Profesorius Thomas Jägeris, nuo 1999 metų vadovaujantis Kelno universiteto tarptautinės ir užsienio politikos katedrai, žurnale „Focus“ aštriai kritikuoja dalies vokiečių polinkį pasiduoti Vladimiro Putino spaudimui ar įsijausti į Rusijos baimes dėl tariamos NATO grėsmės.

„Yra priešingai. Tai Rusija grasina savo kaimyninėms šalims, tai ji vykdė karines operacijas 2008 ir 2014 metais“, – skubantiems patikėti Rusijos pasakojimu primena politologas.

Dar blogiau, kai Maskvos pasakojimą perima ir tiražuoja patys vokiečiai.

„Turime padaryti viską, ką galime, kad sumažintume realią karo riziką ir nutrauktume grasinimų bei atsakomųjų grasinimų spiralę“, – kalbėdamas per Vokietijos televiziją, teigė socialdemokratų frakcijos Bundestage lyderis Rolfas Mützenichas, – tarsi Vakarai grasintų Maskvai.

Be to, „padaryti viską“ reiškia ir pasirengimą „palaidoti suverenios valstybės Ukrainos teisę apsispręsti“, – nes būtent tai yra vienas iš ultimatyvių V. Putino reikalavimų Vakarams, – komentuoja profesorius Th. Jägeris.

Michaelis Rothas

Kaip skubaus nuolaidžiavimo pavyzdį politologas nurodo 26 mokslininkų, aukšto rango buvusių Vokietijos diplomatų ir generolų dar gruodžio pradžioje pasirašytą kreipimąsi „Išeikime iš eskalacijos spiralės! Už naują mūsų santykių su Rusija pradžią“ (Raus aus der Eskalationsspirale! Für einen Neuanfang im Verhältnis zu Russland).

Kreipimesi raginama pradėti derybas dėl ginklų kontrolės Europoje, įšaldyti naujų narių priėmimą į NATO, ES ir KSSO, o ekonominių sankcijų Rusijai politiką papildyti ekonominių paskatų politika: „Ekonominis spaudimas ir sankcijų griežtinimas, kaip rodo pastarųjų metų patirtis, neįstengė įtikinti Rusijos pakeisti savo politiką“, o štai „ekonominis bendradarbiavimas galėtų labai prisidėti prie Europos stabilumo bei paskatintų Rusiją grįžti prie bendradarbiavimo politikos Vakarų atžvilgiu“.

Tai būtų ligšiolinių ES ir NATO principų išdavystė

Profesorius Th. Jägeris atkreipia dėmesį, kad kreipimosi autoriai pataria „ne tik keisti Vokietijos Rusijos politikos pagrindus, bet tokiu būdu juos priešpriešinti NATO valstybėms. Nes NATO valstybės – ir iki šiol oficialiai Vokietijos užsienio politika – teigia, kad kiekviena valstybė gali priimti suverenius sprendimus dėl savo integracijos į tarptautines organizacijas“.

Konkrečiu atveju, pasak politologo, tai reiškia: „Jei Ukraina nori tapti ES nare, tuomet tai yra Ukrainos sprendimas stoti į ES ir ES sprendimas priimti ar nepriimti šalį. Tas pats pasakytina apie NATO ir Rusijos ar Kinijos dominuojamas organizacijas. Tai yra politinio suvereniteto branduolys globaliai susietame pasaulyje.“

Bet štai, dabar Rusija reikalauja, kad sprendimą dėl Ukrainos užsienio politikos krypties darytų kitos įtakingos valstybės, kad Ukrainos stojimo į Vakarų organizacijas ar sąjungas klausimu „NATO ir ES suteiktų Rusijai veto teisę“. Tačiau nei NATO, nei ES „negali to padaryti, neišduodamos savo ankstesniųjų principų“, – rašo Th. Jägeris.

Politologo žodžiais, Rusija siekia „naujos Jaltos konferencijos, kurioje Europa bus padalyta, o Rusijai garantuota jos įtakos sfera“.

Th. Jägeris primena, kad Vokietijos politika Rusijos atžvilgiu jau ir taip perdėtai paisė Rusijos „susirūpinimo“, blokavo ne tik Ukrainos kelią į NATO, bet net ir įrangos su nemirtinais ginklais tiekimą.

Foto: Zuma Press / Scanpix

Ukraina – tik bandomasis balionas

Rusijos prezidentas V. Putinas elgiasi be skrupulų – nes gali. O prie to nemenkai prisidėjo ankstesnieji Vokietijos vyriausybės kabinetai su kanclere Angela Merkel priešakyje, – daro išvadą Th. Jägeris.

