žuvo penki taikūs gyventojai: trys vyrai, moteris ir pensininkas. Jų kūnai keletą savaičių pragulėjo autobuse, mums neleido jų išvežti.
– Mariupolyje daugybė žmonių laidojami ir netoli namų, ir netoli žaidimų aikštelių. Kaip buvo pas jus?
– Į kapines eiti neleido, todėl žuvusiuosius laidojome kur pakliuvo. Autobuse buvusius penkis lavonus sudėjome į traktoriaus kaušą. Kol nebuvo kareivių, vairuotojas pavažiavo truputį toliau, iškasė duobę ir juos visus užkasė.
Dar du vyrus „kadyrovcai“ sušaudė, kai jie užvedinėjo automobilį, norėjo nuvažiuoti atsivežti vandens. Juos pavyko palaidoti tik po keleto dienų – už garažų, tiesiog suvyniotus į apklotus.
Mano name pagyvenęs vyras mirė nuo širdies smūgio. Į jo butą patekome tik po trijų keturių parų. Jo sustingusį lavoną radome fotelyje. Jį irgi palaidojome susukę į apklotą netoli laiptinės.
Tokių atvejų buvo labai daug, bet negalėjome toli nueiti nuo namo, o perpasakoti gandų nenoriu. Tikriausiai patys matėte mieste padarytų nuotraukų.
– Kaip maitinotės okupacijos laikotarpiu? Ar užteko maisto?
– Buvo labai sunku, nes neturėjome nei elektros, nei vandens, nei šildymo. Pasisekė, kad mūsų rajone yra nuosavų namų su šuliniais, tai nors iš ten vandens pasisemdavome. Maistą ruošdavome ant laužų: pridėdavome plytų, ant jų – metalinį tinklelį. Žmonės iš namų atsinešdavo maisto produktų ir kažką gamindavo. Maistu dalijosi su visais, nes daugelis apskritai nieko neturėjo, o mūsų rajone daug pagyvenusiųjų.
– Kur esate dabar? Kaip jaučiatės?
– Sugrįžus Ukrainos kareiviams, man su šeima pavyko išvykti iš Bučos per Irpinę. Susprogdintu tiltu pasiekėme Kyjivą, kur mus priglaudė pažįstami. Žinoma, per tą mėnesį sulaukėjome. Net dušas mums tapo prabanga. Nepamiršiu, kaip žmonės verkė išvydę duoną, nes ilgai badavo.
