Kazachstanas paprašė Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) atsiųsti pajėgų, kai šalyje įsiplieskę taikūs protestai dėl degalų pabranginimo peraugo į beprecedentę smurto bangą, pareikalavusią dešimčių žmonių gyvybių.
Sprendimas pasiųsti tokį kontingentą buvo pirmasis per šio bloko istoriją. Kodėl sprendimas dislokuoti KSSO karius buvo priimtas žaibiškai (vos per kelias valandas), kaip dabar atrodo padėtis Centrinėje Azijoje ir kaip KSSO statusas apskritai dabar bus vertinamas pasaulyje, leidiniui „Novaja Gazeta“ pasakojo rusų politologas Arkadijus Dubnovas.
– Kodėl taip skubiai buvo duotas sutikimas dėl KSSO kontingento įvedimo? Nuo Kazachstano prezidento Kasymo Žomarto Tokajevo prašymo iki pranešimo apie sutikimą jį patenkinti praėjo vos kelios valandos. Ar tai buvo suplanuoti veiksmai, numatytas kelių žingsnių manevras?
– Trumpiausias mano atsakymas būtų „Nežinau“. Man kyla lygiai tokių pačių klausimų, kai mėginu suprasti priežastis, dėl kurių sausio 5 dienos vidury situacija dramatiškai pasikeitė, visų pirma, Almatoje. Mieste, kaip paaiškėjo, atsirado grupės gerai organizuotų ir ginkluotų žmonių, kurie (dabar turiu kone cituoti K. Ž. Tokajevą), veikdami pagal tikslų savo vadų sudarytą planą, užėmė svarbiausius valstybinės reikšmės objektus, įskaitant „akimatą“ [administracijos pastatai] ir KNB [Nacionalinio saugumo komitetas] biurą.
Mėginu spėti, kad tuo momentu imta bijoti kokios nors nekontroliuojamos įvykių eigos, galėjusios privesti prie K. Ž. Tokajevo nušalinimo nuo prezidento posto. Juk tai būtų įvykę tada, kai K. Ž. Tokajevas jau buvo pašalinęs šalies lyderį, Saugumo tarybos pirmininką [buvusį Kazachstano prezidentą Nursultaną Nazarbajevą], kitaip sakant, – pirmąjį valdžios centrą.
Žmonės, kurie ėmė reikštis į tai reaguodami – ginti N. Nazarbajevo interesus, veikiausiai buvo pasirengę nustumti antrąjį valdžios centrą ir taip įvykdyti kontrperversmą.
Taigi, galėjo atsirasti trečiasis – naujas – valdžios centras, kuris, ko gero, ir Maskvai pasirodė grėsmingas.
Galiu vien tiktai numanyti, kokio pobūdžio scenarijai buvo pasiūlyti Maskvoje, kuri (tuo aš neabejoju) iš principo buvo pasirengusi pasiųsti į Kazachstano teritoriją tam tikrą kiekį savo karių. Desanto išvykimo ir pasiskirstymo Kazachstane tempas tiktai patvirtina, kad tokio tipo veiksmai buvo jau pradėti inicijuoti.
– Vadinasi, Maskva bijojo pavojingesnių scenarijų?
– Manau, kad taip. Juk prie Kazachstano valdžios priartėję žmonės galėjo pasirodyti, švelniai tariant, ne pernelyg lojalūs Rusijos atžvilgiu.
– Kirgizijos, nuosavas pajėgas į Kazachstaną pasiuntusios tiktai iš antro karto, atvejis atrodo lyg kažkokia išimtis iš taisyklės. Kodėl net daugelis šalies valdžios atstovų formaliai tokiam žingsniui priešinosi?
– Apskirtai, nepaisant prieštaringo charakterio ir abejotino valdžios stabilumo, Kirgizija iš visų KSSO narių išsiskiria tam tikromis demokratinėmis tradicijomis. Taigi, tenai buvo būtina gauti parlamento sutikimą. Ar galite įsivaizduoti, kad Aliaksandras Lukašenka kreiptųsi į deputatus arba [Tadžikistano prezidentas] Emomalis Rachmonas paprašyti priimti sprendimą per parlamentą? Aišku, negalite. O Kirgizijoje tai įmanoma. Tai pirma.
Antra (ir šita priežastis netgi svarbesnė, nors ir išplaukia iš pirmosios), Kirgizija – broliškai su Kazachstanu sugyvenanti šalis. Dabar ji siunčia į Kazachstaną taikdarius. Tai daro Kirgizija, pati, beje, nepajėgianti taikiai išspręsti situacijos, susidariusios prie sienos su jau minėtu Tadžikistanu. Visa tai, aišku, atrodo ganėtinai kurioziškai.
