Kitaip tariant, karo niokojamai Ukrainai ir jo prezidentui abejingai atsuko nugarą.
„Tai buvo pati negarbiausia akimirka Bundestage, kokią man yra tekę patirti!“ – prisipažino krikščionis demokratas Norbertas Rötgenas. Kritika Bundestagui ir kancleriui Olafui Scholzui pasipylė iš visų pusių, – ir pelnytai.
„Kreipiuosi į jus, praėjus trims savaitėms nuo Rusijos invazijos. Aštuonerius metus tęsiantis karui mano šalies rytuose, – savo kalbą pradėjo V. Zelenskis. – Kreipiuosi į jus, Rusijai bombarduojant ir griaunant mūsų miestus, gyvenamuosius namus, ligonines, mokyklas, bažnyčias – viską. <...>. Per tas tris savaites žuvo daug žmonių, tūkstančiai ukrainiečių. Užpuolikai nužudė 108 vaikus – Europos viduryje 2022 metais!“ – su pirmais žodžiais į Bundestagą įsiveržė žiauri realybė.
Prezidento kalba iš rusų bombarduojamo Kyjivo buvo tarsi veidrodis, kurį jis laikė atgręžęs į patogiose Bundestago kėdėse sėdinčius vokiečių politikus, kad šie išvystų savo klaidas: „Kalbu Jums vardu karių, ginančių vertybes, apie kurias taip dažnai kalbama visur Europoje.“
„Kiekvienais metais politikai kartoja „daugiau niekada“, o dabar matome, kad šie žodžiai tiesiog nieko nereiškia. Europoje naikinama tauta“, – sakė jis moralizuoti mėgstantiems politikams, ūmai nuščiuvusiems kaip tik tuo metu, kai istorija reikalauja iš jų drąsių sprendimų.
Akmenys naujai sienai Europoje ir tos „sienos statytojai“
Jaudinančios prezidento kalbos centrą sudarė sienos metafora, susieta su vokiečių istorine patirtimi – prieš tris dešimtmečius nugriauta Berlyno siena. „Galbūt ne visi tai pastebite, bet ir vėl atsidūrėte už sienos. Ne už Berlyno sienos, o už sienos Europos viduryje tarp laisvės ir nelaisvės. Ir ši siena auga su kiekviena bomba, nukritusia ant mūsų žemės Ukrainoje, su kiekvienu nepriimtu sprendimu, kuris galėtų padėti mums pasiekti taiką.“
„Mieli politikai ir politikės, miela vokiečių tauta, kodėl taip yra? Mes kreipėmės į jus, sakėme jums, kad „Nord Stream“ yra tam tikras pasirengimas karui, o gavome išimtinai ekonominį atsakymą – tai ekonomika, ekonomika, ekonomika... Tačiau tai buvo cemento skiedinys naujai sienai. Akmenys naujai sienai Europoje buvo ir tebėra perkami už vokiečių pinigus“, – skaudų kaltinimą metė prezidentas, o, toliau plėtodamas sienos metaforą, priminė neapibrėžtus pažadus Ukrainai dėl NATO ir ES, – jie taip pat tapo „akmenimis naujai sienai.“
Visuomeninio transliuotojo ZDF „Heute Journal“ vadovas Wulfas Schmiese'as savo komentare sukonkretino V. Zelenskio kaltinimus ir išvardijo svarbiausius „sienos statytojus“: „Gerhardas Schröderis, kuris pradėjo „Nord Stream 1“ ir leidosi nuperkamas Vladimiro Putino, kad taptų jo dujų lobistu. Angela Merkel, kuri pritarė dujotiekio „Nord Stream 2“ tiesimui, nepaisydama Putino okupuotų Gruzijos, Moldovos bei Ukrainos teritorijų ir tuzino politinių nužudymų. Vokietija norėjo gyventi patogiai ir šiltai. Ukraina daugumai rodėsi esanti nesvarbi, – nenorėta, kad ji trukdytų, būdama NATO ar kilnioje ES.“
Kancleris Olafas Scholzas pasislėpė už tylos sienos
„Sugriaukit šią sieną!“ – kreipėsi V. Zelenskis tiesiai į Vokietijos kanclerį O. Scholzą, primindamas 1987 m. Berlyne JAV prezidento Ronaldo Reagano ištartą raginimą Sovietų Sąjungos lyderiui Michailui Gorbačiovui „tear down this wall“. Ukrainos prezidentas ragina Vokietijos kanclerį būti tikru lyderiu ir stoti Ukrainai į pagalbą: „Mums sunku apginti Ukrainą, jei jūs nedarote to, ką įstengtumėte daryti“, – sakė jis. „Prašau, padėkite mums! Padėkite mums sustabdyti šį karą!“ – savo kalbą baigė V. Zelenskis.