„Kai ilgametis A. Merkel patarėjas Christophas Heusgenas dabar sako, kad Rusija „trokšta plėstis“ ir kad Rusija ieško „progos įsiveržti“, kyla klausimas, kokį užsienio politikos patarimą jis davė kanclerei A. Merkel, kai ši 2008 m. užkirto Ukrainai kelią į NATO, – įgelia politologas aukšto rango diplomatui. – Bet kuriuo atveju prezidentas Putinas dabar neabejotinai leidžia suprasti, kad Ukraina yra tik bandomasis balionas.“

Rusijos prezidento veiksmuose tarptautinės politikos ekspertas Th. Jägeris įžvelgia aiškų siekį: „perimti kontrolę buvusiose sovietinėse respublikose (keista, kad tas terminas vis dar aktualus!) ir Rytų Europos NATO valstybes atskirti nuo Vakarų Europos NATO valstybių“. Ne mažiau V. Putinui rūpi ir atsieti Europą nuo JAV, – konstatuoja politologas.

O tiems, kurie dabar, reaguodami į V. Putino ultimatumą, skuba su nuolaidų ir bendradarbiavimo pasiūlymais, Th. Jägeris primena elementarų dalyką: „Rusija gali atšaukti savo grasinimus Ukrainai jau dabar – ir netgi gali tikėtis, jei atitrauks karius nuo sienos, kad tai duos impulsą ekonominio bei politinio bendradarbiavimo dinamikai. Nes situaciją šiuo metu eskaluoja Rusija ir realus karo pavojus kyla iš Rusijos.“

Formuojasi nauja pasaulio tvarka su naujomis įtakos zonomis

Į susidariusią pavojingą situaciją visiškai kitaip žiūri vienas žymiausių šalies politikos teoretikų, studijų apie karus bei imperinę pasaulio valdymo logiką autorius, Berlyno Humboldto universiteto profesorius emeritas Herfriedas Münkleris.

Mokslininkas (beje, keliolika pastarųjų metų patarinėjęs federalinei vyriausybei gynybos klausimais) dabar iš teorinės perspektyvos stebi, kaip keičiasi pasaulio tvarka.

„Susiformuos tvarka, susidedanti iš šių įtakos sferų: kinų, amerikiečių, rusų ir, jei ES atlaikys bei taps pajėgi veikti, europiečių. Kinija savo įtakos sferą pirmiausia tvarkys ekonominėmis ir fiskalinėmis priemonėmis, Rusija – karinėmis priemonėmis, nes ekonominių ji stokoja. Šalia šių įtakos sferų rasis tarpinės, buferinės zonos.“

Ukraina, kurioje susikerta Rusijos ir ES interesai, politikos teoretiko vertinimu, ir yra viena tokių zonų.

„Welt am Sonntag“ paklaustas, ar, jo manymu, reikia tikėtis karo, hibridinius karus tyrinėjantis H. Münkleris atsakė: „Ne tokio karo, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos užimtų visą Ukrainą. Tačiau hibridinio karo, kuriame bus pasitelkiamos visos kariavimo priemonės ir kuriame Vladimiras Putinas išbandys, kaip Vakarai reaguoja – toks karas labai tikėtinas.“

Deja, Vakarai į tai, pasak mokslininko, atsakymo neturi. „Jie stovi ir klausia savęs: ką ir vėl tas Putinas daro?“

Pasigenda strateginio mąstymo: „negalima mąstyti vien gėrio ir blogio kategorijomis“

Vladimiras Putinas
Foto: AP / Scanpix


Politikos teoretikas tiek europiečių apskritai, tiek ypač vokiečių konkrečiai užsienio politikoje pasigenda strateginio mąstymo: „Pažvelkite kad ir į diskusijas apie tai, kaip reikėtų elgtis su Putinu. Griežtos sankcijos Rusijai gali būti prasmingos, bet drauge ir strategiškai kvailos. Sunkioje ekonominėje padėtyje atsidūrusią Rusiją jos gali pastūmėti į Kinijos glėbį. Tačiau su Kinija konkuruojantiems Vakarams tai nebūtų pageidautina. Visa tai yra rimti strateginiai iššūkiai, ir, turiu pasakyti, mane kartais gąsdina tai, jog Vokietijos politika mąsto vien tik gėrio ir blogio kategorijomis.“

H. Münklerio manymu, reikėtų diskutuoti ir apie tai, „kokio masto naštą susidūrime su rusais yra pasirengę nešti Vakarų ir Vidurio Europos gyventojai. Ekstremaliu atveju ta našta svyruotų nuo karinės konfrontacijos žemiau branduolinio slenksčio iki visapusiškų ekonominių sankcijų, kurios smarkiai apsunkintų ir mus“.

Kairiosios pakraipos dienraščiui „Frankfurter Rundschau“ politologas suformulavo dar tiesmukiau: nėra ko užsienio politikoje moralizuoti, jei nesam pasiruošę užmokėti aukštą mus pačius paliečiančių griežtų sankcijų kainą.

