Jis prisiminė ir 2001 metais vykusį Didžiojo aštuoneto viršūnių susitikimą, kuriame V. Putinas susitiko su G. W. Bushu. Po jo, pasak S. Pugačiovo V. Putinas „be jokių susitarimų“ uždarė bazę Kuboje, tačiau G. W. Bushas to neįvertino.
„Nuo to karto jis kaip mantrą pradėjo kartoti, kad svarbūs tik branduoliniai ginklai“ – sakė S. Pugačiovas.
– Jūsų, kaip žmogaus, kuris daugelį metų buvo artimas Vladimiro Putino draugas, norėčiau paklausti: sakykite, prašau, kas, jūsų nuomone, dabar su juo vyksta? Iki kokios ribos jis gali prieiti?
– Gerą vakarą dar kartą. Vis tik gerą vakarą, nes manau, kad visa tai baigsis ir greitai, ir gerai. Nežiūrint į tai, kas vyksta, revoliucijų ir karų be kraujo nebūna, todėl galime sakyti, kad Ukrainos žmonės savo kraują lieja ir už Rusiją. Deja, bet Rusija per 20 metų pati nieko nesugebėjo padaryti. Antra, ką noriu pasakyti, kad niekada nebuvau V. Putino draugas. Tiesiog buvau tas žmogus, kuris artimai bendravo ir dirbo su V. Putinu ir padėjo jam atsidurti prezidento poste. Tačiau V. Putino draugu aš niekada nebuvau.
– Nepaisant to, jūs labai gerai jį pažįstate.
– Taip, pažįstu jį tikrai gana neblogai.
– Sakykite, kodėl, jūsų nuomone, jis ryžosi šiam nusikaltimui, kuris jau lyginamas su A. Hitlerio nusikaltimais? Ir iki kokios ribos jis eis?
– Prieš atsakant tiesiai ir konkrečiai į šį klausimą, aš pasiūlyčiau grįžti 20 metų atgal ir pažiūrėti, kaip V. Putinas atėjo į valdžią. Šiandien įsivaizduojama, kad V. Putinas buvo geras berniukas ir vėliau kažkas jam atsitiko – tarsi jį užbūrė, tarsi jis išprotėjo. Ne. Žiūrėkite. Kaip V. Putinas 1999 metais atėjo į valdžią? Sprogdinant namus Rusijoje. Ne Ukrainoje, ne kažkur kitur, ne sprogdinant vadinamus banderininkus ir nacistus, o sprogdinant tiesiog taikius gyventojus. Apie šią istoriją parašytos knygos, sukurti filmai. Tai vyko lygiagrečiai su jo sąlygine rinkimų kampanija, kurioje aš pats asmeniškai dalyvavau.
Tačiau noriu pasakyti vieną labai svarbų dalyką: tam, kad V. Putinas būtų išrinktas, jam absoliučiai nieko nereikėjo daryti. Jam nereikėjo dėti jokių pastangų, nereikėjo kabinti plakatų, nieko. Pakako B. Jelcino žodžių „Aš pavargau, aš pasitraukiu“, ir tokio ligoto bei pasenusio B. Jelcino fone pasirodo gana jaunas ir gana aiškiai kalbantis Federalinės saugumo tarnybos (FST) direktorius.
Aš dabar truputį nuklystu nuo šiandieninės dienos, tačiau tai svarbu. Mes nebeprisimename, kaip viskas prasidėjo, todėl nesuprantame, kas vyksta. V. Putinas tuo metu nebuvo laikomas kažkokia blogybe, kažkokiu „kagėbistu“, kaip dabar visi jį regi. Esmė ta, kad tuo metu V. Putinas buvo labiau siejamas su A. Sobčiaku, kuris buvo, kaip sakoma, žmogus „ne be nuodėmės“, bet buvo ryškus, demokratinių ir liberalių nuostatų, ir – aš pats jį gerai pažinojau – pretendavo iš esmės į prezidento vaidmenį. Visi į V. Putiną žvelgė per šią prizmę – kaip į artimą A. Sobčiako bendražygį. Yra V. Zelenskio bendražygių, yra M. Obamos bendražygių. Net ir kalbant apie dabartinį JAV prezidentą, dažnai pažymima, kad jis yra buvęs M. Obamos viceprezidentas. Ir tuomet mums viskas būna aišku.