Tačiau Vokietijos kancleris atkakliai tylėjo, pasislėpęs už medicininės kaukės ir už tylos sienos. Atsakymo Ukrainos lyderis nesulaukė ir iš parlamentarų. O posėdžiui vadovavusi Bundestago viceprezidentė, žalioji Katrin Göring-Eckardt, iškart po dramatiškos prezidento kalbos lyg niekur nieko perėjo prie eilinės darbotvarkės: pasveikino du parlamentarus su gimtadieniu ir paskelbė diskusijos apie privalomus skiepus pradžią.
„Vokietijos parlamento darbotvarkėje – sveikinimai su gimtadieniu. Ukrainos darbotvarkėje – mirtis!“ – neslėpdamas pasipiktinimo rašė „Bild“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Paulas Ronzheimeris. „Matyt, Vokietija dar nesuvokė karo Ukrainoje dramatiškumo, šios šalies kovos už savo egzistenciją. Tai simbolizuoja, kad mūsų politikai aštuonerius metus girdėjo, kas vyksta Ukrainoje, bet nereagavo. Tai simbolizuoja neveiklumą, žiūrėjimą į kitą pusę, nieko nedarymą“, – priekaištavo P. Ronzheimeris, nuo karo pradžios rengiantis sukrečiančius reportažus iš Ukrainos.
Ukrainai Vokietija gali padėti tik surištomis rankomis
Ko gero, Vokietija nenori matyti ir to V. Zelenskio įvardyto realaus skilimo Europoje, – pastebi dienraščio „Die Welt“ autorius Clausas Christianas Malzahnas: „Dabartinėje situacijoje Vokietijos vyriausybė laikosi pozicijos jokiomis aplinkybėmis nesileisti įsitraukiamai į karinį konfliktą. Kyjive, bet, kaip matyt, vis dažniau ir Varšuvoje bei Baltijos šalių sostinėse, požiūris akivaizdžiai skiriasi. Ten suvokiama: mes jau seniai esame šiame ginkluotame konflikte.“
O „Die Welt“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Robinas Alexanderis pastebėjo: „Ukrainos prezidentas, kuris rūpinasi savo tautos išlikimu ir europinių vertybių gynimu, rado laiko įsigilinti į Vokietijos sielą.“ Bet parlamentarai nepasinaudojo galimybe pagaliau kritiškai įvertinti „istoriškai nesėkmingos ištisos politikų kartos Rusijos politikos“. Tiesa, tam prireiks ne vienų metų, – pripažįsta jis. „Tačiau tai galėjo prasidėti šią dieną“, – sakė R. Alexanderis.
Kanclerio pavaduotojas, ekonomikos ministras R. Habeckas (žaliųjų partija) tą patį ketvirtadienio vakarą per Vokietijos televiziją pripažino, kad Ukrainai jo šalis gali padėti tik surištomis rankomis ir kad rankas sau susirišo pati Vokietija – pasiduodama energetinėn Rusijos priklausomybėn.
Tai, kad nei Bundestagas, nei Vokietijos kancleris niekaip nesureagavo į dramatišką ir jaudinančią kariaujančios šalies prezidento kalbą, sukėlė tikrą gėdos bangą šalyje. Tačiau taikliu žaliųjų partijos atstovės Rebecos Harms pastebėjimu, „labiausiai Vokietijos politikus turėtų gėdinti nepalaužiama Vokietijos valia bendradarbiauti su V. Putino Rusija ir žiūrėti į tai pro pirštus tol, kol tai taps nebeįmanoma“.
Kaip tik dėl to dabar taip sunku priimti V. Zelenskio kalbos mestą iššūkį, – rašo R. Harms. Drauge ji perspėja: „Jei Bundestagas to nepadarys, tai bus žemiausias nuosmukis.“
Deja, laiku ir garbingai atsiliepti jau pavėluota. Tad 2022 m. kovo 17-oji įeis šalies istorijon, žurnalisto R. Alexanderio žodžiais, kaip „juoda diena „šviesoforo“ vyriausybei ir gėda Bundestagui“.
