Paradoksalu, kad A. Lukašenkai dabar nerimą kelia nelaimingi pabėgėliai iš Azijos šalių, besiglaudžiantys stovyklose, esančiose jo šalies pasienyje su Lenkija.
Tyčia nukreipdamas migrantus į Europą, A. Lukašenka priverstas turėti reikalų su tokiais žmonėmis kaip 21 metų kurdas Bale Nisu iš Irako, kuris tvirtina, kad jis verčiau prašys prieglobsčio Baltarusijoje nei grįš į Iraką.
„Aš noriu patekti į Vokietiją, bet jei tai neįmanoma, pasiliksiu čia“, – „The New York Times“ kalbėjo 21-erių kurdas.
Dauguma iš daugiau nei dviejų tūkstančių žmonių, paliktų likimo valiai netoliese uždarytų pasienio postų, tvirtina, kad bandymų patekti į Europos Sąjungą neatsisakys. Tik nuogąstavimai, kad juos gali sugrąžinti atgal į gimtąsias šalis, verčia Nisu ir jo bičiulius manyti, kad visgi geriausias variantas – pabandyti pasilikti pačioje Baltarusijoje.
Nisu sako, kad išleido daugiau nei 4 tūkst. dolerių ir praleido kelias dienas stingdančiame šaltyje miške vien tam, kad atsidurtų skurdžioje buvusioje sovietinėje respublikoje, kur mažai darbo pasiūlymų ir kitų galimybių. Tik po susirėmimų su Lenkijos saugumo pareigūnais kurdas padarė išvadą, kad jam visgi vertėtų pateikti prašymą dėl pabėgėlio statuso būtent Baltarusijoje.
„Baltarusija – labai, labai puiki šalis“, – amerikiečių žurnalistams pareiškė vyras.
A. Lukašenkai, kurį dažnai vadina „paskutiniu Europos diktatoriumi“, galimas dalykas, malonu girdėti tokias pagyras, tačiau jam gresia nemenkas galvos skausmas, jeigu migrantai ims masiškai prašyti prieglobsčio būtent Baltarusijoje.
Šalis neturi sukaupusi daug patirties priimant imigrantus iš užsienio, kaip ir Lenkija bei kitos Rytų Europos šalys, kur iš esmės požiūris į kito tikėjimo atvykėlius gana nedraugiškas.
Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja sakė, kad Baltarusijoje įstrigę migrantai taps didžiule problema A. Lukašenkai.
„Jam su tais žmonėmis kažkaip reikės tvarkytis“, – teigė ji.
Baltarusija aktyviai smerkė Lenkiją dėl tarptautinių teisių pažeidimų, kai Varšuva atsisakė svarstyti prašymus suteikti pabėgėlių statusą migrantams ir ėmė atvykėlius iš šalies stumti jėga.
Lenkijos gynybos ministras Mariuszas Błaszczakas lapkričio 17 dieną pareiškė, kad jo šalis pasirengusi su migrantų krize kovoti „mėnesius, o jeigu prireiks – ir metus“. Perspektyvų asmenims, kurie tikėjosi iš Baltarusijos patekti į Europos Sąjungą, dar sumažėjo, o A. Lukašenkai iškilo dilema: ką daryti su tūkstančiais į šalį įsileistų atvykėlių?
Buvęs Baltarusijos vidaus reikalų ministras Jurijus Karajevas, šiuo metu dirbantis A. Lukašenkos padėjėju, atsakingu už pasienyje esančią Gardino sritį, stebisi teiginiais, esą, kažkas iš migrantų iš tikrųjų panoro apsigyventi Baltarusijoje. Jis nežino, kaip šalies valdžia reaguos į prašymus suteikti pabėgėlio statusą.
„Žinoma, džiaugiuosi, kad žmonėms čia pas mus patinka, bet viskas priklauso nuo prezidento sprendimo“, – pareiškė neseniai atidarytame migrantų sulaikymo centre netoliese pasienio posto „Bruzgi“ apsilankęs valdininkas.
