Dominuojantis rinkimų kampanijos klausimas buvo šaliai itin svarbios naftos pramonės ateitis.
Kairysis sparnas nuvertė konservatorių premjerės Ernos Solberg nuo 2013 metų vadovaujamą centro dešinės koaliciją.
„Mes laukėme, mes tikėjomės ir labai sunkiai dirbome, o dabar pagaliau galime pasakyti: mums pavyko!“ – E. Solberg pripažinus pralaimėjimą džiūgaujantiems šalininkams pareiškė J. G. Store, tikriausiai tapsiantis kitu Norvegijos premjeru.
Penkios kairiojo sparno opozicinės partijos turėtų gauti 100 iš 169 vietų parlamente.
Preliminarūs rezultatai, paskelbti suskaičiavus 95 proc. balsų, rodo, kad Darbo partija turėtų užsitikrinti absoliučią daugumą kartu su savo tikėtinais sąjungininkais – Centro partija ir Socialistinės kairės partija.
Taigi, Darbo partijai nebereikia nuogąstauti, kad teks kliautis kitų dviejų opozicinių jėgų – žaliųjų ir komunistinės Raudonosios partijos – parama.
„Norvegija pasiuntė aiškų signalą: rinkimai rodo, kad Norvegijos žmonės nori teisingesnės visuomenės“, – pareiškė 61 metų milijonierius J. G. Store, prieš rinkimus agitavęs prieš socialinę nelygybę.
Kairiųjų triumfas
Kairiųjų pergalė reiškia, kad penkias Šiaurės regiono šalis – socialdemokratijos bastioną – netrukus valdys kairiojo sparno vyriausybės.
„Konservatorių vyriausybės darbas šiam kartui baigtas“, – pripažindama pralaimėjimą šalininkams pasakė E. Solberg.
„Noriu pasveikinti Jonas Gahrą Store, dabar, regis, turintį aiškią daugumą vyriausybei pakeisti“, – pridūrė 60 metų premjerė, pastaruosius aštuonerius metus vadovavusi šaliai per daugelį krizių, nuo padidėjusių migracijos srautų ir smunkančių naftos kainų iki koronaviruso pandemijos.
Žalieji skelbė, kad kairiųjų vyriausybę rems tik tuo atveju, jeigu ji pasižadės nedelsiant nutraukti naftos žvalgybą Norvegijoje. Šį ultimatumą J. G. Store atmetė.
Darbo partijos lyderis, kaip ir konservatoriai, ragino palaipsniui atsisakyti nafta grindžiamos ekonomikos.
Sudėtingos derybos
Rugpjūtį paskelbta Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) ataskaita, laikoma perspėjimu visai žmonijai, iškėlė klimato kaitos klausimą į pirmą vietą rinkimų kampanijos darbotvarkėje ir privertė Norvegiją susimąstyti dėl ją nepaprastai praturtinusios naftos industrijos ateities.
Ataskaita suteikė postūmį jėgoms, siekiančioms atsisakyti naftos – ir kairiosioms, ir, mažesniu mastu, dešiniosioms.
Naftos sektorius nulemia 14 proc. Norvegijos bendrojo vidaus produkto, taip pat 40 proc. šalies eksporto ir 160 tūkst. tiesioginių darbo vietų.
Be to, ši pelninga pramonė padėjo 5,4 mln. gyventojų turinčiai Šiaurės valstybei sukaupti didžiausią pasaulyje valstybės turto fondą; jo vertė šiandien siekia beveik 12 trln. kronų (kone 1,2 trln. eurų).
J. G. Store, dirbęs 2005–2013 metais ekspremjero Jenso Stoltenbergo ministrų kabinetuose, dabar turėtų pradėti derybas su Centro partija, visų pirma ginančia savo rinkėjų kaimiškosiose vietovėse interesus, ir su Socialistinės kairės partija, aktyviai raginančia spręsti aplinkosaugos klausimus.
Šios trys partijos, kurios anksčiau drauge yra valdžiusios J. Stoltenbergo koalicijose, dažnai laikosi skirtingų pozicijų, ypač dėl naftos industrijos atsisakymo tempų.
Centristai taip pat yra sakę, kad nesudarys koalicijos su Socialistinės kairės partija.