R. Cymbaliukas trylika metų dirbo Maskvoje. Jis gerai žinomas dėl aštrių klausimų Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui per jo kasmetines spaudos konferencijas. Dėl persekiojimo grėsmės žurnalistas galiausiai buvo priverstas Rusiją palikti.
– Praeitą savaitgalį Kyjivo metas Vitalijus Klyčko pareiškė, kad Kyjivas po truputį pradeda grįžti į normalų gyvenimą. Konkrečiai vėl važinės viešasis transportas, tiesa, bus ribojimų, darbus atnaujins dalis verslų, grįš ugdymo procesai, nors ir nuotoliniu būdu. Ar galima sakyti, kad gyvenimas Kyjive normalizuojasi?
– Nežinau, ar šiuo atveju tinkamas žodis „normalizuojasi“. Sakyčiau, kad Ukrainos sostinė tiesiog gyvena. Ir tie, kurie neužimti saugumo ir gynybos klausimais, turi dirbti, vaikai turi mokytis. Žinoma, kol kas galime kalbėti tik apie nuotolinį ugdymą, nežinia, kur tie vaikai dabar yra.
Žinoma, tas Klyčko pasakymas, džiugus ir įkvepiantis – čia iš vienos pusės, tačiau iš kitos – situacija labai sudėtinga.
Okupantai iš Rusijos vis dar yra Kyjivo srityje, naktį buvo sunkių mūšių prie Irpinės. Tiesa, reikia paminėti, kad tokia štai situacija susiklostė būtent prie Kyjivo ir pirmiausia dėl pozicijos žmogaus, kuris save vadina Baltarusijos prezidentu – Aliaksandro Lukašenkos.
Taigi, miestas gyvena, šalis gyvena. Prie sirenų įpranti, bet egzistuoja daugybė niuansų, saugių vietų čia ne tiek ir daug. Jie šaudo visur.
– Praeitą savaitgalį vadinamosios „Luhansko liaudies respublikos“ vadovas Leonidas Pasečnikas pareiškė, kad galbūt jau greitai įvyks referendumas dėl nepripažintos „Luhansko liaudies respublikos“ prisijungimo prie Rusijos. O Rusijos žiniasklaida, esą, rašė, kad jis gali įvykti jau ateinantį sekmadienį. Tik vėliau Pasečnikas savo žodžius paneigė. Du klausimai, susiję su šiais faktais. Ar tai reiškia, kad Kremlius pradeda atsisakyti planų užimti Kyjivą (apie ką anksčiau jau rašė užsienio žiniasklaida Vakaruose) ir pradeda koncentruotis į vadinamąsias „Luhansko liaudies respubliką“ ir „Donecko liaudies respubliką“?
– Pradėkime nuo Kyjivo. Niekas neketina nieko atsisakyti. Reikalas tas, kad jie to ir negali padaryti. Rusų karių čia laukia mirtis. Juos žudys, žudė ir toliau žudys rusų okupantus. Ir mums visai nesvarbu, ar jam aštuoniolika, ar jis šauktinis, ar buriatas... Atėjai į šventą Ukrainos žemę su ginklu rankose – pasmerktas. Tikiuosi, kad šią mano žinutę kas nors išgirs. Matome, apie Ukrainą aš kalbu rusiškai, ir viskas pas mus čia gerai.
Dabar dėl tų asmenų, kuriuos čia minite. Su visa pagarba noriu pasakyti, kad naujienų kūrėjų jūs ieškote visai ne ten. Nuo tų žmonių absoliučiai niekas nepriklauso. Jie tik visokius niekus vis paisto, apie miestus, kuriuos, esą, sunaikino, dabar tie užrašai „Nebijok, gali kalbėti rusiškai...“. Juk tai absurdas.
Todėl, kad niekas niekam nedraudžia kalbėti rusiškai. Kalbant apie tą prisijungimą/neprisijungimą. De facto – ne de jure – ta teritorija nuo 2014 metų yra Rusijos Federacijos dalis.
Žodis „referendumas“ čia visai netinka. Jūs dabar rodote realybę, ekrane matau tanką, štai kaip tie referendumai vyksta, todėl su žmonių pasirinkimais jie neturi nieko bendro. Juo labiau, kad mes jau įpratome mėgautis rusiškosios mirties, kurie jie patys kažkodėl vadina rusiškuoju pasauliu, grožybėmis.
