Būdamas istorikas, J. Weberis žino: „Vienvaldžiam valdovui pradėti karą yra gana paprasta – pakanka savo kariuomenei duoti įsakymą pradėti šaudyti. Tačiau tik šis pirmas žingsnis priklauso nuo jo paties. Nes jau nuo pirmos akimirkos dažniausiai daug kas vyksta kitaip, nei buvo numatyta ar tikėtasi.“
Kaip pavyzdį jis pateikia savo jėgas gerokai pervertinusio Vokietijos diktatoriaus Adolfo Hitlerio sukeltą karą ir jo baigtį, brėždamas paralelę su V. Putino pradėtu karu.
„Putinas perkėlė istoriją į dabartį“, jis „be jokios priežasties užpuolė kaimyninę šalį“ ir dabar „su neįsivaizduojamu žiaurumu mėgina primesti vakarinei kaimynei savo jungą“, rašo J. Weberis žurnale „Focus“.
Ekonominių sankcijų ir ginklų tiekimo nepakanka
„Visiškai akivaizdu, kad Rusijos kariuomenė dideliu mastu ir tikslingai apšaudo daugiabučius ir televizijos bokštus, ligonines ir civilinę infrastruktūrą, kad ji ne tik žudo tūkstančius civilių gyventojų, bet ir apsupa šimtus tūkstančių žmonių be paliovos apšaudomuose miestuose, norėdama juos pasmerkti mirčiai nuo šalčio, bado ir troškulio. Humanitarinių koridorių beveik nėra“, – rašo J. Weberis
Negi V. Putinas, 1952 m. gimęs Leningrade, „būtų užmiršęs 1941–1944 m. leningradiečių patirtas kančias?“
Ukrainai ir jos žmonėms daromi nusikaltimai „pasiekia pasaulį gausiais televizijos vaizdais, „YouTube“ įrašais, „Twitter“ ir „WhatsApp“ žinutėmis, – rašo J. Weberis.
„Per kelias dienas Rusija tapo visame pasaulyje nekenčiama valstybe. Ji beturi tik keletą daugiau nei abejotinų piktavalių draugų. O visas likęs pasaulis sugniaužęs kumščius kišenėse stovi prie tvoros ir pasmerktas bejėgiškai visa tai stebėti“, – mano jis.
Tiesa, buvo priimtos „precedento neturinčio masto veiksmingos sankcijos. Jos paralyžiuos Rusijos ekonomiką per kelias savaites, vėliausiai – per kelis mėnesius“. Bet ar to pakanka? Ir ar pakanka vien tiekti ginklus, matant, kaip V. Putinas „teroru siekia palaužti pasipriešinimą šalyje, sunaikinti Ukrainos pragyvenimo šaltinius ir priversti milijonus žmonių bėgti? Tikriausiai taip siekiama susilpninti ir Vakarus, nes kas gali apgyvendinti ir išlaikyti 10 ar 15 milijonų pabėgėlių ilgą laiką?“ – klausimų pažeria J. Weberis.
Padėtis Ukrainoje šiuo metu – ant peilio ašmenų: būtina karinė Vakarų pagalba
„Padėtis Ukrainoje šiuo metu yra ant peilio ašmenų, – konstatuoja saugumo strategas, Kylio universiteto profesorius J. Krause. – Siekdama pergalės prieš Ukrainą ir norėdama išnaudoti savo perteklinę masę, Rusija vis labiau stengiasi naudoti žiauriausią jėgą, net prieš civilius gyventojus. Ukraina turi puikią galimybę atremti invaziją, nes ligšioliniai karinių operacijų rezultatai atskleidė struktūrinius Rusijos ginkluotųjų pajėgų trūkumus. Tačiau Ukraina galės pasinaudoti šiomis galimybėmis tik tuo atveju, jei sulauks daugiau pagalbos iš Vakarų, įskaitant tiesioginę ar netiesioginę karinę pagalbą.“
Deja, tiekti tą pagalbą Vakarus varžo Rusijos grasinimai panaudoti atominį ginklą. Pasak J. Weberio, V. Putinas „meistriškai groja mūsų baimių klaviatūra“. Be to, dar „prieš prasidedant karui jis gavo patikinimą, kad NATO nesikiš kariniu būdu. Kokia jam laimė!“
Iki šiol Vakarai nesiryžta atsiliepti į pakartotinį Ukrainos prašymą įvesti virš jos neskraidymo zoną. J. Weberis pripažįsta, kad tokios zonos įvedimas bei su tuo susijusi tiesioginė konfrontacija tarp NATO ir Rusijos turėtų sunkiai nuspėjamų pasekmių.
„Ir vis dėlto kelias nuo V. Putino kartojamų grasinimų iki realaus branduolinio karo, kuris baigtųsi ir jo paties režimo bei Rusijos sunaikinimu, – ganėtinai tolimas. Jis nenori nei vieno, nei kito“, – pastebi J. Weberis.
