----
Rusai mus medžiojo. Turėjo sąrašą pavardžių, jame buvome ir mes. Ir pavojingai artėjo.
Buvome vieninteliai užsienio žurnalistai, dar likę Ukrainos Mariupolio mieste. Daugiau nei dvi savaites informavome pasaulį apie Rusijos karių apsiaustį. Dirbome ir kai ligoninės, kur slėpėmės, koridoriais pradėjo vaikščioti ginkluoti vyrai. Chirurgai mus išgelbėjo davę baltų chalatų – toks buvo mūsų kamufliažas.
Staiga paryčiais įsiveržė būrys karių: „Po velnių, kur tie žurnalistai?“
Pažiūrėjau į jų raiščius, mėlyni – Ukrainos, ir pabandžiau mintyse įvertinti tikimybę, kad tai užsimaskavę rusai. Žengiau į priekį prisistatyti. „Atėjome jūsų išvežti“, – paaiškino.
Operacinės sienos drebėjo nuo lauke vykstančių apšaudymų artilerija ir automatiniais ginklais. Tikrai atrodė saugiau būti viduje. Tik Ukrainos kariai į kalbas nesileido, jie vykdė įsakymą mus pasiimti su savimi.
Išbėgome į gatvę, palikdami mus priglobusius gydytojus, į apšaudymą patekusias nėščiąsias ir ligoninės koridoriuose miegančius, kur eiti neturinčius žmones. Jaučiausi siaubingai juos palikdamas.
Devynios, gal dešimt minučių subombarduotais keliais tarp griuvėsiais virtusių pastatų prilygo amžinybei. Visai šalia krintant sviediniams, guldavomės ant žemės. Laiką skaičiavome nuo vieno sviedinio iki kito, kūnas visą laiką be proto įsitempęs, baisu net kvėpuoti. Krūtine vilnijo viena sprogimo banga po kitos, jutau, kaip atšalo rankos.
Galiausiai atsidūrėme pritemdytame rūsyje. Tik tada iš policijos pareigūno sužinojome, kodėl ukrainiečiai rizikavo savo karių gyvybėmis, kad mus ištrauktų iš tos ligoninės: „Jeigu jus sugaus, prieš kameras privers pasakyti, kad viskas, ką matėte, ką užfiksavote, yra melas. Visos jūsų pastangos, viskas, ką nuveikėte Mariupolyje, bus veltui“.
Pareigūnas, pats kartą meldęs parodyti pasauliui, kaip miršta jo miestas, dabar mūsų prašė bėgti. Palydėjo prie tūkstančių sausakimšų automobilių, bandančių ištrūkti iš Mariupolio.
Buvo kovo 15-oji. Nebuvome tikri, ar mums pavyks ištrūkti gyviems.
____
Kai buvau dar paauglys iš vos už keliasdešimties kilometrų nuo sienos su Rusija esančio Charkivo, dar mokykloje išmokau elgtis su ginklu, tokia buvo ugdymo programa. Atrodė beprasmis dalykas. Buvai tikras, kad Ukrainą supa draugai.
Nuo tada teko dirbti nušviečiant karus Irake, Afganistane, Kalnų Karabacho konfliktą. Visur bandžiau pasauliui parodyti, kaip iš tikrųjų atrodo karo siaubas. Tik kai amerikiečiai, o tada jau ir europiečiai žiemą pradėjo evakuoti savo ambasadų personalą iš Kyjivo, ir kai žemėlapiuose įsižiūrėjau į Rusijos pajėgų pozicijas visai šalia mano gimtojo miesto, mano vienintelė mintis buvo „Mano vargšė šalis“.
Pirmosiomis karo dienomis rusai subombardavo didžiulę Charkivo Laisvės aikštę, kur su draugais mėgau trainiotis jaunystėje.
Žinojau, kad rusams rytinis Mariupolio uostas – strateginis prizas dėl jo geografinės padėties prie Azovo jūros. Taigi, vasario 23 dienos vakarą su savo ilgamečiu kolega Jevgenijumi Maloletka („The Associated Press“ dirbančiu Ukrainos fotografu) jo baltu „Volkswagen“ ten ir išvažiavome.
Pakeliui pradėjome nerimauti dėl atsarginių padangų, internete suradau netoliese gyvenantį vyrą, kuris vidury nakties sutiko mums jų parduoti. Jam ir visą parą dirbančios parduotuvės kasininkei paaiškinome, kad ruošiamės karui. Pažiūrėjo į mus kaip į bepročius.
Į Mariupolį įvažiavome pusę keturių ryto. Po valandos prasidėjo karas.
Pirmosiomis karo dienomis pabėgo maždaug ketvirtadalis iš 430 tūkst. miesto gyventojų – bėgo, kol dar galėjo. Tik mažai kas tikėjo, kad karas bus, o kai suprato klydę, jau buvo per vėlu.
