Kaip rašo „Belsat“, anksčiau valstybinės televizijos slėpdavo specialiųjų pajėgų pareigūnų veidus: rodydavosi tik balaklavas dėvintys asmenys arba stovėdavo nugara į kameras.
Tad kodėl dabar parodė „išsiliejusius“ veidus, jei jų galėjo nerodyti visai?
Ne paprastas KGB, o išorinė žvalgyba?
Štai ką „Belsat“ atsakė buvusių saugumo struktūrų darbuotojų susivienijimas „ByPol“: „Viską galima labai paprastai paaiškinti: posėdis vyko su KGB darbuotojais. Buvo išreikštas reikalavimas sustiprinti išorinę žvalgybą. Todėl natūralu, jog dalyvavo pareigūnų, atsakingų būtent už šią veiklos sritį. Tačiau tai visiška nesąmonė! Tokių posėdžių viešai niekas nerengia, juolab neaptarinėja pokalbių temų. Mūsų nuomone, tai tiesiog dar vienas noras pasirodyti, eilinis grasinimas Vakarams ir politiniams oponentams užsienyje“.
Panašią nuomonę „Belsat“ išsakė ir karinis apžvalgininkas Aliaksandras Alesinas: greičiausiai posėdyje dalyvavo užsienyje dirbantys žvalgybininkai ir kontržvalgybos pareigūnai.
„Visose pasaulio šalyse šie žmonės naudojasi ypatingu slaptumu, jie – pats gardžiausias kąsnelis priešo žvalgybai, todėl net menkiausia užuomina, kas jie, kaip atrodo ir kur gyvena, gali padėti juos demaskuoti ir neutralizuoti“, – išorės žvalgybos slaptumą paaiškina A. Alesinas.
Žvalgybininkus surinko rizikingai mobilizuojančiai kalbai?
A. Alesinas pažymi: niekad negirdėjęs, kad tokie žvalgybininkai būtų ėję pas A. Lukašenką. Jie „įslaptinti“ net ir pačioje Baltarusijoje, daugeliu atveju netgi kitos saugumo struktūros ir aukšto rango valstybės valdininkai nežino, kas tie žmonės. O jeigu daug žvalgybininkų susirenka vienoje vietoje, tai potencialiai labai pavojinga, nes gali būti demaskuoti paprasčiausiai per neatsargumą.
Jeigu tokie susirinkimai įprastai viešai nerengiami, kodėl šį kartą pasielgta kitaip?
„Manau, kad visų pirma šis renginys buvo skirtas mobilizuoti tuos žmones. A. Lukašenka labai mėgsta skambias frazes, motyvacijas, mobilizaciją, „kviesti į kovą“ ir taip toliau. Jis supranta, kad asmeninis pokalbis taps stimulu aktyvuoti darbus. Akivaizdu, jog buvo įvardytos kažkokios konkrečios užduotys, ir tai padarė aukščiausias šalies vadas“, – sakė A. Alesinas.
Grubią jėgą nori paversti „specialiaisiais agentais-supermenais“?
Viešųjų ryšių ekspertas Seržas Charitonovas sako: geresnės iliustracijos teiginiui, jog dabar KGB „visi užsimaskavę“, nesugalvosi net ir norėdamas.
„Mano nuomone, pagrindinė priežastis nerodyti KGB darbuotojų veidų kyla iš demaskavimo baimės ir „tvirtovės apgultyje“ logikos, kuria vidaus politikos reikaluose vadovaujasi Minsko valdančioji chunta. Tuo pačiu išorės rinkai parduodama „paskutinio Rusijos gynybos fronto“ logika: neturime kur trauktis, už mūsų Maskva!“ – „Belsat“ sakė S. Charitonovas.
Anot eksperto, Baltarusija dėl rinkiminės kampanijos susidūrė su politine krize. Demokratinėse šalyse tokios problemos sprendžiamos įstatymų rėmuose. Tik A. Lukašenka ir jo pakalikai buvo auklėjami Sovietų Sąjungoje. Todėl jiems bet kokia politinė konkurencija (bet kas, kas nėra „bolševikų valdžia“, su kuria jie save ir asocijuoja) – tai priešų sąmokslas, fašistų blickrygas, lietuvių džipai su kulkosvaidžiais, bandantys perimti „Veišnoriją“.