Karinei konfrontacijai su Vakarais Rusija nėra pasirengusi
J. Weberiui iš esmės pritaria ir J. Krause. Šveicarų dienraštyje „Neue Züricher Zeitung“ paskelbtame straipsnyje „Nuo pasaulinio karo mes esame toli – karinei konfrontacijai su Vakarais Rusija šiuo metu nėra pasirengusi“ jis neskuba gūžtis nuo Rusijos grasinimų pasauliniu karu, juoba branduoliniu.
Anot autoriaus, „mažai tikėtina, kad Rusija pradėtų branduolinį karą dėl stipresnio NATO karinio įsikišimo. Ir jau visiškai neįsivaizduojama, kad Rusija ryžtųsi totaliniam branduoliniam puolimui prieš JAV dėl numatomos nesėkmės Ukrainoje. Tai baigtųsi visišku Rusijos sunaikinimu, o to Putinas ir jo aplinka nenori.“
„Rusijos valdovas nėra tokioje situacijoje, kad turėtų rinktis tarp asmeninio žlugimo ir pasaulio pabaigos. Jis nėra Hitleris fiurerio bunkeryje“, – pastebi J. Krause.
Jau ne vienas karo istorikas bei saugumo politikos ekspertas klaida pavadino išankstinį Joe Bideno ir NATO patikinimą, esą Vakarai į karinį konfliktą nesikiš. „JAV prezidentas ir daugybė Vakarų politikų bei ekspertų nuolat perspėja apie pasaulinį karą, jei JAV ar Vakarų pajėgos labiau įsitrauktų į Ukrainos gynybą. Net 28 „MiG-29“ lėktuvų pristatymas laikytas tokiu pavojingu, kad esą būtų galėjęs sukelti pasaulinį karą“, – kritikuoja J. Krause.
„Demilitarizavimo operacijos“ po kelerių metų gali grėsti ir Baltijos valstybėms
„Tačiau ar pavojus išties toks jau didelis? Ar nėra veikiau jau taip, kad šiandieninis Vakarų neryžtingumas gali po kelerių metų padidinti tiesioginės konfrontacijos su Rusija pavojų?“ – pasvarstyti ragina J. Krause.
Galvoti šia kryptimi jį skatina ir NATO buvusio vyriausiojo vado Wesley Clarko įžvalgos. W. Clarką suklusti privertė 2021 m. gruodžio 15 d. Rusijos ultimatumas, kuriame paskelbtos „karinės-techninės reakcijos“, skirtos ne tik Ukrainai, bet, manytina, anksčiau ar vėliau bus pritaikytos ir NATO narėms.
Tuomet Baltijos šalims, Lenkijai ar Rumunijai grėstų panašios „demilitarizavimo operacijos“, o karinė konfrontacija su NATO „smogtų Vakarų Aljansui silpniausioje jo vietoje. Todėl dabar, kai Rusija atskleidė dideles savo silpnybes, pats metas jomis pasinaudoti“, – W. Clarko argumentus pasitelkia saugumo ekspertas iš Kylio universiteto.
Drauge J. Krause labai abejoja, ar W. Clarko patarimai Vašingtone bus išgirsti. Nes „prezidentas J. Bidenas yra senas žmogus, todėl labai atsargus. Be to, jį supa patarėjai iš ginklavimosi kontrolės mokyklos, vis kartojantys, kaip svarbu užkirsti kelią pasauliniam karui. Nors visiškai neaišku, kaip galėtų įvykti tokia eskalacija, kurią būtų galima pavadinti pasauliniu karu“, – logišką klausimą kelia J. Krause.
To Rusijos kariuomenė bijo labiau už viską
„Šaltojo karo metais, kai XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose Vidurio Europoje ribotoje erdvėje priešpriešais stovėjo didžiuliai NATO ir Varšuvos pakto kariniai kontingentai, toks atsargumas buvo pateisinamas. Tada net ir nedideli incidentai būtų galėję sukelti Varšuvos pakto invaziją, kuri būtų pasibaigusi branduoline eskalacija“, – pripažįsta J. Krause.
O kokie eskalavimo scenarijai būtų galimi dabar? „Rusija galėtų atsakyti oro smūgiais NATO šalims, taip įspėdama, kad gali būti dar blogiau. Tai ji galėtų daryti jau dabar, reaguodama į sankcijas ir ginklų tiekimą Ukrainai, tik įdomu, kad Rusija nieko panašaus nedaro. Nes Rusijos kariuomenė labiau už viską baiminasi to, kad NATO kariniais veiksmais stotų Ukrainos pusėn. O išpuoliai prieš ginklų konvojus ar taikinius NATO šalyse šį procesą tik paspartintų“, – svarsto saugumo ekspertas J. Krause.