Bomba po bombos rusai nutraukė elektros, vandens, maisto produktų tiekimą. Galiausiai sunaikino mobilųjį ryšį, su žeme sulygino radijo ir televizijos bokštus. Dar keli žurnalistai iš miesto pasitraukė prieš pat sunaikinant paskutines ryšio galimybes ir prasidedant visokeriopai blokadai.
Blokados metu atėmus galimybę skleisti informaciją pasiekiama dviejų tikslų.
Pirmasis – chaosas. Žmonės nežino, kas vyksta, jie panikuoja. Iš pradžių niekaip negalėjau suprasti, kodėl Mariupolis krito taip greitai. Dabar žinau: nes trūko komunikacijos.
Antrasis tikslas – nebaudžiamumas. Kadangi už miesto ribų nepatenka jokia informacija, jokios nugriautų pastatų ir mirštančių vaikų nuotraukos, Rusijos pajėgos gali elgtis kaip tinkamos. Jeigu ne mes, galėtume kalbėti apie informacijos vakuumą.
Štai kodėl nusprendėme taip rizikuoti, kad galėtume pasauliui perduoti, ką matėme, štai kodėl Rusija su tokiu įniršiu mus medžiojo.
Dar niekada gyvenime nejutau, kad pralaužti tylą taip svarbu.
Mirtis nelaukė. Kovo 27 dieną savo akimis matėme žvėriškas gydytojo pastangas gelbėjant šrapnelio sužalotą mergaitę. Ji neišgyveno.
Netrukus mirė antras vaikas. Tada trečias. Greitosios liovėsi vežti sužeistuosius, nes žmonės be ryšio paprasčiausiai negalėjo jų išsikviesti. O ir naviguoti subombarduotomis gatvėmis praktiškai neįmanoma.
Medikai maldavo filmuoti šeimas, atvežančius saviškius – sunkiai sužeistus ar jau be gyvybės ženklų. Leido pasinaudoti silpstančiais atsarginiais elektros generatoriais įkrauti kamerų baterijas. Niekas nežino, kas dedasi mūsų mieste, sakė jie.
Sviediniai pataikė į ligoninę ir aplinkinius pastatus. Išdužo mūsų automobilio langai, šone išmušta skylė, pradurta padanga. Kartais tekdavo bėgti filmuoti degančio namo ir grįžti atgal per pačius sprogimus.
Mieste dar buvo viena vieta, kur pavykdavo pagauti stabilų ryšį – prie nusiaubtos maisto prekių parduotuvės Budivelnykivo prospekte. Kartą per dieną važiuodavome ten ir, susigūžę po laiptais, siųsdavome nuotraukas ir vaizdo įrašus plačiajam pasauliui. Iš tų laiptų naudos saugantis būtų buvę mažai, bet vis tiek sudarė kad ir apgaulingo saugumo jausmą, kurio taip reikėjo.
Kovo 3 dieną signalas nutrūko. Bandėme išsiųsti vaizdo įrašą iš septinto ligoninės aukšto. Pro tuos langus matėme ir kaip griūva didingojo Mariupolio likučiai.
Gavome informacijos apie siaubiamą „Port City“ prekybos centrą. Nepaisydami apšaudymo, patraukėme ten. Dešimtys žmonių bėgo, stumdami vežimėlius, pilnus elektronikos prekių, maisto produktų, drabužių.
Ant parduotuvės stogo sprogo artilerijos sviedinys. Parpuoliau ant žemės. Gulėjau įsitempęs kaip styga, laukdamas antro smūgio, keikiau save, kad nesugebėjau to nufilmuoti. Ilgai laukti nereikėjo – kitas sviedinys pataikė į daugiabutį visai šalia. Siaubingas garsas. Susigūžiau už kampo, kur radau priedangą.
Pro šalį pralėkė paauglys, stumdamas biuro kėdę, ant kurios su kaupu prikrauta elektronikos. „Mano draugai buvo ten, sviedinys pataikė už 10 metrų nuo mūsų. Neįsivaizduoju, kas jiems nutiko“, – papasakojo.
Nuskubėjome atgal į ligoninę. Po dvidešimties minučių pradėjo vežti sužeistuosius, kai kurie – tiesiog įsodinti į prekybos centro vežimėlius.
Kelias dienas vienintelis ryšys, kurį turėjome su išoriniu pasauliu, buvo palydovinis telefonas. Ir vienintelis taškas, kuriame tas telefonas veikė, buvo atviroje vietoje, visai šalia artilerijos sviedinio palikto kraterio. Atsisėsdavau, susigūždavau ir bandydavau pagauti signalą.