Ir štai pasirodė žmogus, kuris be jokių pastangų tapo prezidentu. Žinoma, tuo metu niekas nežinojo – ir aš pats asmeniškai nežinojau, kas tuo užsiima, kaip tai vyksta. Mes visi tuo metu tikrai galvojome, kad tai teroristai ir panašiai, kol V. Rušailo sulaikė FST darbuotojus, bandžiusius padėti sprogmenis Riazanėje.
– Heksogeną...
– Taip, heksogeną. Heksogenas ir yra sprogstamoji medžiaga, kuri sugriauna namus. Ir tai vyko visiškai atvirai. Maža to, vidaus reikalų ministras V. Rušailo kolegoms iš VRM pranešė, kad VRM darbuotojai nukenksmino grupę FST darbuotojų, kurie mėgino susprogdinti dar vieną pastatą.
– Namai sprogo Maskvoje, Volgodonske...
– Ir dar vieną namą bandė susprogdinti Riazanėje. Tai buvo 1999 metai. V. Putinas siekia valdžios, jį dievina, dainuoja dainas „Putinai, mes su tavimi“, ir panašiai. Taigi, žiūrėkime, kas vyksta. Pirma, tai namų sprogdinimai. Žūsta taikūs žmonės. Šiandien mes suprantame, kas tuo užsiėmė, kuo, kaip – tai ištirta iki galo. Žinome, kad tai buvo speciali operacija – atkreipkite dėmesį – speciali operacija FST direktoriui Rusijos prezidento poste įtaisyti. Dar kartą priminsiu, kad nereikėjo net reklaminių plakatų, kad V. Putinas būtų išrinktas prezidentu. Taigi jis buvo išrinktas, sakykime, visiškai teisėtai. Jei nepaisysime tų vidinių rūmų istorijų, kaip jis tapo kandidatu, tai visa kita buvo absoliučiai teisėta.
Antra, kas vyksta – „Nord Ost“. Tai pirmoji V. Putino kadencija. Dabar daug kas sako, kad jis buvo toks liberalus, toks mielas, iki 2006 metų jis buvo puikus žmogus, nieko baisaus nevyko. Kas įvyksta? „Nord Ost“: Abu Bakaras ir dar 23 žmonės paima įkaitais iki tūkstančio žmonių. 300 žūsta, 600 lieka sužeisti, ir taip toliau. Kas tai buvo? Tai buvo speciali operacija. Šiandien irgi visi tai žino: tai buvo speciali operacija V. Putino reitingams pakelti. Jei neklystu, tai buvo 2002 metai. Taigi tai buvo eilinė speciali operacija, kuria buvo siekiama pakelti reitingus ir visus sutepti krauju, įskaitant jį patį.
– O tada Beslanas...
– Taip... Taigi reikia suprasti, kas įvyko „Nord-Oste“. Šia tema aš daug kartų kalbėjau ir bendravau su aukų advokatais, kurie atstovavo joms teisme, ir... nežinau... Rusijoje tiesiog viskas vyksta kitaip. Rusijoje žmonės yra įpratę vadovautis posakiu „Neprisišauk bėdos“. Tai buvo specialioji operacija, sutartinė operacija su Abu Bakaru, kad jie ten užeina, tada V. Putinas neva išlaisvina visus įkaitus, visi išeina ir V. Putinas lieka laimėtojas, o jo reitingai šauna į kosmosą.
Tačiau galiausiai – tik šį kartą ne V. Rušailo, o Borisas Grizlovas, kuris tuo metu vadovavo VRM ir nežinojo operacijos detalių – milicijos radijo bangomis klausosi, kas vyksta aplinkui, ir girdi, kaip Abu Bakaras su kažkuo bendrauja. Vėliau paaiškės, kad tai buvo FST darbuotojai. Ir jis girdi iš jų komandą: „Užmuškite keletą žmonių“. Jis atsako: „Mes taip nesitarėme“. „Mes primokėsime“... Ir tai tęsiasi toliau.
Tai buvo visiškai akivaizdi speciali operacija. Suprantate, jis žudo savo paties piliečius – savo piliečius. Aš jau nekalbėsiu apie tą istoriją, kai I. Sečinas pasakė, jog pats bijodamas ir rizikuodamas padidino dujų dozę dešimt kartų, ir paaiškėjo, kad buvo perlenkta lazda. Dėl to žuvo daugiau kaip 300 žmonių, o 600 liko suluošinti. Asmeniškai pats I. Sečinas. Tuo metu jis buvo administracijos vadovo pavaduotojas, dešinioji V. Putino ranka. Iš esmės jis vadovavo administracijai. Taigi jis priėmė sprendimą. Ne FST generolas, kuriam V. Putinas gimimo dienos proga suteikė generolo majoro laipsnį, o jis pats asmeniškai.
