Maža to, JAV ambasada Ukrainoje trečiadienį paragino savo piliečius, esančius šioje buvusioje sovietinėje valstybėje, „apsvarstyti galimybę išvykti jau dabar“, nes būgštavimai dėl galimos Rusijos invazijos didėja.
„JAV ambasada ragina Ukrainoje esančius JAV piliečius apsvarstyti galimybę išvykti dabar pasinaudojant komerciniais ar kitais privačiai prieinamais susisiekimo būdais“, – sakoma ambasados pranešime, kuriame taip pat perspėjama, kad saugumo padėtis „gali pablogėti be išankstinio įspėjimo“.
Nors pačios Ukrainos valdžia ramina, kad situacija nėra tokia dramatiška, visgi prezidentas Volodymyras Zelenskis laikraščiui „The Washington Post“ sakė, kad per galimą invaziją Rusija gali mėginti užimti milijoninį Charkovo miestą.
Kalbant realiai, kaimyninė šalis, jei nuspręs didinti eskalaciją, „tai darys teritorijose, kuriose istoriškai yra daug žmonių, turinčių giminystės ryšių su Rusija“, sakė V. Zelenskis.
„Ukrainos vyriausybės kontroliuojamas Charkovas gali būti užimtas“, – teigė jis. Rusijai esą reikės dingsties. „Jie sakys, kad nori apsaugoti rusakalbius gyventojus“, – sakė prezidentas. Miesto užėmimas, anot jo, būtų „plataus masto karo“ pradžia.
Pramoninis Charkovo miestas yra Ukrainos šiaurės rytuose ir turi 1,4 mln. gyventojų. Rusija prie netoli esančios sienos sutelkusi apie 100 000 karių.
Ar yra pagrindo panikuoti ir kokia tikimybė, kad Rusija okupuos Charkovą? Šiuos ir kitus klausimus currenttime.tv uždavė rusų karybos ir politikos ekspertui Jurijui Fedorovui.
– Jūs suprantate, kas čia dedasi? Amerikos ir britų ambasados evakuoja diplomatų artimuosius, o Ukrainos valdininkai ramina, kad pagrindo panikuoti nėra. Jūsų vertinimu, yra pagrindo panikuoti ar nėra?
– Žinoma, kad yra. Tik yra pagrindo ne panikuoti, o labai stipriai susirūpinti. Panikuoti niekada nereikia. Kai Baltųjų Rūmų atstovė Jen Psaki sako, kad karas gali prasidėti bet kurią akimirką, tai ir reiškia, kad jis gali prasidėti bet kurią akimirką.
Aukšto lygio Jungtinių Valstijų valdininkai tokiais pareiškimais šiaip sau nesimėto. O ir iš tikrųjų daryti tokio pobūdžio išvadas yra priežasčių, nes prie sienos su Ukraina sutelktiems Rusijos kariams tiekiama ne tik puolamoji ginkluotė – tankai, šarvuotos pėstininkų mašinos ir taip toliau, bet ir apgalvotos paramos ir aprūpinimo sistemos, be kurių neįmanomos nei rimtos atakos, nei sudėtingos karinės operacijos.
Turiu omenyje radioelektroninio karo priemones, valdymo sistemas, ryšių sistemas, aprūpinimą ištekliais ir taip toliau, net ir kapų kasimo būrius. Tokia ta puolimo infrastruktūra, be kurios tiesiog neįmanoma nė viena didesnio masto karinė operacija. Todėl pagrindo susirūpinti tikrai yra.
Norėčiau visų dėmesį atkreipti į kitą momentą – į tai, jog į Ukrainą dabar didžiuliais kiekiais keliauja labai rimta gynybai skirta ginkluotė, kuri gali pridaryti rimtų nemalonumų pulti nusprendusiems Rusijos kariams. Pirmiausia turiu omenyje priemones, skirtas tankams ir kitai šarvuotai technikai naikinti.
Yra įrodymų, kad į Ukrainą keliauja naujausios kartos „Stinger“ kompleksai, o tai gyvybiškai svarbu norint sutrukdyti karinėms Rusijos pajėgų operacijoms iš oro. Tai reiškia, kad karas su Ukraina Rusijos kariams nebus lengvas pasivaikščiojimas, ką nuolat akcentuoja Rusijos žiniasklaida ir įvairaus plauko politologai, kurie, springdami seilėmis ir mostaguodami rankomis, pasakoja, kaip vos per kelias paras Ukraina bus parklupdyta ant kelių. Taip nebus.
Rusija gali atsikvošėti, kai jau bus įsivėlusi į sunkų karą, kurio padarinių nedrįs prognozuoti niekas, ir tai reikš rimtas problemas šalies valdančiajam režimui. Štai tokia šiandien klostosi situacija.
– Visa ta pagalba iš Jungtinės Karalystės, štai ir Baltijos šalys ketina Ukrainai pasiųsti amerikietiškų ginklų, – visa ta pagalba tikrai gali sulaikyti Rusiją? O gal priešingai: gal Kremlius tokias iniciatyvas vertina kaip grėsmę, ir taip tik provokuojame įsiveržimą?
