Vis dėlto pergalė rinkimuose (remiantis viena apklausa, A. Merkel CDU ir CSU bloką SPD lenkia penkiais taškais) bus tiktai pirmas žingsnis centro kairiųjų SPD laukiančiame kelyje. Nors Annalenos Baerbock vadovaujami Žalieji veikiausiai neatsisakytų tapti partneriais, jų nepakaktų norint sudaryti daugumą, tad konservatorių remiamam varžovui Arminui Laschetui durys lieka atviros.
Kadangi po 16-os A. Merkel vadovavimo metų politinis lojalumas tapo nuolatinių permainų objektu, koalicijos formavimo klausimas kaip niekad komplikavosi. Net penkios partijos turi šansą gauti kokį nors vaidmenį vyriausybėje praėjus rugsėjo 26-ąją įvyksiantiems rinkimams ir tik viena „Alternatyva Vokietijai“ (kraštutiniai dešinieji) gali pamiršti bet kokius lūkesčius.
Galima pažvelgti į labiausiai tikėtinas proporcijas, perteiktas tradicinėmis partijų spalvomis: raudona – SPD, juoda – CDU ir CSU, žalia – Žaliųjų, geltona – liberalias pažiūras ginančios Laisvosios demokratų partijos (FDP) ir tamsiai raudona – antikapitalistiškai nusiteikusių Kairiųjų.
Jei O. Scholzas taptų kancleriu, prisidėtų Žalieji ir FDP
Jei socialdemokratai sugebės išlikti lyderiais, prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris veikiausiai kreipsis į O. Scholzą su prašymu suformuoti vyriausybę. Labiausiai tikėtina atrodo SPD vadovaujama koalicija kartu su Žaliaisiais ir FDP (vadinamoji Šviesoforo koalicija). Nors liberalai ir pademonstravo skeptišką požiūrį į tokį aljansą, vis dėlto visiškai jo neatmetė.
Ir SPD, ir Žalieji pasisako už skatinamąją biudžeto politiką tiek Vokietijos, tiek europiniu lygmeniu. ES gaivinimo po koronaviruso fondą O. Scholzas laiko pirminės svarbos dalyku kelyje link visam blokui bendro skolos mechanizmo. Verslo interesams atstovaujanti FDP veikiausiai priešinsis išlaidų didinimui ir skolinimosi mastų plėtimui, be to, ragins sugrįžti prie griežtesnės biudžeto politikos.
Jeigu laimėtų A. Laschetas, valdytų su Žaliaisiais ir FDP
A. Lascheto konservatorių vadovaujama koalicija su Žaliaisiais ir FDP galėtų būti sudaryta tik tuo atveju, jei A. Laschetas sugebėtų išsiveržti į priekį, nors tokį posūkį rinkimuose ir galima įvardyti kaip visiškai neįtikėtiną.
Prieš ketverius metus sužlugo pastangos suformuoti vadinamąją Jamaikos koaliciją (pramintą taip dėl partijas simbolizuojančių ir salos Karibų jūroje vėliavos spalvų sutapimo), ir taip nutiko dėl FDP pirmininko Christiano Lindnerio atsisakymo dalyvauti derybose.
Vargu ar Ch. Lindneris dar kartą šitaip rizikuotų, todėl labiau tikėtina, kad pasisektų. Tik skirtumas šį kartą tas, kad antri pagal galią būtų Žalieji ir būtent jie pademonstruotų mažesnį norą prisijungti ypač dėl to, kad po praėjusių rinkimų Ch. Lindnerio buvo apkaltinti derybų sužlugdymu.
Tiek konservatorių blokas, tiek FDP būtų suinteresuoti kuo greičiau sugrįžti prie subalansuoto biudžeto ir vėl įteisinti „skolos stabdžio“ taisyklę – Vokietijos konstitucijoje numatytą skolinimosi ribojimą. Dėl to galėtų kilti konfliktas su Žaliaisiais, pasisakančiais už 10 metų investicijų programą, kurios vertė – 500 mlrd. eurų, ir pritariančiais skolos ribojimų sušvelninimui.
Konservatoriams atsidūrus opozicijoje, jėgas suvienytų kairiojo sparno partijos
Kairuoliškas aljansas, sudarytas iš SPD, Žaliųjų ir Kairiųjų – bene labiausiai ptrieštaringa tarp aptariamų koalicijų.
Kairiesiems, norintiems, kad Vokietija paliktų NATO, ir kildinamiems iš Rytų Vokietijoje veikusios komunistų partijos, dar niekada neteko atlikti kokio nors vaidmens federalinėje vyriausybėje. Vis dėlto jei FDP atsisakytų prisijungti prie SPD ir Žaliųjų, siekti koalicijos su Kairiaisiais gali būti vienintelė O. Scholzui likusi galimybė.
Tokio aljanso susikūrimas neabejotinai pablogintų verslo sąlygas investuotojams. Pavyzdžiui, Berlyne tokios komplektacijos vadovybė įteisino tam tikrus su nuoma susijusius apribojimus. Vėliau Vokietijos Konstitucinis Teismas juos pripažino neteisėtas.
Dar viena mažai tikėtina „didžioji“ koalicija – šįkart su Žaliaisiais
Teoriškai yra įmanoma net CDU ir CSU bloko, SPD ir Žaliųjų koalicija. Tai būtų vadinamoji Kenijos koalicija (kadangi iš partijas simbolizuojančių spalvų būtų galima sudaryti Afrikos šalies vėliavą). Mažai tikėtina, kad tokia atsirastų, kadangi socialdemokratai labai aiškiai pademonstravo savo nenorą prisijungti prie kitos „didžiosios“ koalicijos su konservatoriais.
Šitokį savo nusistatymą jie ryžtųsi pakeisti nebent tuo atveju, jeigu jiems būtų leista vadovauti aljansui. Beliko sužinoti, ar konservatoriai taikstytųsi su pavaldžiųjų vaidmeniu O. Scholzui tapus kancleriu.
Kone neįmanoma „didžioji“ koalicija su FDP
Dar mažiau tikėtina, kad Vokietijoje galėtų susiformuoti CDU ir CSU bloką, SPD ir FDP siejanti koalicija, nors partijas simbolizuojančios spalvos ir atitinka šalies vėliavą. Ch. Lindneris atvirai kritikavo net tris A. Merkel didžiąsias koalicijas su socialdemokratais, tad jo rėmėjai į sutikimą prisijungti prie jų vyriausybėje žiūrėtų kaip į tikrą veidmainystę.
Kad ir kokiam partijų deriniui galop tektų atsakomybė valdyti šalį, vienas dalykas yra aiškus: kalbos sudarant koaliciją ir vėl bus ilgos bei sudėtingos. Tereikia prisiminti, kad po praėjusių rinkimų 2017-aisiais teko palaukti beveik penkis mėnesius, kol naujoji vyriausybė pradės darbą.
Vadovaujantis konstitucija, A. Merkel ir toliau eis kanclerės pareigas, kol Bundestagas patvirtins naują administraciją.
Jeigu derybos tęsis ilgiau nei iki gruodžio 16-osios, pavyks pagerinti vieną iš šalies rekordų: A. Merkel bus išbuvusi valdžioje ilgiau negu Helmutas Kohlis ir taps ilgiausiai kanclerio pareigas ėjusia vokiečių politike.
