Vakarai, baimindamiesi Rusijos veiksmų Ukrainoje, iš Kijevo jau atšaukinėja savo diplomatus, o „The Moscow Times“ teiraujasi ekspertų, kokių galimų scenarijų tikėtis artimiausiomis savaitėmis.
Donbaso aneksija
Vadinamųjų „Donecko liaudies respublikos“ ir „Luhansko liaudies respublikos“ – 2014 metais prorusiškų separatistų Rytų Ukrainos Donbaso regione savavališkai įkurtų darinių – prisijungimas jau seniai įtrauktas į Rusijos politinius planus.
Vienas iš garsiausiai rėkiančių šios idėjos šalinininkų yra RT vyriausioji redaktorė Margarita Simonjan ir lojalių sisteminių opozicijos jėgų Valstybės Dūmoje lyderiai. Gruodį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas apkaltino Ukrainą vykdant rusiškai kalbančių gyventojų genocidą.
Tokie komentarai gali tapti puikiu pretekstu pasiųsti Rusijos karių į Donbasą, galbūt perimti dalį Kijevo kontroliuojamų Donecko ir Luhansko teritorijų.
Anonimu panoręs išlikti Ukrainos diplomatas „The Moscow Times“ sakė, kad karių įvedimas į Donbasą gali būti pirmasis žingsnis Rusijai, kuri tada stebės Vakarų reakciją ir pagal ją planuos naujus veiksmus. Nors ir spėjama, kad Rusijos pajėgos Donbase dislokuotos dar nuo pirmųjų 2014 metų neramumų dienų, pati Rusija bet kokį savo įsitraukimą regione neigia.
Maskva tikina, kad karas Donbase tėra vidinis Ukrainos konfliktas ir sako, kad toje teritorijoje savo pajėgų tikrai neturi.
Kalbant apie Donbase savavališkai suformuotas „respublikas“, kurios atvirai sakosi mielai savo tariamą nepriklausomybę iškeisiančios į prisijungimą prie Rusijos, jų oficialus pripažinimas galėtų tapti Krymo stiliaus aneksijos preliudija.
Nepaisant to, Donbaso aneksija taptų esminiu Rusijos strategijos Ukrainoje (pastaroji viliasi galiausiai susigrąžinti teritoriją sau) pokyčiu. Remiantis 2015 metų vadinamaisiais Minsko susitarimais, kurie užbaigė didelio masto karinį konfliktą Donbase, regionas iš Ukrainos išsikovojo gana nemenką autonomiją, o Maskva vylėsi panaudoti veto teisę provakarietiškoms Kijevo ambicijoms pažaboti.
Ribota operacija
Antras galimas scenarijus – vadinamoji ribota operacija.
Nusprendus nesiimti didelio masto invazijos, toks variantas numatytų Rusijos sprendimą susilaikyti nuo teritorijos okupavimo ir norą koncentruotis į greitą bei efektingą pergalę prieš Ukrainos kariuomenę.
Būtent toks scenarijus sulaukė daugiau dėmesio, kai Jungtinių Valstijų prezidentas Joe Bidenas išsakė nuomonę, esą, Vašingtonas į ribotą operaciją reaguotų ne taip nuožmiai kaip kad didelio masto karo atveju.
Tokios operacijos pavyzdys – Rusijos 2008 metų karas su Sakartvelu, kai po Sakartvelo įvykdytos atakos separatistinėje Pietų Osetijos provincijoje Rusija ėmėsi veiksmų ir labai greitai parklupdė Sakartvelo kariuomenę bei trumpai okupavo dalį šalies teritorijos.
Ukrainos atveju, kaip sako ekspertų grupės „Royal United Services Institute“ iš Jungtinės Karalystės analitikas Markas Galeotti, tokia operacija būtų norima parodyti Rusijos galimybes įveikti Kijevo ginkluotąsias pajėgas ir tuo pačiu demaskuoti Vakarų neįgalumą tiesiant pagalbos ranką.
„Tai būtų būdas priversti Ukrainą susimąstyti apie „Minsk-2“, – sako M. Galeotti, turėdamas omenyje aklavietėje atsidūrusias taikos derybas, į kurias Maskva spaudė įsitraukti Kijevą, kai 2015 metais Rusija iš Donbaso išvijo Ukrainos pajėgas.
Tik nors tokia operacija ir padėtų Rusijai išvengti ilgalaikės priešiškai nusiteikusios populiacijos okupacijos padarytų nuostolių, pasiekti norimų rezultatų gali ir nepavykti.
