Kontrapunktu šiems balsams skamba kritiški komentarai iš Briuselio. Nors, matant demografines tendencijas Afrikoje, Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose bei politinį šių regionų nestabilumą, atsakingiems politikams būtų neprošal permąstyti ir visos Bendrijos politinio prieglobsčio politiką, kuri yra tapusi galingu migracijos traukos veiksniu.
Puikiai žinoma Briuseliui ir su ES besiribojančių šalių praktika daryti spaudimą, pasitelkus nelegalią migraciją. Dabar kalbama apie Baltarusijos hibridinį karą prieš kaimynines šalis kaip apie naują reiškinį. O juk 2020 m. pradžioje panašiai elgėsi Turkija, kuomet prezidento R. T. Erdogano paliepimu migrantai buvo vežami prie sienos su Graikija ir raginami nelegaliai ją kirsti. Tada pati Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pavadino Graikiją, atlaikiusią šią ataką migrantais, „Europos skydu“.
Nieko gero Graikija nesitiki ir dabar. Juoba kad, kaip rašė šalies spauda, vakarinėse Turkijos provincijose susitelkė apie 500 tūkstančių pabėgėlių afganų. Kirsti sieną rugpjūčio gale kasdien mėgindavo vidutiniškai apie 500 migrantų, daugiausia afganų.
Graikija ir Lenkija priverstos teisintis Briuseliui
„Mūsų šalis netaps vartais į Europą nelegaliems afganų migrantams“, – Graikijos migracijos ministrą Notį Mitarachį vasaros gale citavo britų „The Guardian“. Dar pernai pavasarį, po R. T. Erdogano atakos migrantais, pradėta statyti penkių metrų aukščio ir šešių metrų gylio metalinė siena jau nusidriekė 40 kilometrų, likusią pasienio dalį saugo kilnojama koncertinos tvora. Pasienio ruože su Turkija patruliuoja kariai, jį stebi Izraelio gamybos dronai „Heron“. Nuo praėjusių metų čia papildomai įdarbinta 400 pasienio policininkų ir 800 pakrančių apsaugos pareigūnų.
Tačiau dabar „Europos skydo“ funkciją uoliai vykdanti Graikija sulaukė kritikos iš Europos Parlamento vadovo, italo Davido Sassoli už tai, kad „nelegaliai atstumia“ migrantus. Mat, kaip praneša Graikijos pasienyje aktyviai veikiančios nevyriausybinės organizacijos (NVO), Egėjo jūroje daugėja taip vadinamų „pushbacks“ – kai valtys su migrantais apgręžiamos ir nukreipiamos atgal į Turkiją, prieš tai nepatikrinus, ar valtyse buvę žmonės turi teisę į politinį prieglobstį.
„Kaip ir kiekviena šalis, mes turime teisę ir pareigą saugoti savo sieną. Ir darome tai pagal Europos reglamentus bei tarptautinę teisę“, – Graikijos migracijos ministrą N. Mitarachį cituoja Vokietijos dienraštis „Die Welt“.
Panašiai teisintis neseniai teko ir Lenkijai, kur nuo rugpjūčio būta daugiau nei 10 000 migrantų bandymų neteisėtai patekti į ES teritoriją iš Baltarusijos, o 1500 migrantų buvo sulaikyti ir nugabenti į pabėgėlių apgyvendinimo centrus. Nors lankydamasi Lenkijoje ES Vidaus reikalų komisarė Ylva Johansson pripažino, kad Baltarusijos elgesys reikalauja ryžtingo ES atsako, bet drauge ji pabrėžė ir būtinumą gerbti „pagrindines teises“.
Y. Johansson „išreiškė susirūpinimą dėl pranešimų apie Lenkijos pareigūnų vykdomus galimai neteisėtus migrantų atstūmimus“, – Briuselio valdžios atstovą citavo Vokietijos spaudos agentūros.
