Kada viena šalis nutraukia diplomatinius santykius su kita šalimi, pavyzdžiui, kilus kariniam konfliktui, misiją atstovauti saviems interesams ji neretai patiki kokios nors kitos valstybės ambasadai. Tarkim, po Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto 2008-aisiais, Gruzijos interesams Rusijoje ir Rusijos Gruzijoje atstovauja Šveicarija.
Realybėje šitai atrodo štai kaip: Gruzijos ir Rusijos diplomatai ir toliau dirba savose ambasadose, tik ant jų užkabintas užrašas byloja „Gruzijos (arba Rusijos) interesų sekcija prie Šveicarijos Konfederacijos ambasados“, o ant pastatų plevėsuoja Šveicarijos vėliavos.
Pasibaigus Rusijos misijai prie NATO tenka stebėti liūdnesnius padarinius. Jos veikla užšaldyta, o darbuotojai vyksta į Rusiją. Būtent taip Kremlius nutarė sureaguoti į Rusijos misijoje prie NATO dalyvaujančių darbuotojų išsiuntimą.
Nutaisęs Rusijos užsienio reikalų ministerijai būdingą pašaipų toną Sergejus Lavrovas pasiūlė Aljansui kreiptis į išskirtinai dvišaliais santykiais užsiimančią Rusijos ambasadą Belgijoje, jei „atsirastų kokių nors skubių reikalų“.
Jei Rusijos ir Aljanso santykiai būtų išties normalūs, skubių reikalų atsirastų visa galybė: tai ir Afganistanas, ir įtampa Indijos bei Ramiojo vandenyno regione, ir globalios migracijos iššūkiai, ir daugelis kitų, rašo K. Eggertas.
Visgi, pasak jo, jokių kontaktų tarp Maskvos ir NATO nenusimato, nebent iškiltų Trečiojo pasaulinio karo grėsmė. 1997-aisiais pasirašytas NATO ir Rusijos santykių steigimo aktas formaliai tebegalioja, tačiau nuo 2014-ųjų, kai prasidėjo Rusijos ir Ukrainos konfliktas, tie santykiai giliai įšaldyti. Dabar šis statusas – oficialus.
„Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui santykių su NATO nutraukimas – logiškas žingsnis, ir ne tiktai todėl, kad jis, kaip visada, bijo pasirodyti silpnas. Prezidentavimo kadencijų anuliavimas 2020-aisiais leidžia jam likti dabartiniame poste iki gyvos galvos, jei tik jis pats šito norės. Taigi, V. Putinas perėjo prie naujo šaltojo karo su Vakarais etapo. Pastangas sugriauti transatlantinės bendruomenės vienybę jis regi ir kaip savo istorinį palikimą, ir kaip politinio ilgaamžiškumo garantiją savo peties sukurtam režimui“, – rašo K. Eggertas.
Pasak jo, misijos Briuselyje nutraukimas suteikia Kremliui formalią dingstį didinti įtampą santykiuose su kaimynėmis, pirmiausia – su Ukraina, taip pat su Lenkija bei Baltijos valstybėmis.
„Įtampos kėlimas yra svarbiausias V. Putino instrumentas, kuriuo jis tikisi supriešinti Vakarus, ypač NATO priklausančias Europos valstybes. Kremlius įsitikinęs, kad net minimaliai sutrikdyti santykiai su Kijevu, taip pat vakariniu aljanso flangu yra ypač veiksmingos priemonės nesutarimams Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje stimuliuoti“, – įsitikinęs Rusijos analitikas.
Tai, pasak jo, reiškia, kad galima tikėtis karinių akcijų, pavyzdžiui, Kerčės sąsiaurio uždarymo arba, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, Ukrainos uostų užblokavimo, taip pat eksperimentų su nelegalia migracija per Lietuvos ir Lenkijos sieną su Baltarusija (jau išmėgintų padedant Aliaksandrui Lukašenkai) ir naujų „Zapad 2021“ stiliaus manevrų.
Galima, pasak K. Eggerto, sulaukti net ir ko nors labiau rizikingo arba radikalesnio. Vėliau Kremlius veikiausiai sakys: „Juk išsiuntėte mūsų žmones? Išsiuntėte. Taip privertėte mus nutraukti santykius – savigarbos mes turime. Dabar dėl mūsų nenuspėjamumo kaltinkite tik save.“
Tokia politika, Kremliaus įsitikinimu, padės vis labiau supriešinti „geriečius“ prancūzus, vokiečius, italus ir belgus su „blogiečiais“ lenkais, čekais, lietuviais, latviais ir rumunais. Beje, tokia veikla ypač sėkmingai užsiima Rusijos ambasada Belgijos Karalystėje – ta įstaiga, į kurią S. Lavrovas rekomendavo NATO kreiptis, jei atsirastų skubių reikalų.
Prieš porą savaičių ambasadorius Aleksandras Tokovininas, duodamas interviu vietos žurnalistams, būtent taip ir padarė – pagyrė Belgiją už tai, kad neieško problemų santykiuose su Rusija.
„Išmintinga valstybė“, – reziumavo A. Tokovininas globėjišku kolonijos gubernatoriaus tonu ir tuojau pat pradėjo aiškinti, kaip apsimoka būti „Gazprom“ klientu.
„Viskas atrodo labai simptomiška. Prie pastarojo meto V. Putinui palankių įvykių – susitikimo su JAV prezidentu Joe Bidenu Ženevoje, visada dialogui su Kremliumi nusiteikusių socialdemokratų laimėjimo Vokietijoje, JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojos Victorios Nuland vizito Maskvoje – tenka pridėti dar ir dujų krizę, kuria Kremlius visaip mėgina pasinaudoti. Ar gali būti palankesnis metas dujotiekio „Nord Stream II“ reklamai? Režimas apie tai nedrįstų nė svajoti, bet štai pirmoji atkarpa jau pilna dujų, taigi, svarbiausias Maskvos ginklas – angliavandeniliai – ne tiktai nerūdija, bet dar ir tampa veiksmingesnis. Po „skyrybų“ su NATO Kremlius dar intensyviau juo naudosis, be to, ne tiktai juo“, – reziumuoja K. Eggertas.