Todėl sistema specialiai karu baugina tiek joje pasiliekančius, tiek sąlyginius „neutralus“, ir bando sustiprinti KGB įvaizdį po nesėkmingos operacijos Andrejaus Zelcerio bute.
„Iš šios baudžiamosios tarnybos, darbe naudojančios tik grubią jėgą, darbuotojų dabar daro slaptus specialiuosius agentus-supermenus. Tik tos anonimizacijos veiksmingumas kelia abejonių, nes tiek „kiberpartizanams“, tiek „ByPol“ jau seniai žinomi daugumos vadinamųjų „specialiųjų tarnybų darbuotojų“ vardai. Ypač turint omenyje, jog „ByPol“ dirba su informatorių iš aktyvių saugumo tarnybų darbuotojų tinklu“, – sakė S. Charitonovas.
Anot jo, saugumo struktūros puikiai supranta, jog vykdo ne ką kitą, o nusikaltimus, tačiau dėl asmeninio bailumo darbuotojai nesiryžta keisti darbo, viliasi išlaikyti anonimiškumą, kad tik nereiktų už tuos nusikaltimus atsakyti. Viešųjų ryšių ekspertas įsitikinęs, jog taip nenutiks, jeigu prieš sistemą sukils dauguma piliečių.
Tai buvo ne eiliniai žvalgybininkai, o vadovai, kurie bijo?
Anonimu panoręs išlikti Baltarusijos politikos analitikas „Belsat“ sako, jog šis posėdis buvo per televiziją parodytas neatsitiktinai: tiesiog kiekvienas toks posėdis, susirinkimas, paskyrimas į pareigas ir taip toliau A. Lukašenkos naudojami kaip platforma programiniams pareiškimams.
„Šiuo atveju jis pasinaudojo proga norėdamas pasakyti, jog priešai nesnaudžia, jog tęsiasi Baltarusijos valdžios vertinimu šventas karas“, – sako analitikas apie tai, kodėl per „Belarus 1“ rodo visus tuos „slaptus asmenis“.
Vargu, ar A. Lukašenka pakeltų „agentus 007“ į leitenantus – greičiausiai kalbama apie aukšto rango darbuotojus, vadovus, mano ekspertas. Užsienyje aukšto rango slaptųjų struktūrų darbuotojai nesislapsto, netgi amerikiečių CŽA rengia ataskaitas ir jas pristatinėja žurnalistams.
„Tai, kad Baltarusijos saugumo struktūrų darbuotojai slapstosi – sistemos uždarumo, jos atsiribojimo nuo visuomenės ženklas. Pirmiausia saugiai nesijaučia nei civilinė vadovybė, nei „įtakingi asmenys su antpečiais“. Nors ir sakoma, kad grėsmę pavyko neutralizuoti, jie ir toliau jaučiasi kaip kare. Iš ten ir tas noras slapstysis, prisidengti kauke ar balaklava. Ir tas noras juntamas visose saugumo tarnybose. Antras svarbus dalykas – tai, jog per pastaruosius pusę metų saugumo sistemos darbuotojų kastą kaip reikiant diskreditavo agresija, itin žiaurus elgesys su politiniais oponentais. Per tą laiką į dienos šviesą iškilo labai daug kankinimų, patyčių, nusikaltimų atvejų. Prie diskreditavimo kampanijos labai prisidėjo programišių pastangos. Jų ištraukta informacija leido padaryti išvadą, jog tai buvo labai tikslinga politika“, – sako ekspertas.
Anot analitiko, „viešinti savo priklausomybę būtent šiai kastai – vos ne blogo tono ženklas“. Gali būti, jog kai kurie turi tam moralinių priežasčių: nenori, kad pamatytų kolegos ar žmona, nenori, kad vaikams mokykloje dėl to kiltų problemų.
„Dar viena priežastis, dėl kurios slepiami veidai – tie žmonės bijo atsakomybės, kurią tektų prisiimti pasikeitus valdžiai. Kad ir kiek kartotų, kad šis režimas nepajudinamas, kad tvirtas kaip geležis ir gyvuos per amžius, iš tikrųjų nė akimirkai neapleidžia mintis: o kas būtų, jeigu viskas pasikeistų?“ – mano pašnekovas.
