63-ejų metų Vokietijos finansų ministras susikompromitavo žmonių akyse atlikdamas vaidmenį paskutinėje Angelos Merkel vyriausybėje, kuri buvo laikoma pernelyg nuosaikia, pernelyg nepaslankia ir pernelyg panašia į pačią A. Merkel: socialdemokratai nekantravo pradėti realius pokyčius po ilgų koalicijos ir kompromisų metų, apklausų rezultatams siekiant rekordines žemumas. Per vakarienę su žmona ir artimu bičiuliu O. Scholzas jautėsi prislėgtas. Jis svarstė apskritai mesti politiką.
Tačiau šiandien, kai šalies rinkimų kampanija pasiekė paskutinį etapą, O. Scholzas yra akivaizdus favoritas.
Netikėta jo sėkmė liudija sąmyšį, kurį A. Merkel palieka šį rudenį, po 16 valdymo metų pasitraukdama iš posto, ir tai, kaip „Covid-19“ sukrėtė politiką visame pasaulyje. Tai priminimas, kad tradicinės vertybės, tokios kaip stabilumas ir atsargumas, kurias įkūnijo A. Merkel, vokiečių rinkėjams vis dar rezonuoja. Ir tai taip pat užuomina į personalizuoto A. Merkel valdymo stiliaus trūkumus.
Nors A. Merkel išvedė Vokietiją iš skolų krizės ir pandemijos, jos darbų perėmimo planavimas tapo visiška katastrofa: konservatorių blokas išsirinko kandidatą, kuris nesugeba motyvuoti nei partijos, nei juo labiau rinkėjų. Būtent tai ir atvėrė O. Scholzui duris.
Vos prieš kelis mėnesius apklausose buvusi tik trečioje vietoje, O. Scholzo partija įgijo net šešių taškų persvarą, kol A. Merkel krikščionys demokratai nusmuko iki žemiausio lygio nuo pokario laikų. Kanclerei pamėginus gelbėti klumpantį partijos kandidatą Arminą Laschetą, O. Scholzas pasirodė esąs žingsniu priekyje.
Jis griebėsi iniciatyvos ir savo kampaniją papildė deramu valstybininko vizitu Paryžiuje, susitikęs su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu – likus dviem dienoms iki tol, kai šia galimybe pasinaudojo A. Laschetas.
O. Scholzo pergalė – kuri vis dar gali užkliūti derybose dėl koalicijos, net jei jis laimėtų rinkimus, – didžiausioje Europos ekonomikoje paskatintų pokyčius, suteikdama naujų teisių darbuotojams, padidindama socialines išlaidas ir viešąsias investicijas. A. Merkel Bundestagui pareiškė, kad O. Scholzo vadovaujamai Vokietijai grėstų augimo silpimas. Ji davė užuominų į jo praeitį.
Vyriausias iš trijų brolių O. Scholzas 1975 m. susidėjo su socialdemokratais, kad padėtų „įveikti kapitalistinę ekonomiką“, ir dabar juokiasi iš savo jaunatviško radikalizmo.
Jis padėjo Gerhardui Schroederiui, paskutiniam SPD kancleriui, įgyvendinti itin prieštaringai vertinamą darbo reformą, o per finansų krizę dirbo A. Merkel darbo ministru. 2011 m. O. Scholzas tapo Hamburgo meru.
Jis buvo giriamas už aktyvų viešųjų projektų įgyvendinimą. Tačiau jis taip pat įsipainiojo į „cum-ex“ mokesčių skandalą. Šie ryšiai – kaip ir jo ministerijos nesugebėjimas atskleisti „Wirecard AG“ aferos – vis dar lieka pakibę virš jo galvos, bet rinkėjams atrodo pernelyg migloti. Didžiausiu išbandymas O. Scholzui tapo G-20 viršūnių susitikimas 2017 m. liepos mėnesį, kai į gatves išėję anarchistai su gobtuvais grobė ir plėšė legendinį miesto centrą.
