Vis dėlto toks vienišas ir atsiskyręs kaip per du pastarojo meto posėdžius su artimiausio rato pareigūnais jis neatrodė niekada. Pirmiausia, aišku, dėl didelio atstumo, skyrusio Rusijos prezidentą ir priešais susodintus patikimiausius patarėjus.
Kadangi V. Putinas yra vyriausiasis pajėgų vadas, didžiausia atsakomybė už invaziją tenka jam, rašo BBC. Vis dėlto nevalia pamiršti, kad prezidentas visada pasitikėjo lojalumą demonstruojančiais artimiausios savo aplinkos žmonėmis, daugelis iš kurių karjerą, kaip ir jis pats, pradėjo Rusijos saugumo tarnybose. Taigi, norisi klausti, į kieno žodžius V. Putinas buvo linkęs įsiklausyti lemtingu savo, kaip prezidento, kadencijos momentu.
Sergejus Šoigu, gynybos ministras
Nekyla abejonių, kad to, ką sakė ilgametis patikėtinis Sergejus Šoigu, V. Putinas negalėjo praleisti negirdom. S. Šoigu įnirtingai laikėsi V. Putino propaguojamos versijos apie Ukrainos demilitarizavimą ir Rusijos apsaugojimą nuo menamos karinės grėsmės iš Vakarų.
S. Šoigu yra žmogus, kartu su prezidentu vykstantis paklaidžioti po Sibiro platybes, ten pamedžioti arba pažvejoti, bet dar svarbiau, kad būtent jo kandidatūra praeityje buvo svarstyti kaip galbūt tinkama į valdžios perėmėjus.
Vis dėlto vos pažvelgus į iškalbingą nuotrauką, kurioje S. Šoigu kartu su ginkluotųjų pajėgų vadu sėdi prie vieno, tačiau be galo ilgo stalo su V. Putinu, ir jį nuo prezidento skiria didelis atstumas, gali sukilti abejonių, ar S. Šoigu žodis prezidentui pats svarbiausias.
Minėta nuotrauka buvo nufotografuota trečią karo dieną, moraliai pakrikusioms Rusijos pajėgoms niekaip nesugebant palaužti aršaus ukrainiečių pasipriešinimo, kuris, atrodo, buvo netikėtas.
„S. Šoigu turėjo įžygiuoti į Kijevą. Jis juk gynybos ministras ir jis turėjo laimėti“, – sako Vera Mironova, ginkluotų konfliktų specialistė.
S. Šoigu priskiriami „nuopelnai“ už Krymo užgrobimą 2014-aisiais. Be to, jis vadovavo Ginkluotųjų pajėgų žvalgybos valdybai (GRU), apkaltintai dviem pasikėsinimais panaudojant paralyžiuojamąją nuodingąją medžiagą – 2018-aisiais Solsberyje (Jungtinėje Karalystėje) ir 2020-aisiais Sibire (tragiškai vos nesibaigęs išpuolis prieš Aleksejų Navalną).
Priartinti S. Šoigu ir greta sėdinčio ginkluotųjų pajėgų vado veidai atrodo dar iškalbingiau.
„Jiedu atrodo taip, tarytum sužinoję, kad kažkas mirė – kaip per laidotuves“, – dalijasi įspūdžiu V. Mironova.
Kad ir kaip nejaukiai nuteiktų šis per susitikimą padarytas kadras, Rusijos saugumo reikalų ekspertas rašytojas Andrejus Soldatovas įsitikinęs, kad gynybos ministro balsas vis viena daro didžiausią įtaką Rusijos prezidento sprendimams.
„S. Šoigu ne tik vadovauja pajėgoms, bet iš dalies yra atsakingas ir už ideologiją, o Rusijos ideologija daugiausia paremta istorija ir būtent jis atsako, kad būtų laikomasi naratyvo“, – mano A. Soldatovas.
Valerijus Gerasimovas, RF ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas
V. Gerasimovui, kaip pajėgų vadui, buvo pavesta užpulti Ukrainą ir užduotį atlikti greitai, bet, vertinant pagal rezultatus, jisai nepasirodė tinkamai.
Pagrindinis vaidmuo V. Putino rengiamose karinėse kampanijose V. Gerasimovui tekdavo nuo pat Čečėnijos karo 1999-aisiais. Jis buvo pats svarbiausias ir planuojant karinius veiksmus Ukrainoje – jis kontroliavo praeitą mėnesį Baltarusijoje vykusias pratybas.
Rusijos reikalų specialisto Marko Galeotti kaip niekada nesišypsantis niūrus gremėzdas apibūdintas generolas buvo centrinė figūra ir vykdant Krymo aneksiją.
Kai kurie duomenys rodo, kad dabar, po neblizgančio starto veržiantis į Ukrainą ir pranešimų apie smunkančią karinę dvasią, V. Gerasimovas atsidūrė nuošalėje.
Visgi A. Soldatovas įsitikinęs, kad tokios spėlionės atsiremia į norus, o ne į realybę.
„V. Putinas negali kontroliuoti kiekvieno kelio ir kiekvieno bataliono, o būtent toks ir yra jo vaidmuo“, – primena jis.