Visi klausinėdavo, prašau, pasakykite, kada baigsis karas. Aš neturėjau atsakymo.
Kiekvieną dieną pasigirsdavo gandas, kad Ukrainos kariuomenė ketina priartėti ir pralaužti apsiaustį. Tačiau niekas nepriartėdavo.
Tuo metu jau buvau matęs ligoninėje mirusius žmones, gatvėse gulinčius lavonus, dešimtis kūnų, suverstų į masinę kapavietę. Buvau matęs tiek daug mirties, kad filmavau beveik į ją nereaguodamas.
Kovo 9 dieną du smūgiai iš oro sudraskė plastikinę plėvelę, kuria buvo uždengti mūsų furgono langai. Likus vienam širdies dūžiui, spėjau išvysti ugnies kamuolį, o tuomet skausmas pervėrė mano vidinę ausį, odą ir veidą.
Žiūrėjome, kaip iš gimdymo namų virsta dūmai. Kai atvykome, gelbėtojai vis dar traukė iš griuvėsių kruvinas nėščias moteris.
Mūsų akumuliatoriai buvo beveik išsikrovę ir mes nebeturėjome ryšio, kad galėtume persiųsti vaizdus. Vos už kelių minučių turėjo prasidėti komendanto valanda. Vienas policijos pareigūnas nugirdo mūsų pokalbį apie tai, kaip išplatinti žinią apie ligoninės bombardavimą.
„Tai pakeis karo eigą“, – pasakė jis. Jis nuvedė mus prie elektros šaltinio ir interneto ryšio.
Buvome užfiksavę tiek daug žuvusių žmonių ir mirusių vaikų – nesibaigiančią virtinę. Nesupratau, kodėl jis manė, kad dar daugiau žūčių ką nors pakeis.
Klydau.
Sutemus siuntėme vaizdus, sudėję šalia tris mobiliuosius telefonus ir padaliję vaizdo bylą į tris dalis, kad procesas vyktų greičiau. Tai užtruko kelias valandas, jau gerokai įsigaliojus komendanto valandai. Bombardavimai tęsėsi, bet pareigūnai, paskirti lydėti mus per miestą, kantriai laukė.
Tuomet mūsų ryšys su pasauliu už Mariupolio ribų vėl nutrūko.
Grįžome į tuščią viešbučio rūsį su akvariumu, kuriame dabar plūduriavo negyvos auksinės žuvelės. Izoliacijoje nieko nežinojome apie augančią Rusijos dezinformacijos kampaniją, kuria buvo siekiama diskredituoti mūsų darbą.
Rusijos ambasada Londone paskelbė du „Twitter“ pranešimus, kuriuose AP nuotraukas pavadino klastotėmis ir pareiškė, kad viena nėščia moteris yra aktorė. Per JT Saugumo Tarybos posėdį Rusijos ambasadorius laikė šių nuotraukų kopijas ir toliau kartojo melą apie ataką prieš gimdymo namus.
Tuo tarpu Mariupolyje mus užplūdo žmonės, norėję sužinoti naujausias žinias apie karą. Pas mane ėjo daugybė žmonių, kurie prašė juos nufilmuoti, kad už miesto likusi jų šeima žinotų, jog jie tebėra gyvi.
Tuo metu Mariupolyje neveikė joks Ukrainos radijo ar televizijos signalas. Vienintelė radijo stotis, kurią buvo galima pagauti, transliavo iškraipytas rusų melagystes, esą ukrainiečiai laiko Mariupolio gyventojus įkaitais, šaudo į pastatus ir kuria cheminį ginklą. Propaganda buvo tokia stipri, jog kai kurie žmonės, su kuriais kalbėjomės, ja patikėjo, nors savo pačių akimis matė įrodymus, kad yra kitaip.
Žinia buvo kartojama nuolat, sovietiniu stiliumi: Mariupolis apsuptas. Sudėkite savo ginklus.
Kovo 11 dieną per trumpą skambutį be jokių detalių mūsų redaktorius paklausė, ar galėtume surasti moteris, kurios išgyveno per gimdymo namų bombardavimą, kad įrodytume jų egzistavimą. Supratau, kad filmuota medžiaga turi būti pakankamai įtaigi, kad išprovokuotų Rusijos vyriausybės reakciją.
Radome jas ligoninėje ties fronto linija, kai kurios buvo su kūdikiais, kitos – gimdančios. Taip pat sužinojome, kad viena moteris prarado kūdikį, o tada neišgyveno ir pati.
Pakilome į 7 aukštą, kad galėtume išsiųsti vaizdo įrašą per silpną interneto ryšį. Iš ten pastebėjau, kaip prie ligoninės komplekso vienas po kito atvažiavo tankai, pažymėti raidėmis Z, kurios buvo tapusios Rusijos karo emblema.