Trečias pastebėjimas – bendresnio pobūdžio. Man tenka išgyventi deja vu: dabartinė bendra KSSO iniciatyva primena tai, kas vyko 1968-aisiais, pirmosiomis Varšuvos sutarties organizacijai priklausiusių šalių pajėgų įvedimo į Čekoslovakiją dienomis.
Ten buvo siunčiami kiti kariai, daugiausia – iš VDR. Labai greitai teko pripažinti, kad tai – politinė klaida: negalima buvo leisti, kad vokiečiai ir vėl įžengtų į Čekoslovakijos teritoriją. Per kelias paskesnes dienas visos likusios šalys, išskyrus Sovietų Sąjungą, išvedė savo karius iš Čekoslovakijos.
Aš, galų gale, negaliu atmesti prielaidos, kad kas nors panašaus nutiks ir čia.
– Daug kalbama apie tai, kad dabar, kai jau įvyko „taikdarių“ įvedimo precedentas, išprovokuotas šalies viduje susiklosčiusių aplinkybių, nors teisinamas agresija iš išorės, kiti KSSO priklausančių šalių prezidentai prireikus noriai naudosis tokia galimybe. Taip bus?
– Jokio noro niekas šiuo atveju neturi ir neturės. O kalbant apie visa kita, tenka pasakyti, kad tapome liudininkais, kaip taikomas neišmintingas politologinis triukas. „Grėsmės stabilumui“ posovietinei erdvei priklausančiose ir į Rusiją orientuotose šalyse bus laikomos išorinėmis ir apibūdinamos kaip išorinės, neatsižvelgiant į tikrąją jų kilmę. Tai reiškia, kad gali pradėti veikti KSSO mechanizmas, numatantis pagalbą išorinės agresijos atveju.
– Šioje konfigūracijoje įdomiai atrodo tadžikų prezidento Emomalio Rachmono figūra. Kaip manote, ar toks KSSO sprendimas jam sukelia kokią nors asmeninę riziką, ar, atvirkščiai, teikia pranašumų?
– Jei atvirai, apie tai netgi negalvojau. E. Rachmono figūra šioje situacijoje mane mažiausiai jaudina. E. Rachmonas gali būti įdomus tik tuo, kad jis yra pirmasis iš KSSO lyderių, kuriam artimiausioje ateityje teks pasirūpinti valdžios perdavimu.
Greičiausiai savo sūnui [dabartiniam Tadžikistano sostinės merui Rustamui Emomaliui], ir apie tai jau kalbama. Todėl žinoma, galima samprotauti apie tai, kokio tipo problemų jam gali iškilti vykstant perdavimo operacijai. Vis dėlto bet kuriuo atveju turime suprasti, kad dabar, žvelgiant iš saugumo perspektyvos, šalyje yra ganėtinai daug struktūrų, galinčių garantuoti jam tą saugumą. Turiu omenyje 201-ąją rusų bazę.
Nieko nereikia įvedinėti – viskas jau vietoje, be to, ganėtinai sustiprintos parengties, ypač po valdžios pasikeitimo Afganistane. (Tadžikistane veikianti 201-oji Rusijos karinė bazė dislokuota dviejuose miestuose – Dušanbėje ir Bochtare; ji, be kita ko, apima motorizuotų pėstininkų, tankų, artilerijos, žvalgybos ir priešlėktuvinės gynybos dalinius. – red.).
– Kodėl pranešti apie KSSO misijos išsiuntimą į Kazachstaną buvo pavesta Nikolui Pašinianui? Ar tik todėl, kad jis – KSSO pirmininkas?
– Jisai turėjo tai padaryti dėl laikinai, metams, tekusio statuso – Armėnija, leiskite pranešti, dabar pirmininkauja KSSO. Užjaučiu. Iki tol, pavyzdžiui, kai Armėnija kreipėsi prašydama pagalbos, konsultacijas teikė E. Rachmonas. (2021-ųjų gegužę N. Pašinianas kreipėsi į tuometinį KSSO Kolektyvinio saugumo tarybos pirmininką Tadžikistano prezidentą E. Rachmoną dėl Siuniko srityje prie sienos su Azerbaidžanu susidariusios situacijos. – red.) Tada irgi buvo įdomu stebėti, kaip E. Rachmonas koordinuoja KSSO atsakymą. Dabar taip pat viskas susiklostė labai sėkmingai Maskvai – ir vėl ne jos balsu...
