Baradaras, paskirtasis antradienį oficialiai pristatytos Talibano vyriausybės vicepremjeru, yra bene geriausiai išoriniam pasauliui žinomas naujosios administracijos veikėjas. Nuo tada, kai 2016 metais tapo Talibano lyderiu, aukščiausias judėjimo vadas Haibatullah Akhundzada viešumoje nesirodo, dar mažiau žinoma apie naująjį Talibano ministrą pirmininką Mullah Mohammadą Hassaną.
Norėdamas pasiekti tarptautinę paramą ir milijardus centriniame banke, Baradaras privalės įtikinti pasaulio lyderius, jog šį kartą jie turi reikalų su visai kitu Talibanu – žymiai nuosaikesne liūdnai pagarsėjusios XX amžiaus paskutinį dešimtmetį Afganistaną valdžiusios organizacijos, garsėjusios draudimais mergaitėms lankyti mokyklą ir moterų užmėtymu akmenimis, versija.
Jungtinių Valstijų prezidentas Joe Bidenas antradienį pareiškė, kad didžiosios pasaulio valstybės „visos iki vienos bando išsiaiškinti, ką toliau daryti“.
O kol vyksta šis aiškinimosi procesas, būtent Baradaras „turės atsilaikyti prieš nuožmiausius Talibano vadovus, nematančius jokio pagrindo keisti judėjimo įsitikinimų vien tam, kad įtiktų netikintiems“, sako buvęs Pakistano ambasadorius Vašingtone Husainas Haqqani.
Švelnaus balso vidutinio amžiaus žilabarzdis Baradaras jau ne kartą įrodė esantis talentingas diplomatas, padėjo vesti derybas su Jungtinėmis Valstijomis valdant Donaldo Trumpo administracijai, tačiau didžiausias jo kaip Talibano užsienio politikos lyderio pasiekimas buvo susitikimas su Jungtinių Valstijų valstybės sekretoriumi Mike'u Pompeo, skirtas oficialiai įtvirtinti amerikiečių pajėgų pasitraukimą.
Jo kaip potencialaus tarpininko vaidmuo buvo vertinamas taip rimtai, jog D. Trumpo administracija netgi ėmė spausti Pakistaną 2018 metais po dešimties metų kalinimo jį paleisti į laisvę.
„Manau, kad kaip kontaktinis asmuo jis itin gerbiamas, turi talentą pelnyti kitų pasitikėjimą“, – konstatuoja Carteris Malkasianas, dalyvavęs net keliuose derybų su Baradaru etapuose, kai dar dirbo tuometinio Jungtinių Valstijų Generalinio štabo pirmininko, generolo Josepho Dunfordo specialiuoju padėjėju strategijos klausimais.
Ankstyvo Baradaro gyvenimo detalės neaiškios. Remiantis Interpolo informacija, jis gimė 1968 metais įtakingoje paštūnų gentyje pietinės Afganistano Urozgano provincijos kaimelyje.
„Jis kilęs iš įtakingos aplinkos, nuo mažens turėjo lyderio savybių. Afganistano kaimo lyderio savybių, tie patys gestai ir elgsena. Jis moka klausytis pašnekovų, moka bendrauti, noriai spaudžia ranką. Neatrodo užsidaręs, nekelia nereikalingos įtampos, tačiau tylus ir neišsišokantis. Tai vadinamoji tylioji charizma“, – teigia knygos „The American War in Afghanistan: A History“ autorius C. Malkasianas.
Kai Baradarui buvo penkeri, trumpai trukęs Afganistano „aukso amžius“ buvo priverstas užleisti vietą perversmų, žudynių ir valymų periodui, kurio kulminacija tapo 1979 metų sovietų invazija. Paauglystės metais Baradaras susidomėjo amerikiečių remiamu Mudžahedų pasipriešinimo judėjimu, kurio pagrindinis tikslas buvo atsikratyti sovietų įtakos.
Tuo metu Baradaras susipažino su vienaakiu dvasiniu mokytoju Mullah Mohammedu Omaru, su kuriuo vėliau įkūrė Talibaną. Sovietų pasitraukimas 1989 metais atvėrė duris Talibanui siekti valdžios, ką jis 1996 metais ir padarė, tačiau žiaurus judėjimo elgesys su moterimis, mergaitėmis ir Afganistano mažumomis privertė nuo jo diplomatine prasme atsiriboti visas tris valdžias: Pakistano, Saudo Arabijos ir Jungtinių Arabų Emyratų.
Baradarui buvo patikėta pačių įvairiausių pareigų ir užduočių, tarp kurių – gynybos ministro pavaduotojo, net ir tuo metu, kai Afganistanas buvo tapęs tarptautinio masto teroristų prieglobsčiu (garsiausias iš tokių buvo „al Qaedos“ lyderis Osama bin Ladenas, atsakingas už Rugsėjo 11-osios teroristines atakas).