Mes buvome apsupti: dešimtys gydytojų, šimtai pacientų ir mes patys.
___
Ukrainiečių kariai, saugoję ligoninę, dingo. Taką į mūsų mikroautobusą su maistu, vandeniu ir įranga dengė rusų snaiperis, kuris jau buvo šovęs į vieną mediką, surizikavusį išeiti laukan.
Tamsoje slinko valandos, klausantis sprogimų lauke. Tačiau tuomet mūsų pasiimti atėjo kariai, šaukę ukrainiečių kalba.
Tai nebuvo panašu į gelbėjimą. Atrodė, kad mes tiesiog perkeliami iš vienos pavojingos vietos į kitą. Tuo metu Mariupolyje niekur nebuvo saugu, ir jokio palengvėjimo nesijautė. Galėjai mirti bet kurią akimirką.
Jaučiausi nepaprastai dėkingas kariams, bet kartu atrodžiau sustingęs. Jaučiau gėdą, kad išvykstu.
Su viena trijų asmenų šeima susigrūdome į „Hyundai“ ir stojome į 5 km ilgio automobilių eilę, bandančią išvažiuoti iš miesto. Tą dieną iš Mariupolio pavyko ištrūkti maždaug 30 tūkst. žmonių – jų buvo tiek daug, jog rusų kareiviai neturėjo laiko įdėmiai apžiūrėti automobilių, kurių langai buvo uždangstyti besiplaikstančiais plastiko plėvelės gabalais.
Žmonės buvo nervingi. Jie barėsi, šaukė vieni ant kitų. Kiekvieną minutę praskrisdavo lėktuvas arba nugriaudėdavo sprogimas. Drebėjo žemė.
Pravažiavome 15 Rusijos kontrolės punktų. Kiekviename iš jų mūsų automobilio priekyje sėdinti motina pradėdavo įnirtingai melstis – pakankamai garsiai, kad tai girdėtume.
Važiuojant per kontrolės punktus – trečią, dešimtą, penkioliktą – juos visus kontroliavo kareiviai, ginkluoti sunkiaisiais ginklais – mano viltys, kad Mariupolis sugebės atsilaikyti, blėso. Supratau, kad vien tam, jog pasiektų miestą, Ukrainos kariuomenei reikėtų prasiveržti pro didžiulę teritoriją. O tai negalėjo įvykti.
Saulei leidžiantis, privažiavome tiltą, kurį sugriovė ukrainiečiai, norėdami sustabdyti rusų puolimą. Čia buvo įstrigusi ir Raudonojo Kryžiaus kolona, kurią sudarė maždaug 20 automobilių. Visi kartu pasukome nuo kelio į laukus ir šalutinius keliukus.
Kontrolės poste Nr. 15 sargybiniai kalbėjo rusiškai su grubiu Kaukazo akcentu. Visai kolonai jie liepė išjungti žibintus, kad jie neapšviestų ginklų ir pakelėje sustatytos technikos. Ant transporto priemonių vos galėjau įžiūrėti nupieštą baltą Z raidę.
Kai privažiavome 16-ą kontrolės punktą, išgirdome balsus. Ukrainietiškus balsus. Pajutau neapsakomą palengvėjimą. Automobilio priekyje sėdėjusi motina pratrūko raudoti. Mes ištrūkome.
Mes buvome paskutiniai žurnalistai, likę Mariupolyje. Dabar jų ten nebėra.
Mums vis dar plūsta žinutės iš žmonių, norinčių sužinoti apie nufotografuotų ar nufilmuotų artimųjų likimą. Jie rašo mums apimti nevilties ir familiariai, tarsi nebūtume svetimi, tarsi galėtume jiems padėti.
Kai praėjusios savaitės pabaigoje per Rusijos oro antskrydį buvo susprogdintas teatras, kuriame slėpėsi šimtai žmonių, galėjau tiksliai nurodyti, kur reikėtų eiti, kad sužinotum apie išgyvenusius žmones ir iš pirmų lūpų išgirstum, ką reiškia daugybę valandų likti įkalintam po griuvėsių krūvomis. Žinojau tą pastatą ir sugriautus namus aplink jį.
Pažinojau žmonių, kurie buvo įstrigę po juo.
O sekmadienį Ukrainos valdžia pranešė, kad Rusija Mariupolyje susprogdino meno mokyklą, kurioje glaudėsi maždaug 400 žmonių.
Tačiau mes nebegalime ten patekti.
Šį liudijimą M. Černovas papasakojo „Associated Press“ reporterei Lori Hinnant, dirbančiai Paryžiuje. Prie publikacijos taip pat prisidėjo Vasylisa Stepanenko.