Tačiau grįžkime prie to, kad tai nebuvo jokia kova su terorizmu, o tiesiog ruošinys V. Putino reitingams pakelti. Jei būsimi prezidento rinkimai dabar turėtų įvykti 2024 metais – šiuo metu yra 2022-ieji, tai tuo metu – 2002 metais – jie taip pat buvo numatyti po diejų metų. Taigi mes esame panašiame taške.
Kita istorija, kaip sakėte, su Beslanu. Kas vyksta Beslane? Beslane – R. Auševas ir A. Maschadovas. Ten buvo tikri teroristai, užgrobę mokyklą. Jie tikrai norėjo dėl kažko derėtis, jie sakė, kad yra pasirengę paleisti visus įkaitus, jei tik R. Auševas ar A. Maschadovas ateis su jais derėtis, nes jie daugiau niekuo nepasitiki. Kad R. Auševas ar A. Maschadovas nespėtų pakelti savo reitingų, V. Putinas tiesiog duoda nurodymą susprogdinti šią mokyklą. Ir mes tai matėme tiesioginiame eteryje. Aš pats asmeniškai stebėjau tai per tiesioginę CNN transliaciją.
– Tai 2004 metai...
– Taip, 2004 metai.
– Taigi matome, kad tai yra žmogus, kurio niekas nesustabdys. Tačiau iki ko jis prieis per šiandienį karą prieš Ukrainą?
– Tai, sakykime, tam tikra prasme jau yra techninis klausimas – karinis. Viską, ką galėjo, jis jau padarė. Galime grįžti prie jo pareiškimo apie branduolinį ginklą – tai šiandien yra aktualiausia tema. Jis yra atitrūkęs ir nesupranta ne tik Ukrainos, bet ir savo paties armijos. Tai vadovas, kuris apsistato jam komfortiškais žmonėmis. Atkreipkite dėmesį: komfortas jam yra labai svarbus. Tai ne tik jo mėgstamas žodis – parazitas. Skleisdamas Rusijos vystymosi doktriną, jis, pavyzdžiui, sako, kad labai svarbu, jog Rusija būtų „komfortiška šalis“. Ką reiškia komfortas? Matėte jo dvarą Gelendžike?
– Taip, taip..
– Tai būtent taip atrodo komfortas, suprantate? Taigi Rusija turi būti komfortiška. O komfortiška aplinka reikalinga tam, kad ji kalbėtų tai, ką tau malonu girdėti.
– Gerai, pradėkime nuo branduolinių ginklų.
– Mes dar nebaigėme. Tam, kad tai suprastume, turime suvokti, kaip žmogus apsupo save sau palankiais asmenimis. 2000 metais V. Putinas ateina į valdžią. Ar jūs suprantate santykius tarp specialiųjų tarnybų ir kariškių? Jie visuomet buvo, švelniai tariant, įtempti. 2000 metais V. Putinas ateina į valdžią ir keičia gynybos ministrą. Jis paskiria savo paties gynybos ministrą. Ką paskiria, jei prisimenate?
– Prieš S. Šoigu?
– Ne, tai buvo 2000 metais. Jis paskiria Sergejų Ivanovą. Tai absoliučiai korumpuotas žmogus, nesugebantis niekam vadovauti, tiesiog tipiškas specialiųjų tarnybų atstovas. Nors jis buvo apsikabinęs ordinais, kaip dabar S. Šoigu, bet armija jo visiškai nepriėmė. Tuomet jis rinkosi tarp S. Ivanovo ir dabar jau mirusio A. Kvašnino, generalinio štabo viršininko, kuris, beje, irgi nebuvo karininkas (tiesą sakant, per visą Sovietų Sąjungos ir Rusijos istoriją tai buvo vienintelis žmogus, kuris vadovavo generaliniam štabui, pats nebūdamas profesionalus kariškis). V. Putinas daug su juo bendravo, pamenu, vyko į medžioklę.