Rusijos pavergtos teritorijos – tai pilkoji zona be teisių, be perspektyvų. Dėl šios priežasties norinčių gyventi tokioje Rusijoje – o kitos Rusijos ir nėra – ne tiek ir daug. Štai kodėl aš nevartočiau žodžio „referendumas“ ir iš viso nuo tokių pareiškimų susilaikyčiau.
Praktika tokia: kaip V. Putinas pasakys, taip ir bus. Jeigu tik pavyks išsaugoti teritorijų kontrolę. Jeigu V. Putinas pasakys, o jo karius išžudys, tai bus taip, kaip numatyta Ukrainos įstatymų bazėje.
– Pastarąsias dienas daug kalbama apie tai, kad Mariupolio, o tai šiuo metu sudėtingiausioje situacijoje atsidūręs miestas, gyventojai per prievartą vežami į Rusiją. Ar, lyginant su 2014 metais, tai nauja praktika?
– Kas iki didelio masto Rusijos invazijos Ukrainoje gyveno Mariupolyje? Daugiausia Donecko ir Donecko srities gyventojai, 2014-2015 metais pabėgę nuo Rusijos nacistų. Rusijos nacistų – būtent taip vertėtų vadinti šiuolaikinę Rusiją – nekenčia, ir niekas su jais kartu gyventi nenori.
Tai, kad rusų ir tokios dabartinės Rusijos – o kitokios, kaip jau kalbėjome, ir nėra – nekenčia, Rusijoje irgi puikiausiai žino. Todėl ta istorija apie lagerius absoliučiai logiška.
Pirmiausia jie žvalgosi vyrų, galinčių rankose nulaikyti ginklą, kitaip tariant, visus vyrus siunčia į „rūsį“ – tai savotiškas kankinimų kambarys, kur kankinami žmonės. Na, tokia šiuolaikinė koncentracijos stovykla.
Štai kas čia svarbiausia – jie juk iš žmonių atima Ukrainos pasus. Ir iš esmės ši operacija – prievartinė deportacija – tam, kad iš Ukrainos išvežti žmones. Ir ne šiaip sau įvairūs propagandininkai Rusijoje teigia, kad ukrainiečiai Sibire statys miestus. Taigi, nieko naujo Rusijos veiksmuose mes nematome.
Todėl, visų pirma, mes ginkluoti. Visų antra, mes dabar protingesni. Ir, kad ir kokia sudėtinga situacija, ypač konkrečiuose taškuose, niekas neketina pasiduoti, ir pergalė bus Ukrainos. Nes tai mūsų šalis.
– Iš fronto pasiekia prieštaringa informacija. Viena vertus, Ukrainos armija kontratakuoja, kita vertus – atiduoda kai kurias gyvenvietes.
– Nesakyčiau – „atiduoda“. Kiek matau ir suprantu, Ukrainos valdžios, ir visų pirma Generalinio štabo, taktika, strategija ir visas karinis elgesys kada nors pateks į istoriją.
Mes užsiimame mobiliąja gynyba. Kitaip tariant, pati svarbiausia užduotis – išsaugoti armiją, manevruoti, atakuoti iš kairės, iš dešinės, iš apačios, iš viršaus, o ne stovėti kažkokioje aklavietėje belaukiant, kol visus užmuš, subombarduos iš lėktuvų.
Slavutyčius – iš esmės ten Černobylio zona, ten atsirado orkų, atėjusių iš Baltarusijos teritorijos – sveikas, Lukašenka.
Kare taip jau būna – kai kurių miestų iš tikrųjų niekas praktiškai negynė, nebuvo pasipriešinimo, bet ten, kur vadovybė priima sprendimą pradėti naikinti rusų nacistus, jie tai ir daro.
Neketinu komentuoti karinės situacijos, aplinkybių, bet, patikėkite, Ukraina – didelė šalis, ir mes kariaujam kaip mokam, tomis jėgomis, kiek jų turime. Ir tos jėgos, kurias turime, mums padės nugalėti. O tam reikia manevruoti visomis įmanomomis to žodžio prasmėmis, nevalia stovėti ir laukti, kada tave rusų nacistai sušaudys.
– Ar šiandien prezidentas Zelenskis, Ukrainos valdžia, galėtų pasigirti visapusišku kolegų iš Vakarų supratingumu?
– Vakaruose taip pat daug balsų. Yra Baltijos šalys, kurių pozicija labai aiškiai proukrainietiška, o toliau – skirtingos nuomonės. Tenka pripažinti, kad Rusijos nacistai padėjo išsiaiškinti ir pamatyti daug dalykų, taip pat ir kolektyviniams Vakarams.
