Beveik aštuoneri karo su Rusija metai Ukrainos visuomenėje suformavo pakankamai stiprų imunitetą pačioms įvairiausioms su didelio masto agresyvaus kaimyno įsiveržimu siejamoms grėsmėms. O tokių prognozių vis pasigirsta: tai Maskva ketina pasirūpinti koridoriumi nuo Mariupolio iki Odesos, taip norėdama aprūpinti Krymą geriamu vandeniu ir priartėti prie sienos su Padniestre (2015 metai), tai tas Kerčės incidentas (2018 metų lapkritis), kai rusai užgrobė du Ukrainos laivus, ir daug kam tai pasirodė kaip Rusijos puolimo uvertiūra.
Vakarų žvalgybos duomenys apie Rusijos karių telkimąsi prie sienos, ką nemažai analitikų ir ekspertų vertina kaip pasirengimą galimai agresijai, didelės panikos pačioje Ukrainoje nekelia. „Gyvenimas ant parako statinės“ daug ko išmokė, tad 2014 metų deja vu kamuoja tik nedaugelį, Delfi.ru rašo ukrainiečių žurnalistas Dmitrijus Krapivenka.
Jis išskyrė 5 esminius skirtumus nuo situacijos 2014 metais.
Pirmasis skirtumas. Viskas tarsi ant delno
Krymo okupacija ir „rusiškojo pavasario“ pradžia pietryčiuose buvo didelis netikėtumas tiek pačiam Kijevui, tiek visam Vakarų pasauliui. Kai tik buvo laimėtas Maidanas, su Ukraina besiribojančiuose Rusijos Federacijos rajonuose Maskva pradėjo karinius mokymus, bet tai greičiau buvo manevras dėmesiui nukreipti, nes pagrindiniu placdarmu visgi tapo Krymas, kur jau buvo Juodosios jūros flotilė. Tai leido prezidentui Vladimirui Putinui „apsimesti kvailiu“: esą, flotilė ten turi savų užduočių, „žalieji žmogeliukai“, „mandagūs žmonės“ – tai kažkokia Krymo savigynos gvardija. Tada ir gimė garsusis memas „Jų ten nėra“.
O ką turime dabar? Pradėti hibridinį karą, maskuojant jį neramumais rytinuose regionuose, praktiškai neįmanoma. 2014 metų pavasarį elektriniu traukiniu iš Belgorodo į Charkivą vyko minios „laisvai samdomų neramumų kurstytojų“, sudariusių nemažą dalį prorusiškų akcijų mieste dalyvių. Šiandien tokių dalykų būti negali: nors fizinės sienos Ukrainos ir Rusijos pasienyje ir nepastatė, ją kirsti vis tiek gana sudėtinga ir vogčiomis eksportuoti kovotojų Rusija negali.
Visus Rusijos pajėgų žingsnius dabar akylai stebi Jungtinės Valstijos ir kitos NATO valstybės narės, tad agresijos atveju jokių pasiteisinimų, esą, „ginklus ir techniką radome šachtose“ ir būti negali. Pradėti karą tankų ir aviacijos atakomis, kaip per Antrąjį pasaulinį karą – veiksminga, tačiau V. Putinui ne visai priimtina. Juk jis bando apsiginti nuo NATO ir vaidinti taikdarį. Galimu pretekstu pretenduoja tapti incidento pasienyje inscenizacija, dėl kurio Maskva entuziastingai apkaltintų Ukrainą.
Provokacija gali nutikti tiek Donbase, tiek „taikiuose“ pasienio rajonuose. Gali sudalyvauti ir Baltarusija (vasarį planuojami Rusijos ir Baltarusijos kariniai mokymai „Sąjunginis ryžtas“). Jeigu neskaičiuotume fronto linijos Donbase, tuomet Ukraina šiuo metu arti sienos su Rusijos Federacija pulti galinčių pajėgų neturi, todėl bet kokia apšaudymo imitacija iš Ukrainos teritorijos nepaliks abejonių dėl falsifikacijos – kažkas panašaus į nacistinės Vokietijos Gleivico provokaciją, nuo kurios prasidėjo invazija į Lenkiją. Tik šiandien ne 1939 metai, tad tokio masto imitacija net ir Aliaksandrui Lukašenkai ir kitiems Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos nariams gali pasirodyti per daug.
Vidiniam naudojimui Rusijos propagandininkai jau gana seniai sugalvojo agresyvios Ukrainos naratyvą, esą, pagal NATO komandą ji gali bet kada pulti Rusiją, tačiau tarptautiniame lygmenyje (o jis V. Putinui visgi išlieka prioritetinis) „parduoti“ tokią istoriją būtų praktiškai neįmanoma.