Kodėl V. Putinas tiek daug dėmesio skyrė šiems klausimams? Ne todėl, jog galvojo, kas būtų, jei rytoj kiltų karas, ir kas lauktų armijos. Ne. Jis bijojo karinio sąmokslo. Perversmo. Tai buvo jam pavojinga istorija. Atkreipkite dėmesį: iš V. Putino aplinkos niekas netarnavo armijoje. Visiškai niekas. Taigi kas vyksta? Ministro postą jis atiduoda S. Ivanovui, o A. Kvašniną paskiria savo atstovu Sibiro federacinėje apygardoje, ir tokiu būdu šį konfliktą išsprendžia. O kas įvyksta armijoje? Armijoje visiška griūtis – viskas pakrinka.
Jis apsupa save komfortiškais žmonėmis. Jei pradėtume vardinti, tai būtų S. Ivanovas, o nuo 2007 metų paskiriamas Anatolijus Serdiukovas, kuris apskritai prieš tai dirbo baldų parduotuvės direktoriumi Leningrade ir buvo baigęs Sovietų Sąjungos prekybos institutą. Jį tiesiog įpiršo jo uošvis, Viktoras Zubkovas, artimas V. Putino šalininkas, kurį pats V. Putinas gerbė, nes jis buvo toks pseudosovietinis politbiuro vadovas, Leningrado regioniniame komitete užsiėmęs žemės ūkiu. Taigi atrodė labai autoritetingas. Jis tikrai jį įpiršo, nes A. Serdiukovas po darbo baldų parduotuvėje jau vadovavo Mokesčių tarnybai. V. Putinui viskas gana patiko ir jis jį paskyrė (gynybos ministru – red. past.)
Tai labai svarbus momentas, nes tai išskirtinė informacija, jos tiesiog niekas nežino. Šiandien labai svarbu tai suprasti. A. Serdiukovas, pasiūlytas į gynybos ministrus, ilgai bando atsisakyti, ir sako, „kaip aš galiu būti gynybos ministru, jei Moldavijoje dvejus metus tarnavau vairuotoju. Aš negaliu tapti gynybos ministru“.
Jei kitose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Prancūzijoje, gynybos ministru gali tapti visiškai civilis asmuo, netgi moteris, ir suprantama, kad tai yra visiškai politinis postas, tai Rusijoje yra visiškai kitaip. A. Serdiukovas bandė atsisakyti, V. Putinas jį įkalbinėjo. Savaitę jis galvojo, buvo išvykęs į Sankt Peterburgą, po to sugrįžo ir galiausiai sutiko. V. Putinas aiškino, kodėl pasirinko būtent jį: nes jis gaudosi prekybos srityje, supranta skaičius, mokesčius. Taigi jam jokios armijos nereikia – tai praėjęs amžius. Jam reikia išparduoti visus likvidžius aktyvus – pastatus, akademijas, mokslo įstaigas, kurių būklė ideali ir kurios įsikūrę puikiose vietose. Pamenu, kaip jis pasakė jam tokį dalyką: „Daugiau kaip 2 proc. nuo pardavimo sumos sau neimk“. Tai tiesiog padeda suprasti jų tarpusavio santykius ir jo požiūrį į armiją. Tuo metu jis elgėsi kitaip, negu A. Hitleris, kuris 1933 metais pradeda vystyti karinę pramonę ir ją stiprinti – tarp jų yra paralelių, bet yra ir skirtumų. Taigi V. Putinas sugriauna armiją.
Ir tai trunka iki 2012 metų, kai A. Serdiukovas vos neatsiduria kalėjime, nes, matyt, pasiėmė sau daugiau negu 2 proc. V. Putinas išsirenka du žmones, jie atsisako, tačiau aš net pats nežinau, kas jie buvo. Galiausiai gynybos ministru jis paskiria S. Šoigu.
S. Šoigu, jei pastebėjote, sugrąžina legendines uniformas, pasiūtas pagal 1945 metų pavyzdį, antsiuvus. Tai irgi savotiška žinutė. Tačiau jis yra „virtualus“, kaip tos viršgarsinės raketos animaciniuose filmuose. S. Šoigu būtent toks. Jis V. Putinui buvo labai patogus. Tačiau tik iki to momento, kai prasidėjo karas. Jis sėdi šalia, taukši savo padais, skambčioja pakabukais – toks nuostabus armijos vadas, beveik maršalas G. Žukovas.