Danijos ir Austrijos pozicijos nepajudinamos
Kad migraciją remiančios NVO aštriai kritikuoja migrantų apgręžimo prie sienos praktiką, nuostabos kelti neturėtų: juk joms – „joks žmogus nėra nelegalus“ („No Human Being Is Illegal“). Šį šūkį kaip argumentą pasitelkia tiek kairuoliškos grupuotės, tiek ir, tarkime, Vokietijos Bažnyčių prieglaudos (Kirchenasyl) iniciatyvos.
Tačiau valstybė nėra bažnyčia. Politikai negali vadovautis vien krikščionišku gailestingumu, jie privalo galvoti ir apie socialines, kultūrines bei ekonomines migracijos pasekmes priimančiai visuomenei bei valstybei.
Kaip tik tas pasekmes nurodo Danijos migracijos ministras (beje, etiopo ir danės sūnus) Mattiasas Tesfaye‘as, aiškindamas, kodėl socialdemokratinė jo šalies vyriausybė dabar vykdo tokią griežtą migracijos politiką.
„Be socialinės sanglaudos socialinės gerovės valstybė neįmanoma“, – sakė jis birželio mėnesio susitikime su Austrijos vidaus reikalų ministru Karlu Nehammeriu (ÖVP).
Austrijos pozicija migracijos klausimu nepajudinama, – Talibanui perėmus Afganistane valdžią, kancleris Sebastianas Kurzas į kiekvieną mikrofoną kartojo: jokio afganų priėmimo Austrijoje, jokio afganų priėmimo Europoje, jokių kontingentų. „Aš nemanau, kad Austrija turėtų priimti daugiau žmonių, – netgi visiškai priešingai“, – sakė politikas.
„Ir jis gali taip kalbėti, – juk Austrija nepasirašė UN Migracijos pakto, tad dabar nesiruošia dalyvauti pabėgėlių apgyvendinimo kampanijoje“, – komentuoja dienraštis „Die Welt“.
Prancūzija savo migracijos politiką nori formuoti pati
Panašūs signalai pasiekia Briuselį ir iš Prancūzijos, kur šalies prezidento posto siekiantis konservatyvus politikas, buvęs ES vyriausiasis „Brexito“ derybininkas M. Barnier, atvirai reikalauja keisti migracijos bei prieglobsčio tvarką, atiduodant ją į pačios Prancūzijos rankas.
„Kai dėl imigracijos, tai mes turime vėl atgauti teisinį suverenumą, kad nebereikėtų pasiduoti Europos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimams“, – sakė jis savo Respublikonų (Les Républicains) partijos renginyje.
Aštrios kritikos iš Briuselio nereikėjo ilgai laukti. Kaip pažymėjo ES Komisija, Europos Teisingumo Teismas turi jurisdikciją prieglobsčio ir migracijos politikos srityje, – tai aiškiai rodo ES sutartys.
„Mums reikia bendrų sprendimų“, – teigė Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen atstovas. Deja, kol kas tų bendrų sprendimų nematyti net tolimame lūkesčių horizonte.
„Nesikarščiuokime“, – kritikus twitteriu ramino M. Barnier.
Dienraštyje „Le Figaro“ jis dar liepos mėnesį reikalavo imigracijos į Prancūziją moratoriumo trims-penkiems metams, o kad to moratoriumo nebūtų galima atšaukti, apeliuojant į tarptautinius įsipareigojimus, reikalingi atitinkami pakeitimai Konstitucijoje.
Tarptautinė teisė nesuteikia globalaus bilieto pasirinkti gyvenamą vietą
Pakeitimai reikalingi ne vien Prancūzijos Konstitucijoje, bet ir ES politinio prieglobsčio politikoje. Pirmas žingsnis būtų bent jau pripažinti, kad ji, kaip ne sykį kartojo autoritetingi teisininkai bei istorikai, jau seniai nebeatitinka prie išorinių ES sienų besitvenkiančios realybės.
