Vienoje nuotraukoje matyti, kad ant plačiai besišypsančios A. Merkel galvos nutūpęs vienas paukštis, o dar keli paukšteliai lesa iš jos laikomų mažų dubenėlių.
A. Merkel veikiausiai mano, kad įstabių spalvų paukščiai neša sėkmę. Panašus artimas jos susitikimas su daugiaspalvėmis loriketomis įvyko ir 2012-aisiais – tąsyk tai buvo Marlovo paukščių parke.
M. Merkel, vadinta „laisvojo pasaulio lydere“, kai Europoje ir Jungtinėse Valstijose stiprėjo autoritariški populistai, po istorinių 16 valdymo metų traukiasi iš politikos scenos, palikdama kol kas sunkiai įvertinamą palikimą savo šalyje ir užsienyje.
67 metų A. Merkel valdė taip ilgai, kad buvo praminta „amžinąją kanclere“, o jos populiarumas yra toks nesugriaunamas, kad ji tikriausiai būtų laimėjusi ir rekordinę penktą kadenciją šiame poste, jei būtų nusprendusi jos siekti.
Tačiau A. Merkel tapo pirmąja Vokietijos kanclere, pasitraukiančia vien dėl savo pasirinkimo.
Šalyje, kur ištisa rinkėjų karta nepažinojo jokio kito lyderio, jos šalininkai sako, kad A. Merkel užtikrino stabilų, pragmatišką vadovavimą per nesuskaičiuojamas pasaulines krizes ir buvo nuosaiki bei vienijanti figūra.
Vis dėlto kritikai teigia, kad jos vadovavimo įveikiant sunkumus stiliui, paremtam plačiausiu įmanomu konsensusu, trūko drąsios vizijos, kaip parengti Europą ir jos didžiausią ekonomiką ateinantiems dešimtmečiams.
Neabejotina, kad ji palieka susiskaldžiusį politinį kraštovaizdį. Taip pat dėl didelio A. Merkel metamo šešėlio sunku įsitvirtinti jos Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) kandidatui į kanclerius Arminui Laschetui.
Jo oponentas iš Socialdemokratų partijos, finansų ministras Olafas Scholzas, aktyviai – ir galbūt sėkmingai – reklamavosi kaip tikrasis tęstinumui atstovaujantis kandidatas.
Jei A. Merkel po rinkimų liks dirbti, kol galės perduoti valdžią, ji vadovaus tiek pat, kiek ir po karo rekordiškai ilgai valdęs Helmutas Kohlis ar net ilgiau – nelygu, kiek užtruks būsimos derybos dėl koalicijos.