Maskva davė aiškiai suprasti, kad jos pirminis tikslas ir toliau išlieka naujas susitarimas dėl Ukrainos atgrasymo nuo NATO, tad Sakartvelo pavyzdys, kur karinis pralaimėjimas iš esmės neturėjo jokios įtakos provakarietiškai šalies orientacijai, atrodo ne toks patrauklus.
„Šiuo atveju ant kortos pastatytas Ukrainos kaip tokios likimas“, – sako Berlyne dirbantis Donbaso ekspertas Nikolau von Twickle, manantis, kad Maskvos tikslams pasiekti ribotos operacijos nepakaktų: „Galiausiai viskas susiveda į tai, ar Kijevas provakarietiškas, ar prorusiškas“.
Didelio masto invazija
Ekspertai mano, kad didelio masto invazija į Ukrainą – menkiausiai tikėtinas iš visų galimų scenarijų.
Nors Rusija prie sienos su Ukraina jau sutelkė per 175 tūkst. karių pajėgas, didelio masto invazija, kurios metu galbūt būtų šturmuojami didieji miestai, tarp kurių Charkovas, Kijevas ir Odesa, Rusijos karinėms pajėgoms kainuotų labai brangiai, o kur dar naujos viso pasaulio pritaikytos sankcijos.
„Rusijos kariuomenei miestuose visada buvo sunku. Štai geriausias pavyzdys – Groznas“, – sako analitikas M. Galeotti, primindamas Čečėnijos sostinę, kurią, Rusijos kariams nesugebėjus jos perimti, subjaurojo antskrydžiai.
M. Galeotti sako, kad panašią Charkovo ar Kijevo ataką įsivaizduoti dar sunkiau, ypač dėl rusų ukrainiečiams juntamo kultūrinio artumo.
Britų ir amerikiečių žvalgyba tikina, kad Rusija jau telkia prorusiškų pažiūrų Ukrainos politikus, kurie galėtų vadovauti naujai administracijai Kijeve (kitaip tariant, planuoja valdžios perversmą), tačiau ekspertai tuo abejoja.
Kad ir kaip ten būtų, nepaisant visų su didelio masto karine operacija siejamų sunkumų, jos galimybės atmesti nevalia.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas asmeniškai daug investavęs į Ukrainos klausimą, sprendimų priėmimo klausimais tariasi tik su keliais ištikimiausias patarėjais, tad labai gali būti, kad šalies vadovas nesupranta, kokio pasipriešinimo Ukrainoje sulauktų Rusijos surengta operacija.
„Maskva jau ne kartą parodė, kad nelabai gerai supranta, kas vyksta Ukrainoje“, – sako M. Galeotti, primindamas Sovietų Sąjungos karą Afganistane, kuriam nepritarė tiek Sąjungos politiniai lyderiai, tiek kariuomenės įtakingiausieji.
„Labai daug priklauso nuo to, kaip viskas bus pateikta pačioje Maskvoje“, – pridūrė analitikas.
Netradicinis karas
Vienas iš būdų, kaip būtų galima spausti Ukrainą nepradedant atviro karo, yra netradiciniai metodai, įskaitant eskaluojamą kibernetinį ir psichologinį konfliktus.
Pirmadienį „Ukrainska Pravda“ pasirodžiusiame straipsnyje Ukrainos karybos ekspertai aiškina, kad Rusijos karių skaičius prie sienos kol kas per menkas didelio masto operacijai, tad didesnė tikimybė, jog Maskva imsis eskaluoti kibernetinį karą.
„Menkai tikėtina, kad artimiausiu metu prasidės didelio masto karinė operacija didžiosios dalies ar visos Ukrainos perėmimui“, – teigia jie. Žinovai aptarė scenarijų, pagal Rusija imtųsi dezinformacijos ir kibernetinio karo, kuris prieš realius karinius veiksmus veiksmingai susilpnintų Ukrainą.
Sausio pradžioje prieš Ukrainos valstybines įstaigas surengta didelio masto kibernetinė ataka, su kuria siejami greičiausiai su Rusijos parama veikę Baltarusijos programišiai. Visgi sunku pasakyti, ar tokia hibridinio karo taktika iš tikrųjų padėtų Rusijai parklupdyti Ukrainą.
Tam, kad būtų pasiekti esminiai politiniai pokyčiai Kijeve, rusams reikalingas arba susitarimas su Vašingtonu, arba tam tikro lygio karinis susirėmimas, tad hibridinis karas vargu ar padės pasiekti norimų tikslų.
„Šalis turi ruoštis karui. Tai svarbiausia“, – vienbalsiai sutinka karybos ekspertai.