Tiesa, jis pripažįsta, kad V. Putinas galimai „grasins panaudoti nestrateginius branduolinius ginklus. Todėl operacijas Ukrainoje pirmiausia turėtų vykdyti tokios valstybės kaip JAV, Prancūzija ar Jungtinė Karalystė, savo branduoliniais ginklais galinčios atremti Rusijos grėsmes“.
J. Krause šiose valstybėse, deja, pasigenda stiprių lyderių. „Jei šiandien Baltuosiuose rūmuose sėdėtų Johno F. Kennedy lygio politikas arba Dauningo gatvėje Nr. 10 – Čerčilio lygio politikas, tam tikri generolai tikriausiai jau seniai būtų parengę kitas karines galimybes padėti ukrainiečiams“, – rašo jis.
Dabar, saugumo stratego manymu, veiksmingiausia būtų, jei Vakarų kariuomenė tik suteiktų Ukrainai saugumo skėtį, į kovinius veiksmus nesikišdama.
Reikalingos saugumo zonos Ukrainoje
J. Krause svarsto, kad Ukrainos Vyriausybės prašymu Vakarų karinės pajėgos galėtų įkurti humanitarines zonas, įskaitant oro gynybos zonas, neginčijamose teritorijose Vakarų Ukrainoje.
„Tokios zonos galėtų apimti vis daugiau nuo karo nepaveiktų Ukrainos dalių ir sumažintų pabėgėlių srautą“, – siūlo jis.
Taip „Rusijos invazinės pajėgos, kurios akivaizdžiai pasiekė savo galimybių ribas, būtų priverstos persiorientuoti ir vargu ar įstengtų tęsti žiaurų karą prieš Ukrainos miestus. Mažai tikėtina, kad jie pultų Vakarų karius, nes karinei konfrontacijai su Vakarais Rusija šiuo metu nėra pasirengusi“, – argumentuoja saugumo strategas.
„Ukrainiečiams būtų suteikta galimybė pasiekti paliaubas ir rasti politinį sprendimą, kad iš šalies būtų išvesti Rusijos kariai. Tačiau šiuo metu tai – tik pageidavimų fantazijos, skęstančios Vakarų savigraužos liūne“, – pesimistine gaida straipsnį baigia J. Krause.
Civilizuotas pasaulis privalo prisiimti atsakomybę ir veikti
Jo kolega iš Bonos universiteto rezignuoti nelinkęs. J. Weberis įsitikinęs: civilizuotas pasaulis negalės ilgai atsispirti sukrečiančių vaizdų galiai, „kiekvieną dieną bus vis sunkiau nuo viso to nukreipti žvilgsnį į šalį, spaudimas veikti Vakaruose didės“.
J. Weberis puikiai supranta situacijos sudėtingumą: „Negalime rizikuoti NATO intervencija, nes esame atsakingi už Europos ir viso pasaulio piliečius. NATO ir toliau turi būti pasirengusi ryžtingai pasipriešinti nedelsiant, ne anksčiau ir ne vėliau, jei būtų užpulta Aljanso teritorija“, – pritaria jis viešojoje Vakarų erdvėje dažniausiai skambančiam argumentui, tačiau ties juo nededa taško.
„Ukraina yra suvereni valstybė. Ji gali bet kada į savo teritoriją pakviesti kitų šalių draugiškų pajėgų. Ne NATO kaip NATO, o atskiras valstybes, turinčias drąsos ir gebėjimų imtis veiksmų“, – mano jis. J. Weberis, kaip ir J. Krause, siūlo įsteigti apsaugos zonas nesunaikintoje Ukrainos teritorijoje – su priešlėktuvine ir priešraketine gynyba.
„Iš esmės tokiam žingsniui galėtų būti svarstomos trijų Vakarų branduolinių galybių, t. y. JAV, Didžiosios Britanijos arba Prancūzijos, pajėgos“, – nurodo jis.
„Vienu žingsniu per daug? Vienas žingsnis arčiau bedugnės?“ – baimingiems oponentams už akių užbėga J. Weberis.
„Tai nėra visiškai atmestina, tačiau mažai tikėtina“, – rašo strateginio numatymo klausimus tyrinėjantis mokslininkas. Tačiau alternatyva būtų „kelis mėnesius truksiantis karas, šimtai tūkstančių, o gal net milijonai aukų. Ir galbūt dėl to agresorė valstybė Rusija taps nauja tiesiogine kaimyne prie ES išorės sienos.“
„Ar tai ir yra šitai, ką norime matyti? Ar galime tai pakelti ir prisiimti atsakomybę? Diskutuokime dabar: kokias raudonas linijas brėžiame? Arba kiek drąsos galime sukaupti, kad rizikuotume? Tai – klausimai, į kuriuos dabar turi atsakyti visi, kartojantys Ukrainai: „Mes palaikome jus!“ – reziumuoja J. Weberis.