J. Karajevas, kaip jau įprasta Baltarusijos režimui, eilinį kartą tikino esą tikroji įvykių prie sienos kaltininkė yra Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri savo šalį atvira atvykėliams paskelbė dar 2015 metais.
Tai, ką Baltarusija vadina „humanitarine krize“, Europos Sąjungos laikoma fronto linija hibridiniame kare, kurią išprovokavo pats A. Lukašenka, bandydamas priversti Europą panaikinti sankcijas, įvestas po neteisėtų praeitais metais vykusių prezidento rinkimų.
Per interviu BBC praėjusią savaitę A. Lukašenka sakė, esą kol kas nė vienas į šalį su tikslu atsidurti Europos Sąjungoje atvykęs migrantas oficialiai neišreiškė pageidavimo pasilikti Baltarusijoje.
„Skirtingai nei pas jus, pas mus tvarka. Ir įstatymai. Ir kol kas negavome nė vieno prašymo leisti pasilikti Baltarusijoje. Jeigu tokio sulauksime, pagal įstatymus ir labai greitai, skirtingai nei jūs, mes jį peržiūrėsime“, – sakė A. Lukašenka.
Tačiau visai kitaip leidiniui zerkalo.io pasakojo 29 metų Rebinas Sirvanas Madhidas – kurdų žurnalistas, atvykęs į Baltarusiją su tikslu patekti į Europos Sąjungą.
Kaip pasakojo vyras, vos tik jis nusprendė prašyti pabėgėlio statuso pačioje Baltarusijoje, valdžios atstovai iš karto jėga jį išprašė iš šalies, prieš tai dar sumušę.
„Mano kelionė įvyko pagal tokią „turistinę“ schemą. Per kelionių agentūrą kreipiausi dėl Baltarusijos vizos, sumokėjau jiems keturis tūkstančius dolerių. Kiek man žinoma, bendrovė, apie kurią dabar ir kalbame, priklauso Basharo al Assado (Sirijos vadovo, kuris, šalies Rinkimų komisijos duomenimis, per paskutinius rinkimus gavo 95,19 proc. balsų) šeimai – dabar jie užsidirba iš to. Spalio pradžioje jau turėjau visus dokumentus. Nuvykau į Bagdadą, iš ten išskridau į Siriją, o jau iš Sirijos – į Baltarusiją. Iš viso mano kelionė truko šešias dienas: vieną iš jų praleidau Bagdade, o likusias penkias – Sirijoje. Spalio 18 dieną atsidūriau Minske. Kodėl nesirinkau legalaus būdo? Irako gyventojui tai praktiškai neįmanoma – mums labai sunku gauti kokios nors Europos šalies vizą. Todėl esame priversti rinktis nelegalų kelią“, – pasakojo jis.
Į klausimą, iš kur migrantai turi tiek nemažai pinigų, žurnalistas atsakė, kad įprastai, norėdami išvažiuoti, jie parduoda viską, ką turi: būstą, automobilį, verslą.
Minske Rebinas praleido kelias savaites, visą tą laiką bandė rasti kelią gilyn į Europą. Tik kirsti sieną jam taip ir nepavyko.
„Kai supratau, kad išvykti iš Baltarusijos man dėl sudėtingo maršruto jau nepavyks, nusprendžiau kreiptis dėl tarptautinės apsaugos čia. Grįžti į Iraką negalėjau – bijojau dėl savo gyvybės. Susisiekiau su Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro Baltarusijos skyriumi, ten mane nukreipė į Baltarusijos migracijos agentūrą (gali būti, kad Rebinas turi omenyje Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos pilietybės ir migracijos departamentą). Bet vos tiek jiems išreiškiau norą prašyti prieglobsčio, man pareiškė, kad mane deportuos. Mano žodžių, jog esu žurnalistas ir Irake galiu pražūti, niekas nenorėjo nė girdėti. Dar bandžiau ginčytis, tai iš karto pavaišino elektrošoku. Net daiktų susirinkti neleido, testo dėl koronaviruso nepadarė – tiesiog nuvežė į oro uostą ir privertė sėsti į pirmą pasitaikiusį lėktuvą į Damaską. Visa „deportacijos“ procedūra užtruko dvi valandas“, – prisiminė žurnalistas iš Irako.