Nepaisant to, kad gynybos ministrui akivaizdžiai patinka uniforma, jisai nėra išėjęs karinio rengimo kurso, todėl privalo kliautis profesionalais, priduria A. Soldatovas.
Nikolajus Patruševas, Saugumo tarybos sekretorius
„N. Patruševas – tai pats vanagiškiausias vanagas, manantis, kad Vakarai ne vienus metus siekia susidoroti su Rusija“, – teigia Benas Noble‘as, Rusijos politikos analitikas iš Londono universiteto koledžo.
Nikolajus Patruševas yra vienas iš trijų ištikimiausių V. Putino bendražygių, lydėjęs jį nuo pat 8-o praeito amžiaus dešimtmečio, kai kartu dirbo Sankt Peterburge – tuometiniame Leningrade.
Kiti du ypač lojalūs V. Putinui asmenys – tai Saugumo tarybos vadovas Aleksandras Bortnikovas ir Užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Sergejus Naryškinas.
Visi jėgos struktūrų vadai, kitaip – silovikai, priklauso artimam prezidento ratui, tačiau šis trio – pats artimiausias.
Tiktai nedaugelis pajėgia padaryti prezidentui tokią įtaką kaip N. Patruševas. Jisai ne tik kartu darbavosi senojoje komunistinės eros KGB, bet ir tapo V. Putino pamaina – KGB pakeitusios organizacijos FSB vadovu, ir ėjo šias pareigas nuo 1999-ųjų iki 2008-ųjų.
Per gerai žinomą groteskišką Saugumo tarybos posėdį, įvykusį likus trims dienoms iki invazijos, būtent N. Patruševas pabrėžtinai tvirtino, kad JAV turi labai konkretų tikslą – suskaidyti Rusiją.
Tas posėdis nusipelno atskiro paminėjimo. Už stalo prieš visus sėdinčio prezidento ir vienas po kito „pareikšti savo nuomonę“ dėl Rusijos remiamų Ukrainos regionų pripažinimo einančių saugumiečių vaizdas atrodė akivaizdžiai surežisuotas.
Vieni tame siaubingame spektaklyje pasirodė geriau, kiti prasčiau, bet N. Patruševas testą išlaikė.
„Tai jį reikėtų vadinti aršiausiu kovoti raginusiu šaukliu. Yra pagrindo spėti, kad V. Putinas perėmė būtent jo transliuojamą kraštutinę poziciją“, – samprotauja Benas Noble‘as.
Aleksandras Bortnikovas, Federalinės saugumo tarybos (FSB) direktorius
Kremliaus stebėtojai tvirtina, kad saugumo tarnybų pateikiama informacija Rusijos prezidentas pasitiki labiau nei gaunama kitais kanalais, taigi, Aleksandras Bortnikovas automatiškai patenka į V. Putino patikėtinių gretas.
Tai dar vienas ištikimas bendražygis, lydėjęs V. Putiną nuo leningradiškojo KGB laikų. FSB direktoriaus pareigas A. Bortnikovas perėmė iš savo pirmtako Nikolajaus Patruševo.
Ir vienas, ir kitas – Rusijos prezidentui artimi asmenys, tačiau, kaip teigia B. Noble‘as, „nėra visiškai aišku, kuris iš jų vadovauja, o kuris priima sprendimus“.
FSB daro nemenką įtaką visoms kitoms Rusijos teisėsaugos tarnyboms ir netgi turi sau pavaldžias specialiąsias pajėgas.
Kad ir kaip būtų, A. Bortnikovas, nors ir svarbi figūra, visgi nėra iš tų, kurie galėtų mesti Rusijos lyderiui iššūkį arba patarti taip reikšmingai kaip kiti, mano A. Soldatovas.
Sergejus Naryškinas, Užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) direktorius
Paskutinis iš Leningrado laikus menančio trejeto – Sergejus Naryškinas. Jis V. Putiną lydėjo beveik per visą jo karjerą.
Bet kokias išvadas turėtume pasidaryti, matydami S. Naryškino išdergimą, kai šis tiek susijaudino, kad ėmė ir nukrypo nuo oficialios linijos per liūdnai pagarsėjusį Saugumo tarybos posėdį?
Paprašytas įvertinti susidariusią situaciją, žvalgybos šefas ypač sutriko, net ėmė mikčioti, kol galop kažką išlemeno, tačiau klaidingai, tad po akimirkos išgirdo: „Mes apie tai nekalbame, šito neaptarinėjame.“
Turint omenyje, kad gana ilgo posėdžio įrašas buvo iškarpytas, tenka daryti išvadą, kad nejaukų epizodą Kremlius paliko sąmoningai – norėjo, kad jį pamatytų kuo platesnė auditorija.
„Teko patirti šoką. Jis ypač ramus, susitelkti gebantis žmogus, todėl neišvengiamai kilo klausimas, kas gi ten vyksta“, – sakė BBC kalbintas B. Noble‘as.
M. Galeotti prisipažino likęs sukrėstas visos per posėdį tvyrojusios atmosferos.
O štai A. Soldatovas pareiškė turėjęs progą pasimėgauti tuo, ką matė.
