M. Döpfneris aštriu komentaru sureagavo dar kovo 4 d., kai NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas atmetė Ukrainos prašymą įvesti virš šalies neskraidymo zoną.
„Kadangi problemą užgožia formalios diskusijos dėl 5 straipsnio, kuriuo apibrėžiamas gynybos atvejis, Prancūzija, Anglija, Vokietija ir Amerika, kaip laisvės aljansas, turi nutraukti žudikišką Putino veiklą, pasitelkdamos savo karius ir ginklus Kijeve ir moderniausią kibernetinį karą Maskvoje.“ Priešingu atveju „laisvė bus tiktai frazė“, – rašė jis tada „Bild Online“.
Dabar „Axel Springer SE“, kuriam priklauso dienraščiai „Die Welt“ ir „Bild“ Vokietijoje bei „Politico“ Jungtinėse Valstijose, generalinis direktorius M. Döpfneris paskelbė komentarą, kuriame visais įmanomais argumentais: teisiniu, loginiu, istoriniu, moraliniu, emociniu, – apeliavo į atsakingus politikus nebestovėti nuošalėje.
Taip, formaliai tai nėra penktajame Vakarų aljanso straipsnyje numatytas atvejas, tačiau ar neprimename policijos patrulio, kuris, net ir matydamas kitoje gatvės pusėje užpultą žmogų, nesikiša, teisindamasis, esą, tai ne jo rajonas? – klausia autorius.
Užsipuolė tie, kurie gyvena taikoje ir gerovėje
Už savo kovo 4 d. komentarą laikraštyje „Bild“ M. Döpfneris buvo išvadintas „karo kurstytoju“. Panašiai prieš keletą dienų nutiko ir žinomam vokiečių žurnalistui Denizui Yüceliui, – po to, kai šis viešame renginyje pasisakė už oro erdvės virš Ukrainos uždarymą, netgi imta reikalauti, kad jis atsistatydintų iš rašytojų asociacijos PEN prezidento pareigų.
Įvertindamas viešus susikirtimus paramos Ukrainai klausimu, M. Döpfneris savo komentare rašė: „Pastarosiomis savaitėmis, kai iš įvairių pusių pasigirdo raginimų NATO narėms įsikišti į karą tiekiant ginkluotę ar dislokuojant karius, galbūt net įvesti neskraidymo zoną, idant būtų atremti išpuoliai prieš Ukrainą ir greičiau nutrauktos žudynės, reakcijos buvo labai skirtingos. Didelis palaikymas, netgi palengvėjimas, Rytų ir Vidurio Europoje, tarp Rusijos režimo priešininkų ir, žinoma, Ukrainoje bei Amerikoje. Iš Izraelio atskriejo komentaras: „Pagaliau Vokietija suaugo“. O štai Vokietijoje ir Šveicarijoje kilo baisiausias pasipiktinimas.“
„Iškalbinga, ties kokia linija vėl įsiplieskė sena diskusija apie teisingą būdą išvengti karo ar jį užbaigti: piktintasi šalyse ir visuomenėse, kurios gyvena taikoje ir saugioje gerovėje, turi mažai patirties bendraujant su Rusijos prezidentu, o totalitarinį elgesį dešimtmečius pažįsta tik iš istorijos vadovėlių ar televizijos. Pritarta šalyse ir visuomenėse, kurios turėjo ar vis dar turi kovoti už savo laisvę arba kurios turi patirties su diktatoriais. Ideologija ar partinės preferencijos reikšmės čia beveik neturėjo“, – daro išvadą M. Döpfneris.
Eskalacijos argumentas – ne iki galo apgalvotas
Karas Ukrainoje viešumon vėl iškėlė ir seną konfliktą tarp „balandžių“ ir „vanagų“: „balandžiai“ mano, kad karų geriausia išvengti arba juos nutraukti santūrumu, susitaikymu, kompromisiniais pasiūlymais ir derybomis. „Vanagai“ mano, kad konfliktų geriausia išvengti arba juos nutraukti naudojant atgrasymo priemones, jėgą ir derinant patikimą grasinimą bei diplomatiją.
M. Döpfneriui suprantamas daugumos noras būti „balandžiais“.
„Tačiau naujausia istorija įrodė, kad, kalbant apie taikos užtikrinimą ar atkūrimą – o to, reikia manyti, ir nori visi šios diskusijos dalyviai – teisūs yra „vanagai“. Taip buvo Antrojo pasaulinio karo atveju, kurį pabaigė tik drąsūs sąjungininkų veiksmai, Jom Kipuro karo atveju, kai tik amerikiečių karinė parama Izraeliui lėmė paliaubų sudarymą, Kosovo karo atveju, kuris baigėsi tik įsikišus NATO“, – istorijos pamokas primena M. Döpfneris, pereidamas prie „balandžių“ pamėgto argumento – eskalacijos pavojaus, – juk toks pavojus grėsė ir visais minėtaisiais atvejais.