O. Scholzas sulaukė kritikos už tai, kad prieš susitikimą nepaisė saugumo reikalavimų, tačiau galiausiai audrą atlaikė – iš dalies pridengtas tos pačios A. Merkel.
Tuo metu ji ruošėsi perrinkimui ir gynė sprendimą surengti susitikimą antrame pagal dydį Vokietijos mieste. Kai rinkimai baigėsi dar viena vadinamąja „didžiąja koalicija“ tarp A. Merkel konservatorių ir SPD, O. Scholzas tapo jos finansų ministru. Tuo metu pradėjo ryškėti jo siekiai pretenduoti į aukščiausiąjį postą.
O. Scholzas suprato, kad tuometinė pozicija padės jam siekti kanclerio vietos ir kad A. Merkel eros pabaiga reiškia, jog visos galimybės atviros. Jis taip pat identifikavo vieną A. Merkel savybę, kurios jam trūko: gebėjimą valdyti krizes.
Taigi, dar nežinodami, kada ir kodėl jų gali prireikti, O. Scholzas ir jo komanda pradėjo kaupti priemones, kurias galėtų panaudoti nacionalinės ekstremalios situacijos atveju, pasakoja vienas informuotas pareigūnas. Tai būtų didelė, iš skolų finansuojama fiskalinio skatinimo ir viešųjų investicijų programa: kai (tiksliau, jei) ji būtų paleista, O. Scholzo įvaizdis visuomenės akyse transformuotųsi.
Bandydamas paruošti Vokietijos rinkėjus savo numatytam išlaidų šėlsmui, O. Scholzas pradėjo dalyti įspėjimus, kad geri laikai kada nors pasibaigs ir Vokietija turi būti tam pasirengusi, šitokiu būdu subtiliai nutoldamas nuo A. Merkel įsipareigojimo siekti subalansuoto biudžeto.
Nesugebėjimas laimėti partijos lyderio pozicijos tik apsunkino jo darbus.
2019 m. lapkričio mėnesį SPD jau raitojosi rankoves kovai su konservatoriais, užuot siekę bendradarbiavimo ir kompromiso. O. Scholzas buvo laikomas pernelyg artimu A. Merkel centristinei politikai ir, kai naujoji kairiosios pakraipos lyderių komanda rėžė pergalės kalbas, jam beliko tyliai pasišalinti.
Vos po kelių dienų Kinijoje, Uhano mieste, buvo nustatyti pirmieji keistos naujos kvėpavimo takų infekcijos atvejai. 2020 m. pradžioje, kai „Covid-19“ išplito Europoje, O. Scholzui tiesiog į glėbį įkrito rimta krizė, kuriai jis pagaliau galėjo pritaikyti savo parengtą krizės planą.
Per kelias dienas po Vokietijos ekonomikos uždarymo jis pristatė programą, kuri ilgainiui verslui ir darbuotojams paskirstė net 470 milijardų dolerių finansinę paramą. Pompastika prasiskverbė ir į šiaip jau blaivią jo retoriką, nors vis dar su jam būdingu monotoniškumu. „Tai bus bazuka“, – pasakė jis, 2020 m. kovo mėnesį pristatydamas pandeminės pagalbos programą.
Staiga O. Scholzas sugrįžo į žaidimą.
Tačiau SPD lyderiai vis dar nesitikėjo laimėti kanclerio postą. Partijos hierarchija buvo įsitikinusi, kad jiems reikia opozicijos laikotarpio, per kurį galėtų persitvarkyti po koalicijų su A. Merkel. Jie stebėjo, kaip vienas rinkimų pralaimėjimas po kito užbaigia jų pirmtakų karjerą. Kai O. Scholzas buvo nominuotas kandidatu, jis buvo vienintelė partijos galimybė, anot vieno SPD pareigūno, kuris prašė likti neidentifikuotas.