„V. Putinui patinka žaisti žaidimus su sau artimais pareigūnais, todėl S. Naryškinas ir buvo pastatytas kvailio vieton“, – aiškina jis.
S. Naryškinas jau ilgą laiką tūno V. Putino šešėlyje – iš pradžių, paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje, Sankt Peterburge, o vėliau, 2004-aisiais, V. Putino administracijoje. Galop jis tapo Dūmos pirmininku. Verta paminėti ir tai, kad šis asmuo pirmininkauja Rusijos istorinei draugijai. A. Soldatovas mano, kad jis galėjo labai pasitarnauti prezidentui užtikrindamas ideologinį jo veiksmų pagrindimą.
Pernai jis davė interviu Maskvoje dirbančiam BBC korespondentui Steve‘ui Rosenbergui, per kurį neigė Rusiją vykdžius nuodijimo operacijas, kibernetines atakas ir kišimąsi į kitų šalių rinkimus.
Sergejus Lavrovas, užsienio reikalų ministras
Ištisus 18 metų Sergejus Lavrovas gali džiaugtis vyriausiojo Rusijos diplomato statusu. Jisai pristatinėja Rusijos poziciją pasauliui, nors priimant sprendimus esminio vaidmens ir nevaidina.
S. Lavrovui – 71-i. Jo amžius – tai dar vienas įrodymas, kad V. Putinas linkęs kliautis veikėjais iš praeities.
S. Lavrovas – suktas personažas: praeitą mėnesį jis pamėgino pašiepti britų užsienio reikalų sekretorę Liz Truss dėl to, kaip ji išmano Rusijos geografiją, o prieš metus siekė pažeminti ES įgaliotinį užsienio reikalams Josepą Borrellį.
Visgi kai tenka spręsti su Ukraina susijusius klausimus, S. Lavrovas nustumiamas į antrą planą. Nepaisant šiurkštaus, atžaraus būdo, jis pasisakė už tolesnes diplomatines derybas, todėl Rusijos prezidento buvo tiesiog ignoruojamas.
Vargu ar jis labai nusiminė, kai daugelis JT žmogaus teisių tarybos narių išėjo iš posėdžio, kai jis per vaizdo ryšį bandė pateisinti Rusijos invaziją į Ukrainą.
Valentina Matvijenko, Federacijos tarybos pirmininkė
Moteriškas veidas – retas elementas V. Putino palydoje, bet Valentina Matvijenko čia yra. Ji pasirūpino, kad Federacijos Taryba pritartų Rusijos pajėgų dislokavimui užsienyje – taip buvo nutiestas kelias invazijai.
V. Matvijenko – tai dar viena V. Putino pakalikė nuo Sankt Peterburgo laikų, padėjusi ir Krymo aneksijos 2014-aisiais metu.
Visgi vargu ar jai galėtų būti patikėtas tiesioginis sprendimų priėmimas, nors, kaip jau sakyta, nėra visiškai aišku, kas taria galutinį žodį.
Kaip ir visi kiti Rusijos saugumo tarybos nariai, V. Matvijenko „pasitarime“ sėdėjo tam, kad susidarytų įspūdis, jog diskutuojama, nors iš tikrųjų buvo daugiau nei aišku, kad Rusijos prezidentas dėl visko apsisprendęs.
Viktoras Zolotovas, Nacionalinės gvardijos vadas
Viktoras Zolotovas anksčiau tarnavo prezidento apsauginiu, na, o vėliau jam buvo patikėtos Rusijos nacionalinės gvardijos („Rosgvardija“) vado pareigos. „Rosgvardija“ – tai V. Putino vos prieš šešetą metų suformuotos pajėgos, atliekančių savotiškos asmeninės armijos vaidmenį.
Vadu paskyręs asmeninį apsauginį, V. Putinas užsitikrino ginkluotojo darinio lojalumą, o Viktoras Zolotovas jį išplėtojo iki 400 tūkst. karių.
V. Mironova įsitikinusi, kad pagal pirminį planą rusų invazija turėjo trukti porą–trejetą dienų ir tik tada, kai paaiškėjo, kad pajėgų operacijos stringa, iniciatyvą perėmė „Rosgvardija“.
Vis dėlto Nacionalinės gvardijos vadas nėra išėjęs karinio rengimo, o kadangi jo būriai neturi tankų, atakos jiems sukėlė tam tikrų nuostolių.
Ko dar gali klausyti V. Putinas?
Ministrui pirmininkui Michailui Mišustinui teko nepavydėtina užduotis gelbėti ekonomiką, o karo eiga nuo jo beveik nepriklauso.
Maskvos meras Sergejus Sobjaninas ir valstybinės naftos milžinės „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas – taip pat prezidentui artimi asmenys, mano politikos apžvalgininkas Jevgenijus Minčenka.
Broliai milijardieriai Borisas ir Arkadijus Rotenbergai – Rusijos prezidento vaikystės draugai – taip pat yra jo patikėtiniai. 2020-aisiais žurnalas „Forbes“ Rotenbergus įvardijo kaip turtingiausią Rusijos šeimą.