– Jums jo šiuo atveju gaila? Juk 2018-aisiais į valdžią N. Pašinianas atėjo įsisiūbavus tautos protestams.
– Visų pirma, su N. Pašinianu manęs nesieja jokie asmeniniai santykiai, nė karto nesu jo matęs, nesu su juo pažįstamas. Antra, politikoje iš principo nėra tokio dalyko kaip asmeniniai santykiai. Trečia, anksčiau Armėnijoje susiklosčiusi ir kreipimosi į KSSO pagrindu tapusi situacija, mano nuomone, iš principo skiriasi nuo situacijos Kazachstane.
– Uzbekistanas, nors ir neįeina į KSSO, glaudžiai siejasi su kai kuriomis valstybėmis, esančiomis tos organizacijos narėmis. Kokias išvadas, stebėdamas, kas vyksta, gali pasidaryti Šavkatas Mirzijojevas? Juk jis netgi palaikė Kazachstano vyriausybę.
– Viena išvada – ypač akivaizdi. Uzbekistano vadovai gali dar kartą įsitikinti, kad sprendimas nestoti į KSSO buvo teisingas ir dabartinėje situacijoje atrodo optimalus.
– Kodėl?
– Todėl, kad, viena vertus, Taškentas neturi jokios dingsties kreiptis pagalbos į KSSO, todėl pačiu paprasčiausiu būdu gali išvengti kišimosi iš išorės. Uzbekistane pakanka saugumą, taip pat vidaus grėsmių užkardymą užtikrinančių struktūrų, todėl tokia situacija, kokioje atsidūrė Kazachstanas, vargiai tikėtina.
– Kaip susidariusi situacija paveiks Rusiją? Ar ji pakoreguos Rusijos padėtį Vidurinėje Azijoje? Propagandiniai kanalai jau kalba apie tai, kad neva reikia vykdyti „brolišką politiką“, „nežaisti su nacionalistais“ ir t. t. Ar galima sakyti, kad sprendimas kreiptis pagalbos į KSSO turės pasekmių ir pačiam Kazachstanui, ir įtakai, kurią jam daro Rusija?
– Be jokios abejonės. Kazachstanas dabar kur kas akivaizdžiau nei anksčiau pateko į Rusijos jėgos struktūrų dėmesio lauką.
Jokių užsienio politikos sprendimų Kazachstano valdžia dabar negali priimti neatsižvelgdama į tai, kad šalyje dislokuotos užsienio valstybių, pirmiausia, Rusijos, pajėgos.
Maskva dabar periminėja Nur Sultano (beje, labai greitai ir vėl Astanos) užsienio politiko kuratoriaus statusą, o pats Kazachstanas beveik tampa kažkuo panašiu į Rusijos protektoratą.
K. Ž. Tokajevas šitai supranta. Kaip tik todėl sausio 7-ąją papildydamas savo kreipimąsi į tautą, taip pat ir tviteryje jis matė reikalą nurodyti, kad KSSO Kazachstane užsibus neilgai.
Jisai supranta, kad anksčiau jo, kaip lyderio, suverenitetas buvo apribotas N. Nazarbajevo atstovaujamo jėgos centro, tačiau dabar jo veiksmus iki tam tikro lygio jau koreguoja kitas jėgos centras.
– Ar pasikeis KSSO statusas pasaulyje ir kaip, jūsų nuomone, apskritai bus traktuojamas šios organizacijos statusas?
– Manau, kad po šios pirmosios karinio įsikišimo akcijos KSSO įvaizdis pasikeis: organizacija įgis statusą aljanso, gebančio realizuoti rimtus, sakyčiau, netgi lemiamus veiksmus. Kitaip sakant, anksčiau organizaciją buvo galima laikyti savotišku „popieriniu tigru“ ir žvelgti į ją ganėtinai tolerantiškai, tačiau dabar ji pasirodė kaip tam tikra struktūra, mėginanti realiais veiksmais įrodyti turimas ambicijas, susijusias su saugumo užtikrinimu Rusijos įtakos zonoje. Šito įrodymas – Kremliaus pasiryžimas prisiimti atsakomybę už situaciją šalyse, priklausančiose faktiškai jo paties kontroliuojamam kariniam-politiniam blokui.
– Rusijai tai greičiau pliusas ar minusas?
– Jei Rusija siekia susigrąžinti tam tikrą imperijos statusą, sunkumų išvengti nepavyks. Visi kartu turėsime už tai sumokėti.