Tuo metu partija apklausose nusmuko į ketvirtąją vietą: rinkėjų palaikymas nesiekė nė pusės konservatorių lygio, socialdemokratai atsiliko net nuo nacionalistinės AfD. Neatrodė panašu, kad O. Scholzas turėtų kokių nors šansų.
Kol A. Merkel partija pešėsi, kurių žemių lyderis taps kandidatu į kanclerius, O. Scholzas pasinaudojo savo, kaip finansų ministro, platforma, kad sustiprintų asmeninį tvirto ir patikimo valstybininko įvaizdį.
Markus Soederis, Bavarijos premjeras konservatorius ir galimas varžovas nacionaliniuose rinkimuose, pajuto pavojų. Maždaug tuo metu jis užsipuolė O. Scholzą privačiame susitikime. „Tu nesi Vokietijos kancleris, – rėžė M. Soederis, o O. Scholzas tik šyptelėjo ir gūžtelėjo pečiais. – Ir gali čia nesišypsoti kaip smurfas“, – atkirto žodžio kišenėje neieškantis bavaras.
Vėliau O. Scholzas patvirtino pranešimus pridurdamas, kad nesijaudina išvadintas smurfu, nes smurfai visada laimi.
Šių metų gegužę, nors jo partija vis dar buvo dešimčia taškų atsilikusi nuo konservatorių ir žaliųjų, O. Scholzas kalbėjo ramiai ir užtikrintai.
„Dauguma žmonių galėtų pamanyti, kad aš būčiau labai geras kancleris, ir jei jie galėtų išrinkti kanclerį tiesiogiai, jie išrinktų mane, – sakė jis „Bloomberg“ renginyje. – To mes siekiame ir viešose diskusijose: jei norite gauti tokį kanclerį, kokio norite, turite pasirinkti partiją, kuriai jis atstovauja.“
Rugpjūčio mėnesį jis visiškai aiškiai pademonstravo savo ketinimus. Laikraščio „Sueddeutsche“ nuotraukų serijoje besišypsantis O. Scholzas pozavo suspaudęs nykščius ir pirštus į deimanto formą, pamėgdžiodamas A. Merkel būdingą gestą. Tai buvo lemiama nuotrauka, susiejusi abu politikus ir sukėlusi bangas konservatorių stovykloje.
O. Scholzas tvirtina, kad didžioji dalis A. Merkel politikos, kuri labiausiai patinka rinkėjams, ateina iš SPD, o ne iš CDU stovyklos.
„Įgyvendinome daug dalykų, kurie niekada nebūtų patekę į CDU/CSU kampanijos programą – nuo minimalaus atlyginimo iki bazinės pensijos ir aktyvaus atsako į koronaviruso krizę“, – sakė jis interviu transliuotojui „ntv“.
Jis atrodė kaip ramybės įsikūnijimas kukliame kampanijos renginyje, vykusiame kitapus Berlyno vos už kelių kilometrų nuo partijos būstinės, kur jis kadaise pasiekė žemiausią savo politinės karjeros tašką.
Alaus sode šalia upės Šprė O. Scholzas šnekučiavosi su maždaug 50 rėmėjų grupe. Pramoginio laivo keleiviai mojavo kandidatui nuo vandens. Jis pasikalbėjo su grupe jaunų protestuotojų prieš klimato kaitą ir pažadėjo vadovauti žaliajam perėjimui. Partijos štabas, prieš pandemiją buvęs toks skeptiškas O. Scholzo atžvilgiu, dabar atrodo visai užtikrintas būsima pergale.
„Scholzas nėra tas žmogus, kurį norėjome matyti savo partijos lyderiu, – prisipažino partijos narė Beate Laudzim. – Tačiau jis turi gerų argumentų, ir jei taptų kancleriu, visiems bus tikrai geriau nei laimėjus CDU.“