Taigi pamatėme, kad per 20 valdymo metų armija yra degradavusi, demoralizuota, išgrobstyta. Tai buvo vienas iš objektų vogti biudžeto lėšas. Ir S. Šoigu iki šiol su šia užduotimi tvarkėsi puikiai. Tai, kaip armija buvo pasiruošusi įsiveržti į Ukrainą, mes matome iš numestų ir aplinkui riogsančių senų tankų bei šarvuočių, kurie buvo pagaminti dar prieš Afganistano karą. Mačiau kadrus, kuriuose rodoma, kaip iš technikos yra viskas išplėšta, įskaitant radijo stotis, ir tik dėlto, kad ten buvo spalvotųjų metalų. Jie buvo išplėšti ne Ukrainoje – jie buvo išdraskyti jau seniai.
Kai prasidėjo karas Gruzijoje, A. Serdiukovas man pasakė, kad po kontrolinio pasiruošimo karui, kai jau buvo atmesta sugedusi technika, iki 30 proc. technikos neužsivedė – paprasčiausiai neužsivedė. O iš tos, kuri užsivedė, 50 proc. užgeso pakeliui į Gruziją. Taigi dabar viskas yra dar blogiau, o Ukrainoje, atvirkščiai, geriau.
– Sakykite, ar V. Putinas suduos branduolinį smūgį?
– Pasakysiu vieną svarbų dalyką. Tai irgi bus ekskliuzyvas, istorinis dalykas. 2001 metais vyko pirmasis Didžiojo aštuoneto viršūnių suvažiavimas. Tuo metu buvo pats antiglobalizmo pikas. Viršūnių suvažiavimas vyko Italijoje, Genujoje. Tuomet kartu su V. Putinu skridau į Italiją, dalyvavau įvairiuose susitikimuose ir panašiai. Tuo metu buvo susirinkusi visa senoji gvardija: G. W. Bushas, J. Chiracas ir kiti. Taigi baigiasi viršūnių susitikimas, aš susitinku su V. Putinu. Galite pažiūrėti nuotraukose ir vaizdo įrašuose, kaip jis tuomet atrodė – vilkintis rudu kostiumu ir smarkiai išsiskiriantis tarp kitų lyderių. Tačiau jis buvo toks susijaudinęs ir aš jo klausiu, ką jis tokio baisaus išgirdo. Kiekvienas viršūnių susitikimas būna skirtas kažkokiai temai, ir tais metais, jei neklystu, buvo sprendžiami maisto produktų ar žemės ūkio politikos klausimai. Ir V. Putinas pasakoja, kaip vyksta posėdis, ir G.W. Bushas nusiveda jį į šoną. Rodo į tuos žmones ir sako: „Pažiūrėk į juos, kas jie tokie? Kas tai per žmonės? Apie ką mums su jais kalbėti? Tu supranti, kad tik tu ir aš – mes abu – galime pakeisti pasaulio architektūrą?“. Tai V. Putinui labai įstrigo.
Aš nežinau, ką G. W. Bushas iš tikrųjų norėjo pasakyti. Gali būti, turint galvoje V. Putino anglų kalbos žinias, kad jis galvoje turėjo visai ką kita. Jis veikiausiai norėjo pasakyti kažką labai gero, kad mes galime spręsti ne tik maisto pramonės klausimus, bet ir pakeisti pasaulio architektūrą. Tai buvo 2001 metai, ir nuo to momento prasidėjo jų draugystė. Būtent po to G. W. Bushas pareiškė jo akyse išvydęs jo sielą ir taip toliau. Atsidėkodamas G. W. Bushui, V. Putinas uždarė bazę Kuboje – stipriausią bazę, žiūrėjusią į kitą pasaulio pusę. Tai jis padarė be jokių susitarimų, kaip dovaną G.W. Bushui. Tačiau G. W. Bushas šito neįvertino – priėmė tai kaip normą. V. Putino viduje kilo vidinis konfliktas: „Na, bjaurybė, aš žengiau tokį žingsnį, o jis man nieko“. Tiesiog reikia suprasti, kad tai, ką sakė G. W.Bushas, ir ką suprato V. Putinas, buvo, mano manymu, visiškai skirtingi dalykai.
Nuo to karto jis kaip mantrą pradėjo kartoti, kad svarbūs tik branduoliniai ginklai. Žinote, jog aš turėjau karinės pramonės kompleksą, stambiausią visoje Europoje, o gal net visame pasaulyje, laivų statyklų kompleksą. V. Putinas man nuolat kartodavo: „Korvetės, minininkai, desantiniai laivai – tai neaktualu. Šiandien aktuali tik branduolinė ginkluotė. Tik atominiai povandeniniai laivai, tik „Topol-M“ ir kita. Kitokio karo nebebus“. Ir taip jis kalbėjo, grubiai imant, prieš 20 metų.