Maskva gali pasitelkti iš Sovietų Sąjungos ir Afganistano karo pažįstamą argumentą: „Jeigu mes neįvesime savo pajėgų, rytoj čia jau bus NATO armija“. Tai būtų tikras Afganistano scenarijus – pasipriešinimas okupantams būtų numaldytas, o, atsižvelgiant į faktą, kad Ukrainos kariuomenės karinis pasirengimas kelis kartus geresnis nei buvo modžahedų XX amžiaus devintą dešimtmetį, įsiveržimas gali priversti Rusijos armiją patirti tai, ką dar būtų galima vadinti nepriimtinais nuostoliais, o jų niekaip nepavyks nuslėpti, kaip kad 2014 metais Pskovo desantininkų žūties Luhansko oro uoste. Toks įvykių posūkis „niekais paverstų“ išlaisvinimo operacijos koncepciją, apie kurią tiek kalba politikai Rusijos Federacijos televizijose.
Antrasis skirtumas: mūsų jau niekas nenustebins
2014 metų pavasarį Ukrainos kariuomenė buvo degradavusi tiek, kad bent kažkokia pavienių dalinių ir technikos nauda prilygo stebuklui. Šiandien situacija visai kitokia. Taip, Ukrainos ir Rusijos jėgų balansas akivaizdžiai svyra pastarosios naudai. Ypač akivaizdus pranašumas ore: karinių orlaivių kiekiu Rusijos Federacija Ukrainą lenkia daugiau nei dešimt kartų. Dėl kitos technikos ir ginklų taip pat nekyla abejonių dėl rusų kariuomenės pranašumo. Jeigu galimą įsiveržimą pabandytume įsivaizduoti Antrojo pasaulinio karo matais, remiantis karybos specialistų skaičiavimais, Rusijos Federacijos manevrinėms grupėms, iš oro palaikomos aviacijos, kairiakrantės Ukrainos perėmimui prireiktų kelių savaičių. Per interviu „The New York Times“ Ukrainos vyriausiosios žvalgybos valdybos vadovas Kirilas Budanovas atvirai pareiškė, kad, ėmusis antskrydžių ir raketinių atakų, Rusija sugebėtų sutrikdyti pajėgų valdymą, pažeistų komunikacijos ir logistikos sistemą. „Jie (kariai, besipriešinantys agresoriui) bandys laikytis, kol turės ginklų ir šovinių. Naudosis tuo, ką turės po ranka, bet be atsargų pasipriešinti nesugebėtų nė viena pasaulio kariuomenė“, – konstatavo K. Budanovas.
Ir štai vėl iškyla veržimosi gilyn į Ukrainos teritoriją kainos klausimas. Propagandininkai gali bandyti įtikinti V. Putiną, kad visa Ukrainos kariuomenė akimirksniu išsilakstys apimta panikos, o regionų, kuriuos Kremliaus politikos technologai vadina „Novorosija“, gyventojai, nešini gėlėmis, džiugiai pasitiks „išlaisvintojus“.
Realybėje viskas atrodys tikrai ne taip idealistiškai. 300 tūkst. kariuomenė ir dar teritorinės gynybos pajėgos, sudarytos iš 25 papildomų brigadų (šiuo metu jos dar kūrimo etape), ir dar milijonas rezervo karių (ne popierinės kariuomenės, o realaus rezervo, kuriame – nemažai karo Donbase dalyvių). Karinės technikos atnaujinimas ir modernizacija – nė akimirkai nesustojantis procesas. Vyksta ir savotiškas lendlizas. Jungtinė Karalystė jau pradėjo prieštankinių raketų tiekimą Ukrainai: sausio 18 dieną atvyko pirmieji lėktuvai su NLAW kompleksais, Ukrainos karinės pajėgos jau gali džiaugtis amerikiečių prieštankinėmis sistemomis „Javelin“ ir dronais iš Turkijos „Bayraktar“ (kurie puikiai pasirodė per paskutinį karą Kalnų Karabache“).
Jungtinės Valstijos, Kanada, Lietuva ir kai kurios kitos Vakarų šalys tuo atveju, jeigu paaštrės konfliktas su Rusija, pasirengusios padėti Ukrainai apsiginkluoti. Remiantis naujausiais sociologiniais duomenimis (2021 metų gruodį atlikta visuomenės apklausa), kas trečias ukrainietis pasirengęs su ginklu rankoje ginti Tėvynę. Turint omenyje, kad apklausoje dalyvavo visų grupių piliečiai, rodiklis gana aukštas. Iš esmės vienaip ar kitaip priešintis okupantams pasirengę daugiau nei 50 proc. ukrainiečių.