Vienas iš akivaizdžiausių prieštaravimų susijęs su taip vadinama „nelegalia“ atstūmimo praktika. Atmesdamas ES Komisijos kritiką ir vokiečių NVO priekaištus dėl neteisėtų migrantų valčių apgręžimo Egėjo jūroje, Graikijos vidaus reikalų ministras Notis Mitarachi dienraščiui „Die Welt“ priminė, jog elgiasi būtent pagal 2014 m. Europos reglamentą 656.
„Be šio reglamento neturėtume pakrančių apsaugos, pasų kontrolės ir sienų. Mes saugome savo sienas jums, vokiečiai!“ – sakė jis.
„Tarptautinė teisė gina žmones, bėgančius iš nesaugios šalies į saugią. Tačiau ji nesuteikia globalaus bilieto, su kuriuo būtų galima kur nori keliauti aplink planetą ir pasirinkti vietą, kurioje pageidautum apsistoti“, – savo požiūrį išdėsto N. Mitarachi.
„O jei kai kurios šalys naudoja migraciją kaip ginklą, tuomet turime būti itin budrūs“, – sako jis.
Eurokomisarė Y. Johansson, komentuodama padėtį Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, dėjo kitus akcentus: ji pabrėžė, jog lenkų pasieniečių veiksmai turėtų atitikti Europos teisinę bazę ir kaip svarbu yra parodyti, „jog esame skaidrūs, saugodami ES išorines sienas“. Tačiau ką reiškia hibridiniame kare „būti skaidriems“, ji nekonkretizavo.
O šį ketvirtadienį, peržiūrėjusi slapta nufilmuotą medžiagą, kurioje matyti, kaip kroatų pasieniečiai su lazdomis stumia migrantus atgal į Bosnijos teritoriją, Y. Johansson sakėsi esanti sukrėsta ir kėlė klausimą dėl galimo finansų, skirtų Kroatijos sienos saugojimui, sumažinimo.
Vokietijos krikščionių demokratų Europos politikė Lena Düpont, kalbėdama per Vokietijos radiją, ragino neskubėti smerkti visų pasieniečių, – išorinių ES sienų, pasak jos, nederėtų traktuoti kaip žmogaus teisių pažeidimo vietos.
Tokios teisės pasakius „Asyl“ būti įleistam į norimą šalį nėra
O ir teisinis aspektas nėra toks jau vienaprasmiškas, – aptardamas atstūmimo prie sienų praktiką nurodė tarptautinės bei Europos teisės žinovas, Konstancos universiteto profesorius Danielis Thymas.
Dienraštyje „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ balandžio mėnesį skelbtame straipsnyje mokslininkas teigia: „Bendras teiginys apie „neteisėtus“ atstūmimus yra neteisingas. Žinoma, taip sako ne tik žiniasklaida. Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiasis komisaras taip pat nuolat teigia, kad tariamai visi visada turi teisę prašyti prieglobsčio, o paskui gauti individualią procedūrą.“
D. Tymas atkreipia dėmesį, kad „Ženevos pabėgėlių konvencijoje taip pat nėra asmeninės teisės būti priimtam, prie bet kurios pasaulio sienos ištarus žodį „Asyl“ (prieglobstis).“ Visame pasaulyje yra pripažintas tik „draudimas siųsti asmenį atgal į vietą, kur yra persekiojimo ar rimtų žmogaus teisių pažeidimų pavojus.“
Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros („Frontex”) vykdomasis direktorius Fabrice Leggeri taip pat ne kartą kritikavo Europos Komisijos nutarimus, pastebėdamas, kad tai, kas gražiai atrodo popieriuje, praktikoje yra paprasčiausiai neįgyvendinama.
O Danijos vidaus reikalų ministras, socialdemokratas M. Tesfaye, migracijos problemoms skirtame ES ministrų susitikime rugpjūčio 31 d. ragino jokiu būdu nekritikuoti Bendrijos šalių už tai, kad jos saugo išorines ES sienas.