„Vakarai mato save ne kaip žaidėją strateginiame žaidime, o kaip demokratijos pedagogą“, – pabrėžė jis.

Bet tokia pedagogika „beveik niekada nesuveikia“, – sakė politologas, drauge išreikšdamas būgštavimą, kad naujoji Vokietijos užsienio reikalų ministrė, žalioji Annalena Baerbock šį polinkį į moralizavimą užsienio politikoje tik sustiprins.

„Nereikėtų pamiršti, kad toks moralizavimas yra nuoseklus tik tuomet, jei moralizuotojas yra pasirengęs ištraukti eskalacijos lazdą, idant savo nuostatas įgyvendintų. Bet jei pasitenkinama vien apeliacijomis, tuomet federalinė vyriausybė tik įsijungia į tų daugybės nevyriausybinių organizacijų, kurios nelyginant kokios raudotojos traukia per pasaulį, chorą“, – kalbėjo jis.

Herfriedas Münkleris
Foto: Imago / Scanpix

Nurašo Baltarusiją ir Ukrainą kaip buferinę zoną

„Welt am Sonntag“ duotame interviu H. Münkleris priminė seną realios politikos išmintį, kad „į savo veiksmus bei priemones pirmiausia reikėtų pažvelgti kito suinteresuotojo akimis“.

Deja, jo siūlomame sprendime iš akių visiškai išleidžiami pačios Ukrainos interesai: „Susitaikome su tuo, kad atsiėmėte Krymą. Pareiškiame, kad Ukraina netaps NATO nare. Mainais už tai laukiame, kad patvirtinsite sutartis dėl Ukrainos vientisumo ir neberemsite separatistų Donecko srityje“.

Toliau H. Münkleris be jokių užuolankų pasisako už Ukrainos kaip Rusijos įtakos zonos pripažinimą, – kaip tik tai, ko jokiu būdu nedaryti perspėjo jo kolega profesorius Th. Jägeris.

„Reikia pripažinti, kad esama Rusijos įtakos zonų ir Europos Sąjungos bei NATO įtakos zonų. Ir jos persidengia. Tikslas būtų sukurti stabilią buferinę zoną, kuriai neabejotinai priklausytų Baltarusija ir Ukraina“, – šią savo nuostatą H. Münkleris yra išsakęs pakartotinai. Interviu dienraščiui „Frankfurter Rundschau“ jis dar pridūrė: „Juk tuo būtume suinteresuoti ir mes patys“.

„Vadinasi, jūs nurašote Ukrainą ir Baltarusiją? Jos Jums – tik buferinė zona? Ir Jūsų nedomina, ar tų šalių gyventojai to nori, ar ne?“ – priblokštas tokio „realistiško politikos sprendimo“, teiravosi pašnekovo „Frankfurter Rundschau“ jį kalbinęs žurnalistas ir rašytojas Arno Widmannas.

Atsakymas buvo negailestingai kietas – ukrainiečių, ne rusų atžvilgiu: „Turėtume paremti Baltarusiją ir Ukrainą. Pavyzdžiui, skiepijant arba kuriant ekonominę gerovę. Tačiau mes neturėtume įsitraukti į šios buferinės zonos panaikinimą, atsižvelgdami į Ukrainos žmonių valios pareiškimą. Vakarų ir ypač Vokietijos politikos tikslas turi būti neleisti mums geopolitiškai pernelyg priartėti prie rusų – vis dar giliai įsižeidusių, besijaučiančių nesaugiais ir apgautais. Turime prisidėti prie jų racionalumo, o ne prie neracionalumo didinimo. Išmokti mąstyti pagal „blogiausius scenarijus“ politikai labai praverstų.“

Vis dėlto ir pats „realistiškos politikos“ šalininkas H. Münkleris suabejojo, ar, gavęs ko nori, V. Putinas išties nurimtų, – „ar tik užsienio politikos krizės nėra Putinui reikalingos tam, kad galėtų įgyti politinį palaikymą šalies viduje.“

Pagaliau permąstyti savo poziciją dėl Ukrainos šį vokiečių politikos teoretiką turėtų paskatinti ir Kijevo tarptautinio sociologijos instituto gruodžio viduryje atlikta apklausa, atkleidusi: 67 procentai respondentų visoje šalyje (neįskaitant okupuotų teritorijų) pasisakė už ir tik 22 proc. prieš stojimą į ES. Narystė NATO turi daugiau nei dvigubai šalininkų nei priešininkų (59–28 proc.). Šiems 67 ir 59 procentams Ukrainos gyventojų „blogiausias scenarijus“ būtų kaip tik H. Münklerio siūlomas sprendimas – nurašyti jų šalį kaip buferinę zoną.