Užsienio palaikymas Ukrainai šiandien niekaip negali būti lyginamas su situacija 2014 metais. Tada Rusijos agresija šokiravo visą pasaulį. Šiandien Rytų Europos, Jungtinių Valstijų, Jungtinės Karalystės ir Kanados lyderiai viešai deklaruoja esantys patikimi Kijevo partneriai. Sausio 19 dieną vykęs Jungtinių Valstijų valstybės sekretoriaus Anthony Blinkeno vizitas Kijeve derybų su Rusijos diplomatijos vadovu Sergejumi Lavrovu išvakarėse – parodomasis gestas, patvirtinantis, kad galimos agresijos akivaizdoje Kijevas nebus paliktas likimo valiai. Atvirai puldamas Ukrainą, V. Putinas gali sunaikinti jo paties sukurtą mitą apie brolišką valstybę.
Kairiakrantė Ukraina, vertinama kaip potenciali karinių veiksmų scena – dabar industrinė, urbanizuota teritorija. Įsivėlusi į ilgus mūšius viename iš tokių miestų, Rusijos kariuomenė rizikuoja pakartoti 1994 metų istoriją su Grozno šturmu, pareikalavusiu labai daug kraujo. O masinis gyvenamųjų teritorijų bombardavimas papiktintų net ir Rusijos Federacijai nuoširdžiai simpatizuojančius.
Trečiasis skirtumas: informacinė ugniasienė
2014 metų Rusijos sėkmės paslaptis buvo informacinė politika. Ukrainoje tuo metu ramiausiai transliuotos Rusijos Federacijos televizijos, buvo prieinamos visos svetainės, kur kurstytos aistros ir įtampa, skelbiama informacija apie „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojus, vykstančius išskersti visų rusakalbių.
Tenka pripažinti, kad ta informacinė-psichologinė operacija Maskvai pavyko: kilo panika, ji davė savo rezultatą.
Šiandien tiesioginė informacinė įtaka pastebimai ribojama: nutrauktos Rusijos televizijos kanalų transliacijos, blokuojami socialiniai tinklai „Odnosklassniki“ ir „VKontakte“, dešimtys propagandinių svetainių. Apribota ir stambių prorusiškų žiniasklaidos priemonių iš Ukrainos veikla.
Per visus tuos karo metus Ukrainoje susiformavo visa kovos su rusiška propaganda ir informacine įtaka ekosistema. Tokie šaltiniai kaip „InformNapalm“ ir „Stopfeik“ nuolat praneša apie vienas ar kitas Maskvos ir jos agentų „užklausas“.
Išliko šiek tiek televizijos kanalų ir kitų žiniasklaidos priemonių, vis dar propaguojančių prorusišką naratyvą, tačiau šiandien jie daugiau dėmesio skiria dabartinės valdžios diskreditavimui, o ne užsiima panikos kėlimu.
Visgi šioks toks susirūpinimas Ukrainos visuomenėje juntamas, tai akivaizdžiai iliustruoja dolerio ir euro kursas – valiutos „barometras“ bene pats tiksliausias ukrainiečių nuotaikų matuoklis. Pastaruoju metu aktyviai ėmė veikti telefoniniai teroristai: Kijeve ir kituose miestuose dažniau sulaukiama anoniminių pranešimų apie neva užminuotas mokyklas ir infrastruktūros objektus. Neseniai prieš valdžios institucijų svetaines įvykdyta programišių ataka atskleidė Ukrainos pažeidžiamumą kibernetinėje erdvėje.
Silpnų vietų informacinėje ir kibernetinėje gynyboje yra, tačiau ekspertai jų kritinėmis nevadina.
Ketvirtasis skirtumas: profilaktika kainuoja pigiau nei gydymas
Dauguma žino iškalbingą frazę, kad, atskleidęs priešo planus, neleisi jiems virsti tikrove. Labai gali būti, kad būtent tokia taisykle ir vadovaujasi Vakarų žvalgybos ir diplomatai, skelbdami apie pajėgų telkimą prie Ukrainos sienų ir galimą invaziją. Ukrainos specialiosios tarnybos taip pat praneša apie galimas provokacijas: pastaruoju metu būta pranešimų apie tai, kad kovotojai, o kartu su jais ir Rusija, gali priežastimi eskalavimui pasirinkti ekologinę situaciją Gorlovkos gamykloje „Stipol“ (visi tie karo metai gamyklą nustekeno iki apverktinos būklės). Sausio 18 dieną viešai paskelbta, kad kovotojai per ritualines krikšto maudynes prie Donecko planuoja apšaudyti taikius gyventojus. Toks proaktyvumas veiksmingai mažina pačių provokacijų tikimybę.