„Absoliuti parama Lietuvai, Bulgarijai, Graikijai, Vengrijai, Ispanijai ir kitoms Europos šalims, kurios stiprina ir saugo mūsų bendras Europos sienas“, – sakė jis.
Berlyne migracijai mirksi žalia šviesa
„ES turėtų eksportuoti savo pagalbą, užuot importavusi neišsprendžiamas problemas į Europą“, – lakų posakį paleido Vengrijos ambasadorius Berlyne Peteris Györkösas.
Panašiai migracijos krizės įkarštyje yra formulavęs ir žymiausias Vokietijos istorikas Heinrichas Augustas Winkleris, sakydamas, kad jokia Vakarų demokratija „savo teritorijoje negalės išspręsti problemų tų šalių, iš kurių dabar tuntais bėga žmonės“. Jį neramino tai, kad Berlynas ir vėl atkakliai renkasi „vokiečių išskirtinį kelią“, – tik šįkart jis veda hipermoralumo aukštikalne.
Regis, į realybės žemumas nusileisti neskubės ir būsima koalicinė šalies vyriausybė. Zondavimuose dėl jos jau ryškėja taip vadinamas „šviesoforas“ – socialdemokratų, žaliųjų ir laisvųjų demokaratų koalicija. Žaliųjų programa numato itin liberalią migracijos politiką, panaikinančią ne vieną politinio prieglobsčio ir imigracijos teisės suvaržymą, žalieji pasisako ir už „mažai kvalifikuotų ir nekvalifikuotų“ asmenų imigraciją. Žodžiu, jei būtų vien jų valia, koalicinis „šviesoforas“ migracijai nuolat rodytų žalią šviesą.
Žalieji ragina įvesti klimato pabėgėlio pasą. Neseniai socialiniuose tinkluose daug triukšmo sukėlė jauniausia Bundestago parlamentarė, 23-ejų žalioji Emilia Fester, pokalbyje su kita nauja parlamentare, 27-erių partiete Deborah Düring, išsakiusi požiūrį, jog Europos Sąjunga turėtų priimti 200 milijonų klimato pabėgėlių, nes būtent mes esam atsakingi už klimato kaitą ir dabar turime prisiimti atsakomybę.
„Nėra aklesnio už tą, kuris nenori matyti“
Klimato kaita tapo Vokietijos visuomeninio transliuotojo „duona kasdienine“, tačiau klimato kaitos – lygiai kaip ir migracijos – kontekste vengiama įvardinti demografinį veiksnį. Apie be galo spartų populiacijos augimą regionuose, iš kurių atvyksta daugiausia migrantų, nenori atvirai kalbėti nei Berlynas, nei Briuselis.
O juk sociologas Gunnaras Heinsohnas, 2011–2020 m. dėstęs karo demografiją „Nato Defense College“ Romoje, jau seniai perspėjo, kad tretieji, ketvirtieji ir t.t. sūnūs iš nestabilių ir neturtingų taip vadinamo trečiojo pasaulio šalių patrauks pas mus.
Jei norim žinoti, kaip atrodys pasaulis ateityje, turim žiūrėti, koks yra vaikų iki 15 metų skaičius, – neseniai aiškino G. Heinsohnas. O padėtis dabar, jo paskaičiavimu, yra tokia: iš 1000 visame pasaulyje gyvenančių jaunesnių nei 15 metų vaikų šeši yra Vokietijoje, 70 – likusiuose Vakaruose ir Rytų slavų šalyse drauge paėmus, 130 – Rytų Azijoje, o 800 – visame likusiame pasaulyje su menkomis galimybėmis. Tas proporcijas turint prieš akis, visos kalbos apie migracijos priežasčių pašalinimą vietoje ar visų norinčių priėmimą Europoje yra nerealistiškos, – daro išvadą mokslininkas.
Šią demografinę realybę privalėtų matyti bei darydami sprendimus į ją atsižvelgti ir atsakingi Europos politikai. „Nėra aklesnio už tą, kuris nenori matyti“, – kaip sako sena ispanų patarlė.