Taip Rebinas vėl atsidūrė Sirijoje. Ten praleido vieną dieną – be maisto ir vandens. Po to grįžo į Erbilį, iš kur žurnalistas su vienu pažįstamu iš karto pabėgo į kitą miestą, nes bijojo dėl savo gyvybės. Dabar jis bando kreiptis į Europos šalių atstovybes ir gauti legalią vizą, išvykti iš šalies, kur jam gresia pavojus.
„Minske teko bendrauti su daug migrantų. Dauguma sakė, kad geriau jau mirs tuose miškuose, nei grįš atgal į Iraką. Jums nesuprasti to skausmo ir problemų, su kuriomis jie susiduria. Jie nori laisvės. Nori geresnio gyvenimo. Jie ne kokie parazitai, kaip kad neretai bandoma juos vaizduoti, jie nevažiuoja į Europą lengvų pinigų. Viskas, ko jie nori – galimybė užsidirbti patiems. Tarp jų labai daug verslininkų – patyrusių, protingų verslių. Europoje ir kitose šalyse dirba nemažai kurdų, jie užima ir svarbias pareigas. Tarp jų daug žurnalistų, rašytojų, artistų, jie daug ir aktyviai prisideda prie Europos ekonomikos vystymosi“, – tikina pašnekovas.
Vertindamas migracijos iš Irako per Baltarusiją mastą, Rebinas sako, kad, remiantis jo turimais duomenimis, tokias vizas, kaip ir jis, jau gavo per 15 tūkst. žmonių.
„Kai kuriems pasisekė patekti į Vokietiją per Lenkiją, kiti nusprendė keliauti per Lietuvą, ir dabar atsidūrė pabėgėlių stovyklose, jų situacija labai bloga. Yra ir grįžusių į Iraką, jie paprasčiausiai suprato, kad sienos nekirs. Dauguma iš tų, kurie pasiliko, šiuo metu yra prie sienos. Manau, kad šiuo metu Baltarusijoje tokių žmonių gali būti nuo penkių iki dešimties tūkstančių“, – mano jis.
„Svarbiausias dalykas, ko dabar trūksta migrantams pasienyje, tai maistas, vanduo ir šilti drabužiai. Žmonės, su kuriais prie sienos man teko bendrauti, skundžiasi, kad ten labai šalta ir kiekvieną dieną darosi vis šalčiau. Jeigu jų nepraleis per sieną, teks įsikišti tokioms organizacijoms kaip Raudonasis Kryžius, nes kitu atveju žmonės pradės mirti“, – perspėja pašnekovas.
R. Sirvanas įsitikinęs, kad krizės pasienyje išspręsti taip, kad visi būtų patenkinti, neįmanoma.
„Pradžiai pasakysiu, kad man atrodo, jog Europai reikia spręsti problemą su Baltarusija. Reikia padaryti taip, kad migrantai iš Irako ir kitų šalių nevažiuotų į Baltarusiją, reikia jiems uždaryti kelią. Kai tai bus padaryta, reikės priimti dabar prie sienos esančius atvykėlius – ir peržiūrėti jų prašymus. Greičiausiai juos būtų galima išbarstyti po Europos Sąjungos valstybes nares. Tik nemanau, kad taip ir nutiks. Europa nepriims migrantų, nes tai reikštų pralaimėjimą konflikte su Baltarusija. Galų gale skaudžiausiai šiame Europos Sąjungos ir Baltarusijos kare pralaimės migrantai. Tikiuosi, kad bus tik pralaimėjusieji, o ne aukos“, – zerkalo.io konstatavo žurnalistas.