Dabar apie tas derybas, susitarimus. Pirmiausia, ta istorija, kad Ukraina sutinka su neutraliu statusu ir rusų kalbos kaip valstybinės kalbos statusu – šituos Erdogano žodžius pradėjo tiražuoti Rusijos informacinės pajėgos. Tai neatitinka tikrovės, Erdoganas apie tai tikrai nekalbėjo, jis sakė, kad Ukrainoje rusų kalbos problemos nėra. Bet kas, kas bent kiek pažįsta mūsų šalį, nors ir minimaliai, puikiai supranta, kad visos tos pretenzijos laužtos iš piršto.
Dabar apie denacifikaciją ir demilitarizaciją. Jeigu jau vartotume tokią terminologiją... Kai sakau „rusų nacistai, įsibrovę į mūšų šalį“ – tai ne propagandinė klišė, tai politologijos terminas.
Jeigu pasidomėtume, kas yra nacizmas – tai fiureris, o šiuo atveju Putinas, tai vieninga politika, tai informacijos monopolis, tai nuskriaustos tautos kompleksas, Lavrovo frazės „mes Ukrainoje turime teisėtų interesų“. Tiesa, Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje jie taip pat turi teisėtų interesų. Ir jų interesai – kaip ir apetitas – kyla bevalgant. O demokratija todėl ir demokratija, kad būtų kažkokių diskusijų. Ukraina yra neutrali demokratinė valstybė, tokia ir liks. Ir, spręsdamas pagal Joe Bideno vizito Europoje išvadas, visgi suprantu, kad Vakaruose susivokė, kas šiandien yra šiuolaikiniai nacistai, ir ką su jais daryti.
– Jūs gana ilgą laiką dirbote UNIAN korespondentu Maskvoje, dalyvaudavote Rusijos prezidento Vladimiro Putino spaudos konferencijose, uždavinėjote jam klausimus. Jeigu palygintumėte Putino elgesį su žurnalistais ir Zelenskio bendravimą su keturiais Rusijos žiniasklaidos atstovais per pastarąjį interviu, ką būtų galima pasakyti apie „rusiškąjį pasaulį“ ir „ukrainietiškąjį pasaulį“?
– Pradėkime nuo Volodymyro Oleksandrovyčiaus. Jo sprendimas duoti interviu vadinamiesiems Rusijos žurnalistams suprantamas, tai bandymas tokiu būdu pasiekti arba paprasčiausiai kreiptis į tą Rusijos visuomenės dalį (tokių rusų net oficialių apklausų duomenimis yra 30 proc.), kuri nepalaiko karo su Ukraina.
Zelenskis parodė, kad neblogai kaip užsienietis kalba rusiškai, čia mes visi su savo „šypsniukais“... Prezidentas Zelenskis nesipuikuoja, nekuria asmenybės kulto... Jam užduoda klausimų, o jis į juos atsako taip, kaip tą akimirką regi situaciją.
Dėl daug ko, ką kalbėjo Zelenskis, galima būtų pasiginčyti, apie daug ką diskutuoti, tačiau dabar karo padėtis, ir mes tai priimame kaip duotybę. Turiu omenyje tai, kad dauguma Ukrainoje mano, kad iki Rusijos žmonių prisibelsti žodžiais jau labai sudėtinga ir šiuo atveju žymiai veiksmingiau būtų kulkos į rusų karius. Tokia realybė.
O kalbant apie Putino kruvinus darbelius, tai, tik paklausykite, tai būtent asmenybės kultas, grindžiamas šiuolaikinėmis technologijomis, kai daugiatūkstantinė minia dirba tam, kad įrodytų, koks Rusijos prezidentas protingas, didis ir kaip jau dvidešimt metų gelbėja žmones iš lūšnų, kaip NATO bando apsupti Rusijos Federaciją.
Ir iš viso – jeigu ne Vilniaus, Rygos ir Kyjivo merai, tai rusai visame pasaulyje būtų labai laimingi, ir tualetus namuose turėtų, o ne lauke, kaip kad dabar 30 proc. Rusijos gyventojų.
Kitaip tariant, paralelių nėra ir negali būti. Putino spaudos konferencijos – fašistinio nacistinio režimo elementas. Kai iš Rusijos prezidento po tokių spaudos konferencijų daro kažkokį dučę arba Hitlerį – kam kaip patogiau.