Autorius pripažįsta, kad vengimo eskaluoti argumentas yra viliojantis. „Jis skamba taip protingai. Tačiau dažniausiai jis nėra apgalvotas iki galo. Nes eskalacija gresia net ir nesant karine galia pagrįsto laisvės aljanso. Padėtį eskaluoja pats Putinas. Ir daro tai juo įžūliau, juo mažiau pasipriešinimo jaučia. O gal to nepavadintume eskalacija, kai bombarduojama sostinė Kyjivas? Kai Mariupolyje žudomos moterys ir vaikai? Kai grasinama branduoliniais smūgiais? Susilaikymas, kompromisų siūlymai, tam tikrų karinių galimybių atmetimas – tai komponentai, kuriuos autokratai ir diktatoriai interpretuoja kaip silpnumą, t. y. kaip paskatinimą tęsti agresyvų kelią, trumpai tariant, kaip kvietimą toliau eskaluoti.“
Be paramos Ukrainai gresia didesnė eskalacija
„Eskalacijos ir vengimo teorija grindžiama klaidinga prielaida, esą, autokratiniai ar diktatoriški agresoriai liks patenkinti, nesikišimu leidus jiems pasiekti pirmąjį tikslą. V. Putino atvejis tokią prielaidą griauna“. Juk tas pats Vakarų naivumas leido jam 2014 m. aneksuoti Krymą, o dabar – užpulti Ukrainą, tikintis, kad Vakarų baimė eskaluoti bus jo sėkmės garantas.
„Ukrainai kritus, jis galėtų užsibrėžti naują tikslą. Tai galėtų būti Baltijos šalys, o gal net Lenkija“, – spėja M. Döpfneris ir daro išvadą: „Tad lieka tik eskalacija, gresianti tiek su Vakarų ir, svarbiausia, Vokietijos parama, tiek ir be jos. Ir aš manau, kad be paramos ji yra kur kas labiau tikėtina ir kur kas pavojingesnė“.
M. Döpfneris apeliuoja į savo tautiečius, kurie, teisindamiesi istorine patirtimi, buvo įpratę sakyti „be manęs“ ar apsiriboti taikos demonstracijomis. Keleto ekonominių sankcijų, pasak autoriaus, nebepakanka.
„Kalba eina apie tai, ar duosime žmonėms, ginantiems savo ir mūsų laisvę Kyjive, Mariupolyje, o netrukus ir Odesoje bei Lvive, tai, ko jiems iš tikrųjų reikia. Kol kas mes, o kartu su mumis ir ES, to nedarome“, – sako jis.
M. Döpfneris primena, jog autoritetingi tarptautinės teisės žinovai jau kalba apie Ukrainoje vykdomą genocidą, – daug jo požymių mato, tarkime, ilgametis JT Žmogaus teisių komisijos narys Christianas Tomuschatas. Teisininkas mano, kad ypač Rusijos kariuomenės veiksmais Mariupolyje siekiama „užkariaujant miestą išnaikinti šią Ukrainos gyventojų dalį. O tai jau būtų genocidas“.
Deja, pasak Ch. Tomuschato, mažai tikėtina, jog JT Saugumo Taryba, kuri iš tikrųjų yra atsakinga už tokius atvejus, nutrauktų šį civilizacijos pažeidimą Europos viduryje. „Rusija vis dar sėdi ten kaip nuolatinė narė ir ką tik vetavo pasmerkimą. Taigi vyriausybė yra teisėja savo pačios byloje“, – cituoja teisininką M. Döpfneris.
Kad nereikėtų ir vėl gėdytis, jog esi vokietis
Savo komentarą M. Döpfneris pradeda labai emocingu, asmenišku prisipažinimu, o baigia ne mažiau emocingu kreipimusi į savo tautiečius.
„Buvau auklėjamas kaip pacifistas. Tačiau tikru pacifistu netapau, – prisipažįsta 59-erių vyriškis. – Nuo pat pirmojo karto, kai pradėjau studijuoti Trečiojo reicho istoriją, tapo aišku, kad diplomatija, sutaikymo ir taikos priesakai tokio diktatoriaus kaip Hitleris nepaveikė. Chamberlaino nuolaidžiavimo politika man tapo šiurpą keliančiu oportunizmo pavyzdžiu. Kaip galima išvis mėginti susitaikyti su tokiu žmogumi kaip Hitleris? Kodėl sąjungininkai neįsikišo daug anksčiau ir daug ryžtingiau? Milijonai žydų galėjo būti išgelbėti. Milijonai karių tikriausiai nebūtų žuvę. Tikriausiai nebūtų subombarduotas Drezdenas ir daugelis kitų miestų.“
Straipsnio gale Vokietijos laikraščių leidėjų federalinės asociacijos prezidentas vėl grįžta prie istorinės vokiečių patirties, pasitelkdamas ją kaip argumentą veikti. M. Döpfneriui atgrasus tas „formalus nuoseklumas, su kuriuo Vokietija atsisako suteikti svarbią pagalbą“.
Tai, pasak autoriaus, rodo tam tikrą vokiečių šaltumą, netgi beširdiškumą: „Atsiprašome. Mes nesame atsakingi. Mes negalime padėti.“
„Ukrainos žmonės jaučiasi palikti likimo valiai. Kaip jaustumėmės, jei Putinas užpultų Berlyną, o amerikiečiai pasakytų: „Deja, mes nieko negalime padaryti, eskalacijos rizika yra per didelė“?
„Mariupolyje dega namai, žmonės badauja, vyrai verčiami žeminančiai nusirengti prieš Rusijos karius, tyčia šaudomi civiliai gyventojai, žudomi vaikai, gatvėse guli lavonai. O mes, vokiečiai, deja, nesame už tai atsakingi? Mes praktikuojame drąsą, kuri nieko nekainuoja.“
Straipsnį M. Döpfneris baigia viltingu ir drauge įsakmiu akcentu: „Galbūt mūsų vyriausybė vis dėlto padarys teisingas išvadas iš mūsų istorijos. Kad vieną dieną vėl nereikėtų gėdytis, jog esame vokiečiai“.