Policija, specialiosios tarnybos ir paprasti piliečiai jau labai patyrę. Štai prieš kelias dienas Odesoje buvo demaskuota grupelė žmonių, apsimetusių televizijos kanalo „Suspilne“ (Visuomeninis Ukrainos transliuotojas) žurnalistais ir vietos gyventojams pasakojusių apie „amerikiečių karines bazes“, kurių, kaip žinia, nėra ne tik šiame mieste, bet ir visoje Ukrainos teritorijoje.
Prieš galimus prorusiškų jėgų išpuolius reguliariai atliekama nemenka profilaktika. Bet kuris politikas, šiandien išdrįsęs inicijuoti kažkokių veiksmų, persmelktų „rusiškojo pavasario“ dvasia, būtų greitai neutralizuotas ir atsidurtų už grotų.
Viktoro Medvedčiuko (jam taikomas namų areštas), kuris tradiciškai buvo laikomas pagrindiniu Putino „tiekėju“, pavyzdys parodo, kad šiais laikais su „penktąja kolona“ niekas ilgai nesiterlioja ir slapčiomis parengti provokacijų jai vargu, ar pavyktų.
Penktasis skirtumas: preteksto karui pradėti paieškos
Maskva labai greitai surado sau parankų Maidano apibrėžimą: valstybinis perversmas, po kurio į valdžią atėjo kažkokia „chunta“, grasinanti milijonams „tėvynainių“ Ukrainoje. Tiesa, paskui ir V. Putinas ne kartą sėdosi prie derybų stalo su tos pačios „chuntos“ atstovais, bet propagandininkams visai nesunku paaiškinti ir tokį didžiosios galios sprendimą. Tada, 2014 metais, Kremliui buvo visai nesunku rasti retorikos, kaip pateisinti savo hibridinį įsiveržimą.
Be jokios abejonės, tokio pagrindo Rusija šiandien neturi. Ar gali jį sukurti dirbtinai? Iš dalies taip. Jau kalbėjome apie galimą ginkluotą provokaciją, dėl kurios Maskva galėtų apkaltinti Ukrainą. Panašus precedentas buvo sukurtas 2008 metais Pietų Osetijoje. Dar yra 1999 metų scenarijus, kai Maskvoje įvykdytas teroristinis aktas, tapęs tam tikra priežastimi antram Čečėnijos karui. Jeigu panašus sprogimas įvyks Rusijos Federacijoje ir atsakomybė dėl jo bus suversta „Ukrainos nacionalistams“, tuomet priežastis įsiveržimui bus „grįsta gerais ketinimais“ – kaip kad mėgsta V. Putinas.
Vidinė destabilizacija pačioje Ukrainoje taip pat gali tapti naujos Rusijos agresijos bangos priežastimi. Tokiu katalizatoriumi galėjo tapti Petro Porošenkos byla, jis kaltinamas valstybės išdavyste (dėl anglių tiekimo Ukrainai iš okupuotų teritorijų).
P. Porošenkos šalininkai pradėjo rinktis į gausius mitingus, nes jo bylą laikė politiniu susidorojimu. Protestai galėjo tapti lūžio tašku, t.y. tapti nevaldomi, dėl ko Maskva būtų panorusi įsikišti dėl būtinybės „Ukrainoje įvesti tvarką“. Tik nesenas teismo sprendimas dėl kaltinimų P. Porošenkai pasipriešinimo ir pasipiktinimo mastą šalyje sumažino. Panašu, kad Volodymyras Zelenskis ir jo aplinka puikiai suprato, kokią riziką kelia destabilizacija dabartinėmis sąlygomis ir nusprendė rezonansinę bylą pristabdyti.
Tik visi šie scenarijai turi vieną trūkumą: skirtingai nei 2014 metais, Rusija Ukrainos teritorijoje negali organizuoti nei referendumo, nei jokios kitos savo veiksmų įteisinimo formos. O tai kaip tik ir yra tas pakavimo popierius, į kurį V. Putinas mėgsta įvynioti savo veiksmus. Kalbant apie prieinamus instrumentus, jam likęs tik „vyriausybė tremtyje“, vadovaujama Viktoro Janukovyčius, kurį jie gali naudoti Otto Kuusineno (marionetinės suomių vyriausybės, kurią bolševikai pasistatė per Žiemos karą 1939-1940 metais, vadovo Mannerheimui „alternatyvaus“ lyderio) vaidmeniui.