– Ne, tai tikri dalykai, nes Ukraina jau gavo, kiek galiu įsivaizduoti, beveik 100 amerikietiškų raketų paleidimo sistemų „Javelin“ ir 500 raketų. Įsivaizduokime, kad kas antra raketa pasiekia tikslą ir apgadina rusų tanką ar pėstininkų kovos mašiną. Tai reiškia, kad iš rikiuotės pavyks išvesti 250 vienetų rusų šarvuotos technikos. Tai didžiulis nuostolis. Ukraina gavo du tūkstančius raketų NLAW – tai britų bei švedų gamybos raketos. Jos puikiai tinka kovoje su šarvuota technika, ypač miestuose.
Todėl, jeigu rusai kurpia planus, kaip šturmuos Charkovą ar Odesą, teks susitaikyti su tuo, kad jų technika miesto gatvėse degs kaip fakelai, nes kiekvienas didesnio miesto namas atakos atveju virs tvirtove, kurią teks šturmuoti, o pro kiekvieną langą šaudys ne tik automatiniai šautuvai, bet ir prieštankinės sistemos. Manau, kad tai turėtų būti pakankamai šaltas dušas toms degančioms galvoms Maskvoje.
Tik sprendimus Rusijoje priima vienas žmogus, mes juk puikiai žinome, kuo jis vardu, tai – Vladimiras Putinas. O dėl jo psichinės ir emocinės būklės labai dažnai kyla pagrindas nerimauti. Ar sugebės jį sulaikyti ta Ukrainos gaunama parama, dėl kurios, patikėkite, tikrai neramu Rusijos kariuomenės vadams, ar gali sustabdyti įrodymai, kuriuos pateikia Vašingtonas ir Briuselis, kad Vakarai neketina Rusijai nuolaidžiauti? Ir jeigu Rusija visgi veršis į Ukrainą, tai gaus ne tik labai griežtų ekonominių sankcijų, bet ir šio to dar rimtesnio, nes neseniai pasirodė pranešimų, kad Pentagone priimtas sprendimas į rytinį NATO flangą – pradžioje – pasiųsti 8500 karių. O bendras skaičius karių, kiek Jungtinės Valstijos pasirengusios permesti į Rytų Europą, siektų ir 50 tūkst. Tai trys Amerikos divizijos, labai galinga jėga.
– Jūsų nuomone, ar visa tai neišprovokuos Kremliaus visgi pulti Ukrainos? Mes juk žinome, kad Kremlius visus amerikiečių žingsnius vertina priešingai sveikam protui.
– Kremliuje, jeigu tikėtume viešais pasisakymais, iki pat dabar, kiek aš suprantu, įsitikinę, kad galiausiai Vakarai, kai bus pasiektas kritinis taškas, pradės nuolaidžiauti. Bet aš manau, kad Jungtinių Valstijų pozicija tokia, jog jokių nuolaidų nebus, o Kremliui teks pačiam ieškoti, kur nusileisti.
Suprantate, labai ilgai ir diplomatijos vadovas Lavrovas, ir kiti diplomatai bei įtakingi politologai bandė Kremlių įtikinti, kad Vakarams stinga politinės valios pasipriešinti agresyviai karinei Rusijos politikai.
Vakarai tiesiog pakankamai aiškiai iškomunikavo, pirmiausia tai padarė Jungtinės Valstijos: „Jokių nuolaidų Rusijai esminiais klausimais, o ypač dėl NATO plėtros ribojimo bei grįžimo prie 1997 metų karinės ir politinės situacijos, nebus.“ Tai sakyta atvirai ir daug kartų, jokių pakeitimų aš nesitikiu.
– Volodymyras Zelenskis kalba apie galimą Charkovo okupaciją. Ar jūs tam pritariate? Kam tai Rusijai? Kodėl minimas Charkovas, o ne Kijevas?
– Kiek suprantu, tie Rusijos kariniai planai, su kuriais susipažino Vakarai, ir nesiimsiu spręsti, kiek jie tikslūs, numato, kad pradinėje karo stadijoje Rusija turės spręsti tris pagrindinius klausimus. Pirmoji užduotis – užimti Charkovą, tada – Odesą, o trečioji – sausumos koridorius į Krymą. Tai planai, kuriuos nuolat aptarinėja Vakarų kariuomenės vadai ir analitikai.
– Tai tie planai, apie kuriuos rašė Vakarų žiniasklaida, netgi publikavo tokių žemėlapių.
– Taip, ir žemėlapių publikavo. Noriu kitką pasakyti. Reikalas tas, kad miestų šturmas, o tai rodo ir Antrojo pasaulinio karo patirtis, ir karų, kuriuos Rusija kariavo Čečėnijoje, didelių miestų šturmas – pati sudėtingiausia ir sunkiausia karinė operacija, pareikalausianti daugiausia kraujo iš visų įmanomų.
– Manote, kad Rusija gali tam ryžtis?
– Jeigu Maskva ryšis šturmuoti Charkovą, laukia didžiuliai nuostoliai. Prisiminkite, kiek nuostolių skaičiavo sovietų armija, šturmavusi Berlyną, – tai buvo siaubingi praradimai. Esu įsitikinęs, kad užimti Charkovą būtų beprotiškai sunku, didžiuliai nuostoliai, o rezultatai – neaiškūs. Jau sakiau, kad pro kiekvieną langą gali skraidyti prieštankinės raketos.