JAV remiamoms pajėgoms 2001 metų pabaigoje drąsiai žygiuojant gilyn į Afganistaną, Baradaras ir likusi Talibano vadovybė pasitraukė į Pakistaną, kur tapo (ir vėl) kovotojais prieš okupacinę galią. Lėtai, bet užtikrintai Baradaras ėmėsi vadovauti judėjimo transformacijai.
„Baradaras nuo 2002 metų iš esmės buvo naujasis Talibano kūrėjas. Būtent Baradaras pavertė Talibaną iš charizmos vadovaujamo judėjimo, prie kurio vairo stovėjo autokratinis lyderis Omaras, į kolektyviškai valdomą judėjimą, kuriame Bardaras visada buvo viršiausias iš visų lygių“, – teigia knygos „The Taliban at War: 2001-2018“ autorius ir Londone veikiančio „Royal United Services“ instituto ekspertas Antonio Giustozzi.
Obamos administracijai ėmus didinti JAV karių skaičių Afganistane, patiriamas spaudimas paskatino Baradarą imtis iniciatyvos ir pradėti derybas su Afganistano prezidentu Hamidu Karzai – šios pastangos išmušė iš vėžių galingas Pakistano žvalgybos agentūras, kurios savo interesų sąraše tokio išsiderėto susitarimo nematė. 2010 metais Baradaras buvo sulaikytas ir atsidūrė už grotų.
Buvęs Indijos ambasadorius Afganistane Amaras Sinha sako, kad Baradaro istorija tarpininkaujant taikos susitarimuose ir ieškant sutarimo leidžia daryti išvadą, kad jį į priekį veda „nacionalistiniai jausmai“, galintys kaip reikiant sunervinti Talibano šalininkus Pakistane. Šios tendencijos leidžia daryti išvadą, kad Baradaras labiausiai suinteresuotas „Pirmiausia – Afganistanas“ požiūriu, o tai ne visada sutampa su tuo, ko siekia kitos šalys, paaiškino ekspertas.
Gyvenimas po kalėjimo
Baradaras į Afganistano politinę sceną sugrįžo tik 2018 metais, šį kartą jam padėjo Jungtinės Valstijos. JAV derybininkas, kuriam buvo patikėta ištesėti prezidento Donaldo Trumpo pažadą iš šalies išvesti Amerikos karius, Zalmay Khalilzadas teigia per derybas Dohoje pajutęs, kad procesas atsidūrė aklavietėje.
Amerikai spaudžiant, 2018 metų spalį Baradaras buvo paleistas iš kalėjimo ir sausį paskirtas Talibano politinio biuro Katare vadovu. Jau pirmasis jo susitikimas su Jungtinių Valstijų atstovais atnešė tono pokyčių.
Nors ir išlaikydamas Talibano poziciją derybose, Baradaras gana greitai pelnė JAV komandos pagarbą, tikina vienas su derybomis gerai susipažinęs asmuo, panoręs išlikti anonimu. Anot šaltinio, Baradaras suprato, kad, jeigu ne amerikiečių pastangos jį ištraukti iš kalėjimo, jis prie šio stalo nesėdėtų. Savo ruožtu amerikiečiai suprato turintys tarpininką, iš kitų Talibano vadovų išsiskiriantį konkretumu.
Atgavęs politinę įtaką, Baradaras privalės derinti skirtingus galingų Afganistano kaimynų ir regiono žaidėjų, tarp kurių Iranas, Indija, Kinija ir Pakistanas (kuris judėjimo klausimu atliko tiek gelbėtojo, tiek skriaudiko vaidmenis), interesus. Ir tai tikrai nebus lengva.
Baradaras jau įrodė galintis naviguoti sudėtinguose politikos vandenyse tiek karo, tiek taikos sąlygomis, tačiau šį kartą laukia visai kitokie iššūkiai, jam gali pritrūkti laiko bandant sulaikyti Afganistano nuo prapulties konfliktų ir krizių sūkuryje.
„Kiekvieną dieną vis daugiau žmonių atkertami nuo bazinių paslaugų ir produktų. Humanitarinė krizė neišvengiama“, – iš Afganistano pasitraukus JAV pajėgoms pareiškė Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas.
Tiek Jungtinės Valstijos, tiek kitos šalys tikina, kad Talibano valdžia bus vertinama tik pagal veiksmus, ir ne tik požiūrį į moteris ir merginas, bet ir į dešimtis tūkstančių afganistaniečių, po rugpjūtį baigto pajėgų išvedimo paliktų likimo valiai.
„Mums svarbiausia įsitikinti, ar Afganistano valdžia išpildys Talibano prisiimtus įsipareigojimus“, – penktadienį pareiškė JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas.
